Tęsiame interviu ciklą su Mažeikių krašto kultūros premijos laureatais. Į „Santarvės“ pateiktus klausimus atsakė dailės mokytojas metodininkas Aleksandras Novakas.
Šiam mažeikiškiui už kultūrinę ir švietėjišką veiklą Krašto kultūros premija buvo įteikta 2008 metais.
Biografijos faktai
A. Novakas gimė ir augo Šiauliuose. 1981 m. baigęs Šiaulių 16-ąją vidurinę mokyklą, studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. Po studijų metus dirbo Šiaulių 4-oje vid. mokykloje mokytoju. O nuo 1987 metų jis save jau gali vadinti mažeikiškiu. Persikėlęs gyventi į Mažeikius A. Novakas dirbo Mažeikių rajono švietimo skyriaus inspektoriumi. Po metų pradėjo dirbti tuometinėje Mažeikių 6-oje vidurinėje mokykloje. Nuo 1990 m. iki dabar A. Novakas dirba Pavasario pagrindinėje ir Mažeikių Kazimiero Jagmino pradinėje mokyklose.
Dailės mokytojas A. Novakas neapsiriboja tik darbu su mokiniais. Užsiėmimus jis veda ir suaugusiems mažeikiškiams, organizuoja plenerus rajono dailės mokytojams. Iki pandemijos A. Novakas kelis kartus per metus surengdavo įvairių darbų parodas – jose mažeikiškiai galėjo pamatyti ne tik jo paties, bet ir kolegų mokytojų, vaikų dailės darbų.
A. Novako ir kitų dailės mokytojų darbai prieš kelerius metus buvo eksponuojami užsienyje –Vokietijoje ir Švedijoje.
– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąsajas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
– Viskas – ir mano gyvenimas, ir mokymasis, studijos – yra susiję su Šiauliais. Nuo mažens patiko piešti, nors tuo metu nelabai buvo tinkamų priemonių tai daryti. Tačiau tai nesustabdė, norėjau mokytis ir tobulėti, todėl, kai tik jau buvo galima, pradėjau mokytis Šiaulių dailės mokykloje. Buvau ketvirtokas. Čia praleidau penkerius metus.
Mokymasis Šiaulių dailės mokykloje paliko pačius šilčiausius prisiminimus. Iki dabar su šia ugdymo įstaiga palaikau ryšius. Gavęs vidurinį išsilavinimą studijavau Šiaulių pedagoginiame institute. Nemažai bendrakursių jau pažinojau iš dailės mokyklos, dalis jų net po studijų grįžo į ją dirbti. Galbūt todėl vis dar su malonumu atvykstu į šią mokyklą, susitinkame su bendrakursiais.
Įgijęs aukštojo mokslo diplomą gavau, jei galima taip sakyti, tris specialybes – dailės, braižybos ir technologijų mokytojo.
– Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Iš tiesų, pabaigus vidurinę mokyklą teko nuspręsti ir pasirinkti, ką noriu toliau veikti. Labai domėjausi istorija, tiek pasauline, tiek mūsų šalies ir krašto. Tad, renkantis profesiją, teko apsispręsti, į ką labiau noriu orientuotis – į meną, dailę ar istoriją. Vis dėlto pasirinkau dailę kaip pagrindinį užsiėmimą.
Tokį sprendimą nulėmė ir tai, kad dailės, kaip ir kai kurių kitų menų, rezultatą gauni gana greitai, praktiškai – iš karto. Man, jaunam žmogui, tada tai buvo labai aktualu. Kiek kitaip atrodė istorija. Domėjimasis istoriniais įvykiais, dabar ir praeityje, rezultato siekimas užtrunka ir yra ilgesnis procesas. Tačiau tapęs dailės mokytoju, istorija domėtis nenustojau. Abu šie užsiėmimai vienas kitą papildo, vienas kitam netrukdo.
– Krašto kultūros premija – daugelio metų darbo, Jūsų indėlio įvertinimas, kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai jos buvo labiausiai verti?
– Sunku viską ir prisiminti, bet turbūt ši premija buvo įteikta už atsidavimą ir nenuilstamą darbą. Būtų sunku net suskaičiuoti, kiek surengta įvairių dailės darbų ir kitokių parodų ne tik mūsų rajone, bet ir šalies mastu. Yra tekę dailės mokytojų darbus išvežti ir į Vokietiją bei Švediją. Kiekviena tokia paroda, dalyvavimas įvairiuose konkursuose, ir net tarptautiniuose, prisidėjo prie Mažeikių krašto garsinimo.
– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Net ir siaučiant pandemijai, darbai nestovi vietoje. Kuriami planai ateičiai, kai jau galėsime laisviau atsikvėpti ir bus sušvelnintos dabar galiojančio karantino sąlygos. Pirmiausia didžiausią dėmesį skiriu dailės mokytojams, planuojamos parodos. Artimiausiuose planuose – ir mūsų rajono mokinių dailės darbų paroda Vilniuje.
Šiuo metu vyksta gana glaudus bendradarbiavimas su mažeikiškiu, režisieriumi, lietuviu kalbos mokytoju Martynu Januška. Padedu jam ruošti būsimų spektaklių scenografiją. Labai tikiuosi, kad sąlygos leis ir vasarą bus galima vaikams surengti dailės stovyklą. Džiaugčiausi, jei būtų įmanoma tęsti ir kelerius metus iš eilės vykusius plenerus, skirtus dailės mokytojams.
Nepaisant to, kad dabar mums atrodo, jog visos veiklos yra šiek tiek apmirusios, darbų ir planų tikrai yra nemažai. Be to, nenutrūkstamai ieškau įdomesnių, kūrybiškesnių, talentingesnių vaikų. Labai yra svarbu tokiems vaikams padėti atrasti savo kelią. Gana dažnai tenka padrąsinti, paskatinti ir pačius dailės mokytojus, kad jie nebūtų užsidarę, o sutiktų visuomenei parodyti savo darbus. Taip pat padėti jiems organizuoti parodas.
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėt, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
– Kultūriniam mūsų gyvenimui gal labiausiai trūksta erdvių. Erdvių, pritaikytų eksponuoti įvairius darbus. Erdvių, kurios būtų nuolatinės ir veiktų ištisus metus, kad pa-rodas būtų galima rengti bet kokiu metu.
Dabar, jei kas ir vyksta, tai dažniausiai ten, kur yra prisiprašoma, kai kas nors leidžia parodą surengti. Norėtųsi pastovumo, savos erdvės, kad ir meno gerbėjai, lankytojai, menininkai žinotų: Mažeikiuose yra konkreti vieta, kur galima ateiti, pasižiūrėti ar susitarti dėl savo darbų demonstravimo.
Kultūriniam gyvenimui, mano nuomone, tiesiog trūksta erdvės ir pastovumo.
jų dailės darbų parodas.
– Kaip manote, ar šių dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės – suderinami ar visiškai skirtingi dalykai?
– Tenka pripažinti, kad šiuolaikinio jaunimo poreikiai gerokai skiriasi nuo to, kas buvo prieš kelis dešimtmečius. Kitokie pomėgiai, kitokie ir norai. Todėl mūsų, kaip mokytojų, vienas pagrindinių uždavinių ir yra jaunuosius mažeikiškius sudominti, paraginti pažinti mūsų kultūrą, tautosaką ir tautodailę.
Stengiamės, kad visą informaciją jie perleistų per save, kad viską pamatytų per savo šiuolaikinę, jaunatvišką prizmę. Pamatytų taip, kaip jiems patiems būtų įdomu ir priimtina.
Be abejonės, daug kas priklauso nuo pačių vaikų, jaunimo, kaip jie priima siūlomą informaciją. Todėl mums, mokytojams, tenka pasukti galvą, kaip juos sudominti, kaip prie jų neformaliai prieiti, rasti bendrą kalbą, sąlyčio taškus. Tuo labiau kad ir ne tik vaikai keičiasi, bet ir kinta meno formos ir išraiškos.
– Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, kas gali tai paskatinti, padėti?
– Iš mūsų krašto yra kilę nemažai jau garsių ir dar tik būsimų, sužibėsiančių menininkų. Tačiau labai retai kada jie sugrįžta į gimtąsias vietas, nes nemato čia galimybių tobulėti. Geriau renkasi šalies didmiesčius, o neretai – ir užsienį.
Bet jei kalbėsime apie dailės mokytojus, tai galima pasidžiaugti, jog jie po truputį grįžta į Mažeikius. Baigę mokslus jauni žmonės įsitvirtina mūsų rajone ir dirba dailės mokytojais mokyklose. Tokių per paskutinius metus galiu suskaičiuoti ne mažiau penkių. Manau, tai geras rezultatas. Kuo daugiau jų grįš, tuo bus didesnis susidomėjimas menu. O ir save realizuoti turbūt atsiras daugiau norinčiųjų. O kai noras yra, galima daug ko pasiekti, net neišvažiuojant svetur.
Nuotr. iš asmeninio ir redakcijos archyvų
