Vis mažiau lieka žmonių, ne iš knygų, o tikrovėje pažinusių tarpukario Lietuvos gyvenimą, mačiusių ilgametį tautos prezidentą Antaną Smetoną. Šiemet sausio 21-ąją švęsiantis 90-metį Ildefonsas Bičkus, turintis kario savanorio statusą, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, daugybe padėkos raštų, 1939-aisiais dalyvavo žygyje į Vilnių, buvo 1941 m. birželio 22–28-osios sukilimo dalyvis, pokario partizanas, politinis kalinys.
ŽYGIO Į VILNIŲ LIUDYTOJAS
I. Bičkaus gimtinė – kaimyninis Skuodo rajonas (buvęs Ylakių valsčius, Mažeikių apskritis). Čia, Kervių kaime, jis gimė 1917 m. valstiečių šeimoje, kur tarsi medžiai užaugo penki broliai ir viena sesuo. Iš to gausaus būrio šiandien dar yra gyvas vienintelis brolis ir Ildefonsas, iškentęs kankinimus kalėjime. „Tremty užsikonservavo“, – švelniai juokauja žmona.
Jam už nuopelnus Lietuvos šaulių sąjungai 1997 m. suteiktas LŠS Garbės šaulio vardas. Nors prieš karą, kaip jis sako, nesuspėjo įstoti į Šaulių sąjungą. Tuomet į ją priimdavo tik atitarnavusius kariuomenėje vyrus, kuriems rekomendaciją suteikdavo du seni šauliai. Nespėjo, nes 1940 metais Lietuva jau buvo okupuota.
Tarp daugybės įvairių apdovanojimų raštų ir padėkų – net du Lietuvos kariuomenės 1939 m. spalio mėnesio žygio į Vilnių dalyviui. Dar 1938 metų rudenį jis, išėjęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kitais metais pateko į Tauragėje organizuojamą Vilniaus rinktinę, kuri spalio mėnesį turėjo žygiuoti į Vilnių. I. Bičkus buvo atsakingas už kariuomenės maitinimą. Pulkas, pasiekęs Vievį, miestelyje įstrigo apie dvi savaites, nes į sostinę neįleido. Pagaliau spalio 27-ąją kariuomenė pajudėjo sostinės kryptimi.
Keliai toli gražu nepriminė dabartinių. Kariuomenė žygiavo tiesiausiu keliu: per pievas, miškus. Priekyje važiavo karinė technika: tankai traukė sunkvežimius, paskui sekė pėstininkai ir raiteliai. 28-sios vakarą rinktinė pasiekė Vilnių. Gatvėse, mesdami gėlių puokštes, juos sveikino studentai, nemažai miestelėnų.
Kitą dieną Gedimino bokštan jau buvo keliama Lietuvos trispalvė. Dalyvavo ir kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis, prezidentas Antanas Smetona. „Prisimenu, buvo labai slidu, pašalę. Daugelis arklių nekaustyti, labai slidinėjo, krito“, – smulkiai, lyg nesenus įvykius pasakoja buvęs savanoris.
NERAMIOS DIENOS VILNIUJE IR NAUJA KOVA
O Vilniuje dar pasitaikydavo apšaudymų, nemažai žmonių neturėjo ko valgyti. Kariuomenė badaujančius pamaitindavo. Kareivinės buvo įsikūrusios Šnipiškėse ir Antakalnyje. Antakalnyje gyveno ir I. Bičkus. Sako neseniai buvo nuvažiavęs į tas kareivines. „Bet kur ten, viskas pasikeitę, neatpažįstama“, – kalba jis.
Čia savanoris baigė puskarininkių kursus ir mokydavo naujokus. 1940 m. birželio 15 dieną kariuomenė gavo įsakymą pilna ginkluote priešintis rusų kariuomenei, bet netrukus sulaukė priešingo įsakymo: nusiginkluoti. Karius apėmė nerami nuotaika. Netrukus daug kas ėmė keistis. Kiekvienam karininkui buvo priskirtas politinis vadovas, vadinamasis politrukas. Be jo karininkas negalėjo kalbėtis su kariais. Paslapčia pradingdavo kai kurie karininkai. Kareivinėse neliko ant sienų kabėjusių prezidento, vyskupų, buvusių valstybės vadovų portretų.
Vyravo netikrumo atmosfera, tad paleistas į atsargą vyras išvažiavo net nelaukęs, kol bus atiduoti dokumentai. Be to, ir ūkyje trūko darbo rankų.
1941 m., prasidėjus Vokietijos karui su Rusija, I. Bičkus birželio 23-iąją įstojo į sukilėlių būrį, kuris susiorganizavo daugiausia iš buvusių šaulių, traukiantis raudonajai armijai.
Už tai 2003 m. buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino medaliu. Taip pat apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
PASIPRIEŠINUSIO SOVIETINIAM REŽIMUI LIKIMAS
Pokario metais (1946) I. Bičkus tapo „Alkos“ rinktinės Žemaičių apygardos Ylakių kuopos eiliniu. Vėstant orui, būrys, kad lengviau surastų kur peržiemoti, išsiskirstė į mažas grupeles. Jis tą žiemą praleido pas žmogų Pikeliuose. Šeimininkui persikėlus į Leckavą, kartu išsikėlė ir I. Bičkus. Pavasariop nutarė išvykti, ieškoti ryšių su kovų bendražygiais. Žinių apie juos sulaukė, bet pasirodė, kad pasiekti neįmanoma, nes stovėjo sargyba. Prisiėjo per Ventą prie Nigrandos tilto bristi nuogam, drabužius nešėsi rankose, kad galėtų apsivilkti sausais. O buvo šalta, pavasario ledonešis. Suparalyžiavo, vos ne vos begalėjo paeiti.
