D. Dargienė: „Nevalgę, šaltyje, sirgdami, bet nemirėme“

Ūkininkų Mačių šeima. Danutė – ant mamos kelių. Auksodė, 1934 m.

Tremtinė Danutė Mačiutė, po vyro – Dargienė, gimė 1933 metais Auksodės kaime. Išvežta buvo 1948 m. gegužės 22 dieną – per patį pavasario gražumą.

Rūpestingas kareivis

Man buvo penkiolika metų, lankiau Mažeikiuose gimnaziją. Gyvenau ant kveteros, netoli bažnyčios ir netoli NKVD (rus. Народный комиссариат внутренних дел – Vidaus reikalų liaudies komisariatas – red. past.).
Viename name nuomojomės butą keturios gimnazistės. Atėjo 7 rusų kareiviai, kažkodėl gilią naktį, buvo gal pusė dviejų. Ieškojo manęs, bet pagal pavardę prižadino paskutinę. Rusų kareivis sako, kad pasiimčiau maisto, drabužių.

Buvo penktadienis. Ir viską buvom suvalgiusios, nes rytoj jau važiuosime namo ir vėl visko atsivešime. Kareivis, matydamas, kad nei aš, nei mano draugės nieko neturim, ėmė prašyti šeimininkės, kad ko įdėtų. Ta irgi pasimetusi, verkia: nieko neturiu.
Tada kareivis apėjo viso namo penkis butus ir pririnko tiek, kad nepanešiau. O aš vis galvojau, kad veš tardyti, mat brolis jau buvo paimtas, kaip įstojęs į LLA (Lietuvos laisvės armija – slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija – red. past.). Apie trėmimą net minties nebuvo.

Į traukinį – visa šeima

Danutė Mačiutė-Dargienė.
Mažeikiai, 2022 m. Autorės nuotr.

Parą mane išlaikė NKVD rūsyje. Kai vežė į traukinį, mano klasiokai ėjo lietuvių kalbos egzamino laikyti. Atsimenu, tada net džiaugiausi: nuo egzaminų išsisuksiu.
Suvarė į vagoną. Mūsų vagone buvo daugiausia gimnazistų ir studentų. Vieną studentą įmetė be jokių daiktų. Jis kišenėje turėjo tik peiliuką. Su tuo peiliukiu praurbino vagono sienoje skylę. Kai leido ir man pažiūrėti, pamačiau atvažiavusius savo tėvus bričkelėje. Tokie lyg ir pasipuošę, bet be daiktų, pasimetę, išsigandę…

Pradėjus važiuoti, niekaip nenurimo vienas jaunuolis geležinkelininko uniforma. Vis norėjo bėgti. Jo mama klykė, prašė ir vis laikė už kojos. Po kurio laiko aprimo, susitaikė su likimu.
Laikas nuo laiko išleisdavo pod vagon (rus. – po vagonu – red. past.). Vieno tokio pod vagon metu pamačiau savo tėvą. Jis mokėjo rusiškai ir išprašė prižiūrėtojų, kad mus suleistų į vieną vagoną. Kartu su tėvais buvo paimtas ir tėvo brolis Steponas su šeima.

Badas

Papuolėme į Sujetichą Irkutsko srityje, į medžio apdirbimo fabriką. Padėtis buvo tragiška: darbas sunkus, jokių gydytojų, jokių biuletenių. Mamai buvo 44 metai, tėvui – 48. Jie nusilpo, mama susirgo plaučių uždegimu, tėvas nebegalėjo dirbti dėl širdies, o aš buvau per jauna darbui fabrike. Likome be nieko – be maisto, be pinigų.

