Stefanija Vaičiulienė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Laižuvos seniūnijoje gyvenantys senoliai visada sveikinami jubiliejinių sukakčių proga. Praėjusių metų kovą seniūnijos darbuotojai važiavo ir į Purplių kaimą – čia jau beveik septyniasdešimt metų gyvena viena iš seniausių visos seniūnijos gyventojų – devyniasdešimt šešerių metų Stefanija Vaičiulienė.
Močiutė teigia, kad širdyje dar norėtųsi padirbėti sode, paravėti savo mylimus gėlynus, bet to padaryti nebeleidžia sveikata.
Kai Purpliuose artėjome prie S. Vaičiulienės sodybos, mintyse pradėjo atsikurti gal prieš dešimtį metų matyti vaizdai: ta pati didžiuliais medžiais apaugusi sodyba, gyvenamasis namas, kieme ir sode keletas kiek neįprastų statinių. O kai iš namo pasiramsčiuodama lazdomis išėjo močiutė Stefanija, abejonių neliko: tai ta pati smulkutė, sunkiai beprimatanti ir beprigirdinti senolė, kurią buvome aplankę prieš aštuonerius metus rašydami „Gimtinės spalvas“. Taigi – sugrįžome pas savo rašinio heroję.
Tada močiutei užteko vienos lazdos, ji ja į žemę rėmėsi gana tvirtai ir nė negalėjai įtarti, kad neprimato – puikiai orientavosi aplinkoje. Dabar vaizdas kiek kitoks – taip ir supranti, kad laikas vis dėlto daro savo ir nėra mūsų sąjungininkas – tik oras prieš aštuonerius metus drengė lapkričio migla, o dabar švietė saulė ir ryškiai žydėjo tikriausiai pačios Stefanijos sodintos gėlės – dabar jomis jau tenka pasirūpinti kaime su močiute pasilikusiai anūkei Rasai, o jos vyrui Juliui daugiau atitenka ūkio darbai.
Visas rašinys – „Santarvės“ laikraštyje.
