Darbo netekę žmonės vis dažniau varsto medikų kabinetų duris

Netekę darbo, gavę įspėjimus apie galimus atleidimus iš darbo žmonės išgyvena psichologiškai, padidėja nervinė įtampa. Medikų teigimu, ne vienam prireikia ne tik jų, bet ir psichologų pagalbos bei konsultacijų.


PAŪMĖJA
LĖTINIAI SUSIRGIMAI
Medikų pastebėjimu, problemos dėl darbo – atleidimas, įspėjimas apie jį, žmonėms vis dažniau sukelia nervinius išgyvenimus, daugelį gali apimti stresas. Jei tokioje situacijoje žmogui nepadėsime, jam gali išsivystyti ir depresija, kuria perserga kiekvienas kitaip.
Šeimos gydytoja Dijana BalčiūnienėBalčiauskienė „Santarvei“ sakė, kad pastaraisiais mėnesiais dėl susiklosčiusios situacijos padaugėjo ne tik tiesioginėmis nervų ligomis sergančių pacientų, bet ir tokių, kuriems dėl streso sumažėja atsparumas ligoms ir atsinaujina lėtinės ligos.
„Išgyvenantys stresą žmonės tampa sudirgę, naktį jie nebepailsi, pervargsta, išsibalansuoja. Sumažėjus organizmo imunitetui „išlenda“ senos bėdos, jos paūmėja. Padaugėja nugaros skausmų, ypač išvaržų, radikulitų, kitų lėtinių ligų atveju, greičiau žmogų palaužia ir peršalimo ligos“, – vardijo gydytoja.
Šeimos gydytojams tenka rašyti daugiau siuntimų pas nervų ligų specialistus, daugeliui reikalinga ir psichiatro konsultacija.
„Mes negalime padėti žmogui išspręsti susidariusios problemos, todėl matydami, kad esame bejėgiai, ramiai, gražiai patariame žmonėms nueiti pasikonsultuoti pas psichiatrą ar psichologą“, – situaciją komentavo D. BalčiūnienėBalčiauskienė.
GYDYMAS INDIVIDUALUS
Kad dėl nedarbo ir jo sukeltos įtampos padaugėjo nervų ligomis sergančių žmonių, patvirtino ir gydytoja neurologė Alma Simanonienė.
„Jei blogai darbe, blogai namuose, tai paūmėja ir žmogaus ligos.
Žmonės šiuo metu nesaugūs, todėl nervų sistema labiau įtempta. Nesaugumo jausmas – „dirbsiunedirbsiu“ paliečia daugelį žmonių“, – tikino gydytoja.
Į medikus kreipiasi daugiau depresuojančių įvairaus amžiaus žmonių. Pastaruoju metu padaugėjo žmonių iš kaimo. Jie taip pat išgyvena dėl to, kaip parduos savo produkciją, kaip gyvens vėliau.
Pasireiškia ir socialinės problemos, kai pacientas nori gydytis, bet sako neturintis laiko, o vaistams – pinigų.
„Kiekvienam žmogui galiu patarti individualiai – jei matau, kad žmogus dar supranta, apie ką kalbama, siūlau įvairiausius gydymo būdus – nuo jogos iki skaitymo, psichoterapijos – ką tik galiu sugalvoti. O jei matau, kad žmogui visai blogai, tenka jį siųsti pas psichiatrą“, – teigė A. Simanonienė.
KONSULTUOJA
PSICHOLOGAI
Mažeikių darbo biržos duomenimis, iki vasario 1 dienos užsiregistravo 3244 bedarbiai, įdarbinti 64 žmonės. Biržos direktoriaus pavaduotoja Rita Jurkūnienė sakė, kad keletą kartų per mėnesį į Mažeikius atvažiuoja Šiaulių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos specialistai, kurie suteikia psichologinę pagalbą darbo ieškantiems žmonėms, konsultuoja profesinio tinkamumo klausimais.
Šios tarnybos psichologės Virginijos Servutienės teigimu, darbo pschologams vis daugėja, ji žinanti ir mažeikiškių problemas, kurios dabar apima visą Lietuvą, nes situacija visur panaši.
Su į psichologus besikreipiančiais žmonėmis kalbama apie savipagalbą, atsparumą, psichoemocinę sveikatą, apie bendrąsias problemas, kaip žmogus gali padėti sau.