Iš bado mirė tėvo brolis Antanas ir jo aštuonių mėnesių anūkas. Antanas buvo baisiai ištinęs. Prisimenu, komendantė atnešė bulvių lupenų, mama jas švariai nuplovė ir išvirė. Dėdė pavalgęs pasakė: „Per visą amžių nieko skanesnio nevalgiau.“
Tai buvo jo paskutinis valgis.
O aš iš to strioko suviduriavau. Ligoninė Sujetichoje buvo, buvo ir dvi gydytojos. Atnešdavo visoms palatoje gulinčioms moterims krūvą didelių tablečių. O moterys plūdo kraujais… Tik vėliau sužinojau, kad jos gulėdavo po abortų.
Kai atnešė raugintų kopūstų, puoliau valgyti. Prakrapščiusi baltus kirminus, radau gabalą juodos ir kietos meškos mėsos. Po kopūstų jau viduriavau vandeniu – šešis ar septynis mėnesius.

Fabrike

Sujeticha. Tremtiniai „Biriusos“ kolūkio laukuose. 1955 m.

Tėvai išgyveno per stebuklą. Tėvas iš bado buvo tiek sutinęs, kad kojos netilpo į didžiausius kaliošus nuo veilokų. Gydytoja sakė, kad jis neperneša pasikeitusio klimato.
Po ligoninės mama priprašė, kad mane priimtų į fabriką. Pastatė prie frezavimo staklių, ruošiau detales šovinių dėžėms. Sunku nebuvo, tik baisiai šalta. Tą žiemą šaltis siekė iki minus 48 laipsnių. O koks tas apavas buvo, kokie tie drabužiai!

Neišmaitinau tėvų iš savo algos, pradėjom gauti siuntinius. Bėda, kad nebuvo kam jų siųsti, nes visi buvo suimti ar ištremti. O ir gautus lašinius mama skubėjo siųsti sūnui į Intos lagerį. Jam ten dar blogiau buvo. Ir laiškus galėjom jam rašyti tik rusų kalba ir iš 13 žodžių. Visas tokio laiško džiaugsmas – esam gyvi.
Tėvai taip ir nepragijo, kad galėtų dirbti, bet ir nemirė. (Tėvas, grįžęs iš Sibiro, dar 30 metų nugyveno.)

Bulvės auga ir iš lupenų

Tame fabrike ir dirbau visus dešimt metų. Atėjus pavasariui, išsiplėšiau kokius du arus tundros. Žemė ten minkšta, išpuvusi. Pasėjome bulvių lupenų. Prisikasėme rudeniop jau savo bulvių. Gera ruskelė komendantė buvo – parnešdavo laukinio česnako, ten vadinamo čeremša. Jau mandrūs buvom. Bulvelės su čeremša mus ir išgelbėjo.

Nusprogo Stalinas (visada taip sakau). Sustabdė darbą fabrike, įjungė sirenas. Visuotinės ruskelių raudos, šauksmai. Mūsų širdys džiaugiasi, o parodyti negalim. Bet ir neverkėm, kad ir liepę būtų.
Nuėmė maisto korteles, atsirado duonos. Mama turėjo dar oštrėna išsaugojusi, miltų. Tepam ant duonos ir toks neišpasakytas skanumas! Mama iš kolūkio gavo ožką. Prasigyvenom.
Venalis Ildefonsas suorganizavo orkestrėlį, mane gitara pamokė groti. Brolis parvažiavo iš lagerio, jis buvo geras muzikantas. Buvo linksmos dienos!

Danutė ir Antanas Dargiai su sūnumi Vytautu. 1964 m.

Tuo pačiu traukiniu į Sujetichą grįžo mano būsimas vyras Antanas su broliu. Apie Antaną žinojau tiek, kad jis irgi iš Auksodės. O jis mane lageryje jau buvo išsirinkęs, žiūrėdamas į brolio turėtą mūsų šeimos nuotrauką. Kai eidavome į šokius, visos stebėdavomės: ir kurią Antanas yra nusižiūrėjęs? Toks skrūmnos buvo mano Antanas.
Paliuosavo mus kartus su Dargiais, skyrėsi dvi savaitės, bet vieni kitų palaukėm, kad lengviau būtų susikrauti. Brolis labai gerai uždirbo. Jam siūlė pasilikti.

