Šį savaitgalį vyks jau tradiciniu tapęs, kiekvieną rugsėjį organizuojamas gyvosios istorijos festivalis „Geležinė Daubarių istorija“.
Renginys per laiką užaugo ir šiemet vyks dvi dienas: penktadienį – Mažeikių muziejuje, o šeštadienį – Daubarių piliakalnių papėdėje.
Renginys muziejuje ir prie piliakalnių
„Geležinei Daubarių istorijai“ ruoštis pradedama dar prieš pusmetį ir siekiama, kad renginys būtų įdomus lankytojams.
Gyvosios istorijos festivalio „Geležinė Daubarių istorija“ organizatoriai – viešoji įstaiga Stankaus kalvė, kurios vadovai – Martynas ir Inesa Stankai.
Renginio programa, dalyviai per laiką keičiasi, tačiau pagrindinis organizatorių tikslas išlieka toks pat: kad Mažeikių krašto gyventojai ir svečiai kuo daugiau sužinotų apie baltų istoriją, karybą, amatus, kulinarinį paveldą.
Tai, kad „Geležinė Daubarių istorija“ šiemet vyks dvi dienas ir dviejose vietose – muziejuje bei prie Daubarių piliakalnių – nėra atsitiktinumas.
Viena vertus, stengiamasi, kad šį gyvosios istorijos renginį pamėgusiems, baltų istorija ir kultūra besidomintiems žmonėms būtų įdomu jame lankytis. O, kita vertus, ir parodyti bei papasakoti yra ką.
Nuo parodos iki paskaitų
Taigi, šiandien, rugsėjo 9-ąją, Mažeikių muziejuje vyksianti renginio dalis bus labiau akademinė. Du archeologai: Gvidas Slach ir Gediminas Petrauskas kalbės apie geležies išgavimo rezultatus bei Daubarių archeologinio komplekso tyrinėjimus, svarbiausius atradimus.
Be to, penktadienį muziejaus lankytojai kviečiami išgirsti, pamatyti menininkų Augustino Našlėno ir Viliaus Jokubaičio sukurtą audiovizualinę instaliaciją „Tylios šventovės“.
Muziejuje bus pristatyta ir pagal radinius atliktų Griežės kapinyno rekonstrukcijų paroda.
„Yra toks niuansas, kad archeologas, kuris kasinėjo Griežės kapinyną, visus radinius su visais aprašais išsivežė į Vilnių. Ir realiai Mažeikių muziejus neturi iš ten jokių radinių. Dėl šios priežasties ir buvo padarytos dalies tų radinių rekonstrukcijos, kad muziejus bent jau šį tą turėtų. Drauge su muziejininkais pasirinkome įdomesnius egzempliorius“, – pasakojo „Geležinės Daubarių istorijos“ sumanytojas ir organizatorius kalvis M. Stankus.
Geležies lydymo eksperimentas
Antrąją gyvosios istorijos festivalio dieną Daubarių piliakalnių papėdėje vyks senųjų amatų pristatymas, kuršių epochos patiekalų degustacija, vikingų žaidimai, kovos, šaudymas iš lanko, iečių mėtymas, istorinių rekonstrukcijų klubų iš Lietuvos bei Latvijos pasirodymai bei prisistatymai, skambės mitologinės apeiginės giesmės.
Klaipėdietis kuršių rekonstruktorius bei kraštotyrininkas Denisas Nikitenko skaitys paskaitą apie kuršių šventviečių mistiką. O renginį vainikuos šiaudinės skulptūros sudeginimas.
Tačiau vienas pagrindinių renginio akcentų – geležies lydymo eksperimentas.
Pasak M. Stankaus, yra keli esminiai geležies virsmo į jau naudojamą įnagį, pavyzdžiui, peilį ar dar kokį nors daiktą, etapai: geležies rūdos išgavimas, geležies lydymas ir anglinimas. Mat iki išlydant geležis yra minkštas, nekokybiškas darinys. Norint jį paversti tinkama naudoti medžiaga, reikia įanglinti. Pernai vykusio renginio metu buvo labiau akcentuojamas geležies įanglinimo procesas, šiemet – geležies lydymas.
Ruošiasi gerą pusmetį
Kalvio žodžiais tariant, geležis yra viso ko pradžių pradžia, pradedant nuo visatos sukūrimo, įtraukiant tai, kad Žemės branduolį iš esmės sudaro geležis.
„Be geležies nebūtų nieko. O jos lydymo eksperimentas, atliekamas Daubariuose, vertinant Baltijos šalių mastu, yra unikalus ir besitęsiantis, galima sakyti, ketvirtus metus.
Su kiekvienu lydymu mes, viso to proceso dalyviai, įgauname tam tikros patirties. Ir ta patirtis bet kokiu atveju yra neišmatuojama. O „Geležinė Daubarių istorija“, ko gero, žmonių ir yra mėgstama dėl to, kad turi savitumų, išskirtinumų“, – kalbėjo M. Stankus.
Ruoštis „Geležinei Daubarių istorijai“ pradedama maždaug prieš pusmetį. Ir tas pasiruošimas apima projektų rašymą, renginio finansavimo paieškas, apmąstymus, ką kviesti jame dalyvauti, programos dėliojimą.
Gyvosios istorijos dienos populiarios
Mažeikių muziejaus direktoriaus pavaduotoja, vyriausioji fondų saugotoja Raimonda Ramanauskienė yra ir tautodailininkė, dirbanti su beržo tošimi. Pašnekovė su savo vyru Vytautu daug metų nuolat dalyvauja įvairiuose Lietuvos kampeliuose vykstančiuose gyvosios istorijos festivaliuose.
„Santarvės“ pašnekovė į klausimą, kaip, jos nuomone, žmonės reaguoja į tokius – gyvosios istorijos renginius, vienareikšmiškai patvirtino, kad jie visuomenės yra mėgstami.
Panašu, kad kol tęsėsi koronaviruso pandemija ir kol renginiai nevyko, žmonės gyvosios istorijos dienų pasiilgo.
„Mes patys važiuodami į renginius kartais pasikalbame: juk niekas nieko naujo neatrado, nieko tokio neiškasė, kad galėtume žmonėms parodyti. Bet paskui iš jų išgirstame: „Jūs neįsivaizduojate, čia tą patį gali žiūrėti, eiti, lankyti, bet vis pamatai kitaip, pabendrauji, išgirsti kažką, ko dar negirdėjai.“ Tai štai, iš žmonių vis išgirstu tokį patvirtinimą, kad ir demonstruojamas tas pats amatas, ta pati edukacija jiems kaskart yra įdomi“, – mintimis pasidalijo muziejininkė.
Džiaugiasi, kad neįsileidžiama kičo
Ir R. Ramanauskienės, ir M. Stankaus nuomonės sutampa: „Geležinė Daubarių istorija“ nuo kitų panašaus pobūdžio renginių labiausiai skiriasi tuo, kad čia rengiami unikalūs su geležimi susiję eksperimentai. Kitur nieko panašaus nėra. Tas darbas, laukimo, ar eksperimentas pavyks, akimirkos yra įdomios ir proceso dalyviams ir, panašu, kad į renginį iš Mažeikių ir iš kitų rajonų kasmet atvykstantiems žmonėms.
„Svarbiausia, kad Daubarių gyvosios istorijos dienų organizatoriai neįsileidžia į renginį kiniškus dirbinius siūlančių prekeivių arba vadinamųjų „tautodailininkų“, darančių kičą, kuriame nėra nei jokios istorijos, nei archeologijos“, – sakė R. Ramanauskienė.
Nuotr. organizatorių ir iš redakcijos archyvo