Susisiekus su partizanais, paaiškėjo, kad jam ne kovoti, o gydytis reikia. Buvo patarta prisiregistruoti, kad galėtų atsigulti į ligoninę. Gydėsi Liepojoje. Netrukus jį, dar nepasveikusį, iš ligoninės išleido. Buvo nedarbingas, todėl negalėjo pasinaudoti siūlymu įsidarbinti vinių fabrike. Jis sutiko dirbti kaime ir Paplakoj užėjo pas latvį Markovskį, kooperatyvo pirmininką. Šis sutiko priimti.
Lietuvis tebesijautė prastai. Pasak I. Bičkaus, šeimininkės mama žolelėmis jį išgydė geriau nei ligoninėje. Kurį laiką pagyvenęs, iš Paplakos jis išsikėlė arčiau Liepojos, netoli Grobinės, pas Mirdzą Kubilę, kur dirbo ūkyje. Bet suėmimo išvengti nepavyko, nes, gyvendamas Latvijoje, I. Bičkus sugalvojo nuvykti į Klaipėdos kraštą aplankyti motiną.
Senolis spėja, kad tada autobuse jį pastebėjo įtartini vyrukai, kurie tikriausiai ir pranešė saugumui. Netrukus iš Lietuvos į Latviją atvažiavo saugumiečiai, jį suėmė ir išvežė į Telšių kalėjimą.
„Labai kankino“, – sako I. Bičkus. Vienas iš tokių kankinimo būdų – sodinimas ant kėdutės briaunos. Nuo tokio varginančio sėdėjimo žmogus net nualpdavo. Po kurio laiko išvežė į Klaipėdos kalėjimą, karinis tribunolas nuteisė 25-erius metus lagerio ir penkerius tremties. Iš Klaipėdos išvežė į Lukiškes. Netrukus teko palikti Lietuvą. Ne savo noru. Laukė daugelio lietuvių dalia: atšiaurus kraštas, į kurį trėmė dar caro žandarai. Išgabeno į Krasnojarsko kraštą, paskirstymo punktą, iš ten – į Norilską. Užpoliarė, kur tris mėnesius trunka naktis, kur tris mėnesius nenusileidžia saulė.
Ir nežinia, koks būtų ištikęs likimas, jei ne Stalino mirtis 1953 metais. O gegužės mėnesį kilo Norilsko kalinių sukilimas. Jo dalyvis buvo ir I. Bičkus. Nors sukilimas pareikalavo daug gyvybių, bet buvo ne be prasmės.
Penkeri metai, atkalėti Norilske, I. Bičkui buvo įskaityti kaip penkiolika, dar dešimt sumažinta ir jis išleidžiamas iš kalėjimo, bet turi vykti į tremties vietą. Pasirinko Irkutską, o po dvejų metų grįžo į Lietuvą. Dabar Norilsko laikotarpį liudija Norilsko Vyčių bendrijos padėka (2003).
PASIBAIGUS NERAMIAM GYVENIMUI
Savame krašte nebuvo lengva, nes neleido registruotis. Garbusis senolis šypteli, kad gyvenimas visada netikėtumų pilnas. Tuo metu Skuodo rajone lankėsi iš Vilniaus komisija, tirianti tragišką įvykį. Vyras ir kreipėsi į ją dėl registracijos, sakėsi, kad nori dirbti.
„Jei žmogus nori dirbti, reikia leisti registruotis“, – pasakę atvykėliai. Taip jis „įgavo“ piliečio teises, buvo leista registruotis pas gimines. Tačiau iš Skuodo išvyko dirbti į Panevėžio elektros statybos montavimo valdybą.
„Jau buvau 46-erių, kai nusprendžiau, kad reikia vesti“, – apie naują savo gyvenimo etapą šypteli I. Bičkus. Tada ir persikėlė į Mažeikius. Čia įsidarbino internatinėje mokykloje elektriku ir, galima sakyti, prasidėjo sėslus gyvenimas. Pasidomėjus, ar sovietiniais laikais nepersekiojo saugumas, senolis sako neigiamai, nes, pasak jo, dirbęs neatsakingą darbą. O darbą I. Bičkus dirbęs sąžiningai.
Nedejuodamas dėl savo skaudžios praeities, veteranas džiaugiasi gyvenimu, pagarbiai parodo nuotrauką su šalies Prezidentu Valdu Adamkumi. Su juo nusifotografavo pernai per Laisvės kovų dalyvių sąskrydį Ariogaloje.
Į devyniasdešimtmečio jubiliejų atvyks duktė, vaikaičiai (vienas mokosi licėjuje, baigęs Š. Marčiulionio akademiją), giminės, bendraminčiai. Gaila, bet nebebus trijų brolių ir vienintelės sesers.
Iš gausios šeimos du broliai žuvo. Vienas buvo areštuotas 1941 m. ir dingo be žinios, kitas – Edvardas – partizanavo ir 1946 m. gegužę žuvo. Silvestras, vyriausias brolis, gyveno Aukštaitijoje, buvo baigęs Joniškėlio žemės ūkio technikumą, stažavęsis Vokietijoje, dirbo Santariškių vaikų ligoninės aplinkos apželdintoju. Ten ir paminklėlis yra jam pastatytas.
Roma ŽILINSKIENĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
Nedejuodamas dėl savo skaudžios praeities, Ildefonsas Bičkus džiaugiasi gyvenimu.
