Debesėliai

Virginijus Sungaila. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Šnabžda naktimis lietaus lašai į lango stiklą. Nedrąsiai apvogdami medžius krenta lapai. Noksta uogos, sirpsta vaisiai. Jau nukulti rugiai. Šypsosi ruduo. Gamta švenčia.
Nuo jos neatsilieka ir žmonės. Visi nori linksmintis ir dūkti. Kad šventės būtų visavertės,  dažniausiai pasinaudojama alkoholiu. Po kelių taurelių jau niekas nebediskutuoja apie gėrimo kultūrą ar nekultūrą, nes kai darosi šilta, nebesinori nereikalingų tekstų, norisi dainuoti ir šokti.
Kaip sako mokslininkai, svaiginasi ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, net augalai. Štai paukščiai prisilesa prisirpusių uogų ar obuolių ir apsvaigsta, bet jie išsiblaivo labai greitai – per porą valandų. O musės, drugeliai mėgsta stipresnius gėrimus, pavyzdžiui, portveiną. Nustebsite, bet sraigės gali būti mūsų tautietėmis – jos labai mėgsta alų. Jo prisigeria tiek, kad jame paskęsta. Darbščiosios bitės, kai pasigeria, tampa lengvabūdės ir neberenka žiedadulkių. Darbas joms tampa nebeįdomus.
Girtavimas, kaip reiškinys, yra paplitęs gamtoje, todėl jis nesvetimas ir žmonių pasaulyje. Nors per alkoholį ir yra padaroma daugiausiai nusikaltimų, įvyksta pačios tragiškiausios nelaimės, žmonių tai negąsdina. Jie kelia sklidinai pripiltas taures. Ir senų laikų pavyzdžiu labai nesveikus skysčius dažnas išgeria linkėdamas – „į sveikatą“.
Pastaruoju metu apie Mažeikių rajono kultūros atstovus buvo daug kalbama – ir ne apie tai, ką jie nuveikė kultūros srityje, – ar jie svaiginosi viešose vietose. Provincijos ar kaimo „kultūrininkas“ –  menininkas ar pretenduojantis į tą vardą – nori pasijusti bohemos dalimi, todėl jis ir geria.
Bet yra vienas skirtumas tarp menininko ir provincijos kultūros atstovo. Menininkas, kad ir apsvaigęs, sukuria meno produktą, o provincijos kultūros atstovas sukuria sau problemą.
Įdomi yra ta geriančiųjų ir juos toleruojančiųjų veidmainystė. Ji panaši į patį girtavimą, nes išsisukinėdamas gali svaigintis melo visagalybe. Melas taip pat svaigalas – malonus iki tol, kol imama nebejausti saiko, tuomet žmogus net nepajunta, kad yra lėtai stumiamas į nelaimę, į bėdą.
Kultūros tarnautojų dangstymas nepadeda nei valdžiai pačiai susivokti, nei miestui ir rajonui suprasti tikrosios kultūros vertę, jos poreikį.
„Kultūra“, kuri yra peršama mums gegužinių metu iš kaimuose pastatytų estradų, negali būti mūsų rajono veidas. Sutinku, reikia ir tokių susibūrimų, nes žmonės yra alkani bendravimo, bendruomenės nariams norisi būti kartu. Bet jei yra sakoma: „Smagu buvo šventėje, gerai pagėrėme ir …“, gal tokių „renginių“ ir „reginių“ derėtų vengti. Ar bent jau to neturėtų organizuoti valstybinės įstaigos.
Manyčiau, blogai visiems, kai valdžia serga lėtine melagyste ir iš jos jau nebeišsiblaivo. Todėl žemesnio rango visuomenės tarnai kartais gali sau leisti gerokai daugiau, nei numatyta jų pareigybėse. Ir nesvarbu, ar tu į alkoholio matuoklį pripūtei 0,38 promilės, ar 0,56. Liūdniausia, kad tau liepė pūsti. Keista ir tai, kad tau yra sudaromos komisijos, kad svarstoma: girtuoklis tu ar ne.
Manau, daugelis supranta, kad tokios komisijos yra fikcija, kad jose niekas nieko neišsiaiškins, nes veidmainystė (kaip ir alkoholis) mūsų rajone liejasi laisvai.
Nei valdžios žmonės, nei kai kurie jų pavaldiniai neturi valios (o gal drąsos) pasakyti tiesą. O juk taip paprasta pasakyti: „Na, buvo negeras faktas“.
Visi esame klydę ir visi dar klysime. Klaida – tai gyvenimo dalis, bet reikia ją pripažinti, kad viena klaida neatsivestų kitos, o dar baisiau, kai atsiveda bėdą. Kas tada bus kaltas – ar tas, kuris padarė klaidą, ar tie, kurie ją slėpė, taip kažkam suteikdami teisę gyventi nebaudžiamumo iliuzijos pasaulyje?
Ruduo savo spalvomis glosto mūsų dienas. Lai jos būna švarios ir skaidrios, lai miesto ir kaimo gyventojai į šventes renkasi ne tam, kad išgertų, bet tam, kad augančios kartos matytų – mes galime būti linksmi, kultūringi ir blaivūs.
Ir nemeluojantys.