Specialistė akcentavo, kad žmogui gali padėti ne psichologas, bet jis turėtų padėti pats sau. Teikiant psichologinę pagalbą sudėtingiausia, sunkiausia yra padėti žmogui atpažinti savo problemą.
„Daug patirties pasiimu iš liaudies išminties, iš žemaičių, tų pačių mažeikiškių. Sakoma – „kriaučius – be kelnių, šiaučius – be batų“. Tai reiškia, kad padėti sau yra sunkiau, nei padėti kitam“, – pažymėjo pašnekovė.
Atpažinti savo problemą labai dažnai trukdo žmogui susiformavusi emocija – „čia ir dabar“. Susipainiojimą savo jausmuose sukelia pyktis, širdgėla.
„Žmogus objektyviai nežino, ką daryti, yra pasimetęs, nes pasirinkimas, kaip ta lazda – turi du galus. Vienas kelias – mąstyti pozityviai, kitas – grimzti ir dėl susiklosčiusios situacijos toliau kaltinti kitus, ieškoti kaltų – tai lyg savęs atmetimas“, – komentavo V. Servutienė.
NUO MINČIŲ SUSERGAMA
Žmogus pats turi pereiti savo jausmų disbalansą. Jam pačiam sunku susitvarkyti, todėl reikalingas kitas žmogus, galintis jį išklausyti.
„Mes, psichologai, nei darbo, nei pinigų žmogui negalime pasiūlyti. Mūsų misija – padėti jam atrasti save, susikaupti, gerinti santykį su savimi, mintis orientuoti į profesinės karjeros perspektyvą“, – „Santarvei“ sakė V. Servutienė.
Amerikiečiai rašo, kad žmogus nuo savo neigiamų minčių pradeda sirgti. Padaugėja depresijų, psichinių negalavimų.
„Tų minčių daug nereikia – viena prie kitos, ir mes patys to nežinodami, nesuvokdami grimztame. Tuo maitinasi pasąmonė – jos dar niekas nėra apgavęs. Pasąmonė surenka ne tai, ką apie mus galvoja kiti, bet tai, ką mes patys galvojame apie save, kokiomis emocijomis gyvename“, – samprotavo psichologė.
V. Servutienės teigimu, visas pykčio nugręžimas valdžios link lieka mumyse, šio emocinio pykčio pamatą fiksuoja mūsų pasąmonė, todėl žmogui gana pavojinga, kol jis iš tokios „emocinės sankryžos“ išeina.
„Jeigu toje sankryžoje užsibūnama ilgai, tai jau kvepia agresija į save, o jos išraiška yra depresija. Nereikalingumas sau gali iškviesti ir mintis apie savižudybę. Kai žmogus nepatinka sau, jam atrodo, kad jo nemėgsta ir visi kiti“, – įsitikinusi V. Servutienė.
SVARBU –
EMOCINĖ PATIRTIS
Žmogaus sprendimo priėmimą lemia aplinka, todėl tokiam asmeniui labai svarbus kito žmogaus palaikymas, supratimas. Tai priklauso ir nuo paties žmogaus psichologinės struktūros, jo emocinės patirties. Tokios patirties turintis žmogus prisiima atsakomybę už savo veiksmus, lengviau viską išsprendžia.
Bet yra ir žmonių, įklimpusių į savo emocijas. Jie sunkiai atpažįsta savo išgyvenimus, nuolat nerimauja, svarsto – „kas būtų, jeigu būtų, kas būtų, jeigu nebūtų“.
Dar viena žmonių grupė – susitaikantieji, kurie savo emocijas skiria kitiems. Tokie žmonės yra pikti, bet jų agresija – užslėpta. Išoriškai jie atrodo net pasyvūs, bet viduje gyvena lyg ant parako statinės.
„Tokiems žmonėms labai sunku. Jiems palengvėja, kada jie gali iškeikti savo kaimyną, valdžią ir visus kitus. Turėdamas tokias emocijas, žmogus, praradęs darbą, jaučiasi labai sunkiai. Jis nenori priimti pagalbos, ją atmeta, nors iš tiesų ji jam labiausiai reikalinga“, – tikino V. Servutienė.
Nuotr. iš redakcijos archyvo: Atleidimas iš darbo verčia žmones išgyventi emocinę ir psichinę krizę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Skip to content