Tėviškėje – tik kolkozas

Grįžom į tėviškę, į Auksodę. Jau buvom ir giminėms, ir pažįstamiems pranešę, kad grįšim. Mūsų namuose gyvenę Kinčinai išsikraustę buvo, kai grįžom. Pradėjom gyventi, stogas kiauras, negavom leidimo prisiregistruoti, negalim ir darbo gauti. Tik eiti į kolkozą.
Mes su Antanu jau buvom sutarę tuoktis. Jeigu vyrai įsidarbina kolkoze, kitur ieškotis darbo nebegali. Nuėjau į kolkozą aš viena.

Dirbau už mamą. Niekas nieko nemoka. Praėjo vasara, ruduo. Vieną dieną pašaukė atsiimti zaploto. Už 8 mėnesius darbo diena po dienos gavau 16 kilogramų kvietrugių! Ir daugiau nieko.
Gruodžio mėnesį susituokėme. Antano sesuo pakėlė šiokias tokias vestuves ir išvažiavom gyventi į Mažeikius.
Antanas su pusbroliu dirbo prie statybų ir buvo gavę 7 kvadratinių metrų butą palėpėje. Mudu jau šeima, o jis neturi kur išeiti. Atėjo mano brolis, ir tas sutilpo… Pirmas iš to buto išėjo pusbrolis, o mudu su Antanu 9 metus ten pragyvenom. Ten 1960 metais gimė sūnus Vytukas.

Auksodės ūkininkų Mačių šeima Sibire.

Tik sunkiu darbu

Sovietų laikais viską lėmė pažintys ir konjakas. Per geras pažintis, gerą pabaliavojimą sugebėjau kelis kartus gyvenimo sąlygas pagerinti. O, kai grįžom, kai nebuvo, kur ir iš ko gyventi, norėjosi važiuoti atgal į Sujetichą. Ir dar tos pašaipos kiekvienoj valdiškoje įstaigoje…
Grįžę labai daug ir sunkiai dirbome. Išėję į pensiją nusipirkome Mažeikiuose nebaigtą statyti namą. Įsirengėme kartu su tėvais, su sūnumi. Visad gerai sutarėm, nors ir didelis būrys po vienu stogu. Mano Antanas dar septynerius metus savo namu pasidžiaugė.

Lietuvaitės Sujetichoje, pasipuošusios Vasario 16-ajai. 1954 m.

Kai pagalvoju, išvažiavom pliki ir parvažiavom ant pliko. Viską palikom, o parvažiavę nuo nulio pradėjom. Per daug metų vėl namus užgyvenom.
Mūsų trobesiai Auksodėje tebėra. Atsiėmėme 1990 metais. Naujieji šeimininkai apleido, neprižiūri. Kartais pagalvojam, kad reikėtų atpirkti…

Archyve – storiausia byla

Buvome nuvažiavę į archyvą. Norėjosi sužinoti, už ką mus ištrėmė. Už brolį „banditą“? Už 25 hektarus turėtos žemės?
Storiausia byla. Visokių nesąmonių prirašyta, net pavardės kaimynų, kuriems algų, atseit, nemokėjom. Nebuvo tokiomis pavardėmis kaimynų. Daugiausia prirašyta apie brolį, kuris grįžo tiek iškankintas, kad norėjo mirti.

Šiandien man atrodo, kad be pono Dievo valios nebūtume išgyvenę. Be šiltų drabužių, nevalgę, šaltyje, sirgdami, bet nemirėme. Ir tik pusantrų metų juodo vargo, bado buvo.
Galvoju, Biriusos vanduo, tundros minkšta žemelė leido mums išgyventi ir prasigyventi.
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotr. iš Danutės DARGIENĖS šeimos archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto