Sibiras, apie 1956 m.
Danutė Niuniavaitė-Jokubauskienė jau pusmetį guli Sedos PSPC slaugos skyriuje. 82-ejų metų moteris skundžiasi atmintimi, bet, pradėjus kalbą apie tremties metus, tai, ką labai norėtų užmiršti, atmintis sugrįžta – su datomis, skausmingomis detalėmis.
Danutės pasakojimas tarpais spygliuotas, kapotas, ne visada spalvotas, bet gyvas. Ir per visą moters gyvenimo istoriją praeina brangiausias žmogus – babulielis.
Išvežimas
Augau Ketūnuose. Tėvą nušovė, kai buvau per maža jį prisiminti. Niekada mama apie jį nepasakojo, o aš ir neklausinėjau. Gyvenom trys: aš, mano mama Stefanija Niuniavienė ir babulielis. Ir išvežė mus visas tris.
Man buvo šešeri metai. Aiškiai atsimenu, kad buvo ruduo, kad jau buvau pradėjusi eiti į mokyklą, nors pagal mano metus dar neturėjau eiti.
Babulielis vis šaukė: „Nieko nebereik, nieko neimkim, juk vis tiek sušaudys!“ Kai mama į dvi skrynias sumetė patalynę, kažkiek maisto, rusų kareivius lydėję lietuviai užtrenkė skrynias ir pasakė: „Paliksit.“ Ne kažin ką, matyt, ir turėjome. Žinau, kad laikėme vieną karvę, žemės nei miško neturėjome.
Ir dar atmenu, kad duonelė buvo užmaišyta, bet išsikepti jau nebeleido. Taip ir liko prie pečiaus šiltai padėta…
Tremtyje
Per maža buvau, kad suprasčiau mus ištikusią tragediją. Nuvežė į Irkutsko sritį, Taišeto rajoną, Sujetichos kaimą.
Ir dabar akyse stovi: didelė didelė upė ir didelis kalnas.
Po kiek laiko išvežiojo po barakus. Buvo daug lietuvių pramaišiui su ukrainiečiais. Mama su babuleliu sutiko ir pažįstamų. Ir vaikų buvo labai daug.
Aš labai greit išmokau rusiškai. Gal per mėnesį, antrą jau geriausiai su ruskeliais susišnekėjau. Man patiko rusiškai kalbėti. O babulielis per visą buvimo tremtyje laiką rusiškai neišmoko nė žodžio. Tiesiog negalėjo apžioti tos kalbos.
Mama per penkiolika metų išmoko du žodžius: „Idi nachui!“ Ir tų žodžių jai bendravimui su vietiniais užteko…
Pirmais metais neturėjom, ko valgyti. Badavom. Mama dirbo lentpjūvėje ir už sunkų dienos darbą gaudavo riekę duonos. O aš, kaip malalietka, ir babulielis, kaip starucha, negaudavom nieko. Išėjom su babulieliu ubagauti.
Geraširdės buvo ruskelės. Per dieną aš pilną terbelę, o babulielis pilną terbą prisikišdavome maisto. Ne kažin kokių skanumynų, bet duonos, bulvių, burokų, o kartais ir mėsos bryzelį parsinešdavom. Ubagavom metus tai tikrai, o gal ir daugiau.
Po trijų mėnesių darbo lentpjūvėje mamai pakėlė maisto normą: gaudavo kepalėlį forminės duonos. Ubagaujant ruskelės sakydavo: ateikite, kai suvalgysit…
Susipažinau su daugybe ruskiukų. Kadangi gerai kalbėjau rusiškai, jie mane priimdavo žaisti. Važinėdavome pakeleivingomis mašinomis, autobusais, net traukiniu. Vaikai visur yra vaikai. Ir sunkiausiomis sąlygomis moka visko prisigalvoti.
Į Lietuvą
Sujetichoje baigiau aštuonias klases. Kai Stalinas nusprogo, mudvi su babuleliu išpierijuom į Lietuvą. Babulielis taip norėjo namo, kad aš ją išvogiau. Man tada buvo 16 metų. Leidimą išvažiuoti gavau tik aš, kaip malalietka, bet į staruchas niekas dėmesio nekreipė. Ir išvažiavom mudvi abi.
Babulielis man buvo ir kaip mama, ir kaip tėvas – brangiausias žmogus visoje žemėje. Galėjau važiuoti su ja bet kur ir bet kada. Jautėmės saugios, nes aš moku rusiškai. Traukiniu iki Dniepropetrovsko, persėdimas iki Maskvos, o Maskvoje – persėdimas į Vilnių.
Mudvi su babulieliu vežėmės dar lietuvę mergelę iš Mažeikių. Jos tėvai labai prašė parvežti, tai mudvi ir pasiėmėm kartu. Iš Vilniaus važiavom į Mažeikius, nes mergelę reikėjo nuvežti. Pasitaikė labai geri žmonės. Mudvi apnakvino, pamaitino. Babulielis, nors turėjo jau 79 metus, kelionę atlaikė, bet labai pavargo. Ir kitą dieną mūsų neišleido, ir trečią, vis maitino ir liepė ilsėtis… Pradėjo rinktis mūsų giminaičiai, parvažiavo babulielio sūnus iš Latvijos. Aš jau pavargau svečiuotis ir išvažiavau į Dagius pas ciocę Abelkienę.
Dagiuose
Į Žadeikius pas kitą savo dukterį parvažiavo ir babulielis. Aš gyvenau pas Abelkienę, buvo visai netoli ją lankyti. Dar trejetą metų pagyveno, pasidžiaugė taip išsvajota, išlaukta, apverkta ir apraudota savo Lietuva. Palaidojome Grūstės kapinėse.
Aš pradėjau eiti į kolūkį. Prie mokslų jau negrįžau, nes mokykloje nebūčiau lietuviškai susikalbėjusi, o skaityti ir rašyti mokėjau tik rusiškai. Trumpai dirbau fermoje, paskui prie lauko darbų. Visokiausius sunkius darbus teko dirbti. Technikos buvo mažai. Viskas rankomis.
Gavau mažą butelį dviejų galų troboje. Iš antro namo galo žmogus išsikraustė, viskas paliko man.
Sunkiai kūriausi. Algą kolūkyje kad ir mokėjo, bet ji buvo nedidelė. Ne kažin ką nupirksi. Vyrą radau, t. y. ištekėjau, būdama 22 metų. Jis buvo vietinis, iš Žadeikių. Traktoristas. Visą amžių ir dirbo traktoristu.
Iš pradžių jis parėjo pas mane, vėliau aš pas jį.
Žadeikiuose
Mano vyras Simonas buvo vienturtis ir gyveno su tėvais Žadeikiuose. Kveteros neieškojom, apsigyvenom kartu. Ir labai gerai sutarėm. Viskas ėjo kaip nuo rankos.
Mano vyras buvo aukso žmogus. Ne be to, kad čierkos neišgėrė, bet visada žinojo ir vietą, ir laiką. Visus darbus nudirbo, visur tvarka buvo, visada stengėsi tiek tėvams, tiek man padėti. Gyvenom ir džiaugėmės. Augo du sūnūs – Rimantas ir Juozas. Turtuoliai niekada nebuvom. Daugiausia tris karves esam laikę, o šiaip: paršeliai, avys, vištos. Kaip visi…
Grįžusių tremtinių Žadeikiuose buvo ir daugiau. Vienas kitą pažinojom, žinojom, bet kalbų apie tai nevedėm. Niekas mūsų neužkabinėjo, niekas gyventi netrukdė. Buvom paprasti kaimo žmonės, neturėjom, kuo užkliūti.
Visa bėda, kad vyras mirė anksti: 1998-aisiais, eidamas 64 metus. Reikėjo išmokti vienai su vaikais gyventi. Vaikai buvo geri, augo sveiki, stiprūs, tai visus kaimo darbus ir nudirbdavom. Pati viską mokėjau ir juos išmokiau.
Abu mano vaikai geri. Į didelius mokslus neišėjo, bet yra dori, darbštūs. Turiu tris anūkus.
Mama, už ką mus?
Tremtyje buvo daug žmonių iš mūsų kraštų. Mama pradėjo aiškintis, klausinėti, kas už ką išvežtas. Vis norėjo suprasti, už ką mus tris: seną, jauną ir mažą – išvežė? Juk ne palociuos gyvenom…
Iki galo neišsiaiškino, keršto netroško, bet sužinojo, kad už turtingą kaimyną į Sibirą išdardėjom. Jis pasipirko, o mes – vietoj jų. Mudvi su babulieliu – 10 metelių, o mama – visus 15!
Ne už save. Labai skaudu būti parduotam, pinigų turėjusio žmogaus išduotam. Net šiandien drebu apie tai pagalvojusi.
Mama liko gyventi Mažeikiuose. Įsidarbino duonos kepykloje, kur visą likusį gyvenimą ir dirbo. Mudvi niekada ir nesuartėjom. Ji tik ant popieriaus mano mama. Babulielis – mano širdyje amžiams.
Mamą taip pat palaidojom Grūstės kapinėse.
Išmintis
Praėjo gyvenimas. Vargą, baisią neteisybę po kojom pamyniau. Rodos, niekam už tremtį jokios neapykantos neturiu. Lyg žole būtų apaugę. Ir nesinori tos žolės ravėti. Juk nieko nepakeisi. Kad tik niekur vėl mūsų neįpainiotų…
Jau ne jauna. Pilna ligų. Guliu sau ligoninėje. Prižiūrėta, pamaitinta. Jokios bėdos neturiu.
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotr. iš Danutės Niuniavaitės-Jokubauskienės šeimos archyvo
