Didžiosios žemaičių sienos plokštėje sugulė žemaitiški žodžiai

„Kai pradėjau galvoti, kaip turėtų ta plokštė atrodyti, į galvą atėjo telšiškio poeto Vytauto Stulpino žodžiai:
„Žemaitėškā šnekietė īr kāp kūlius ritintė.“ Tie žodžiai neišėjo iš galvos nuo darbo pradėjimo iki pabaigos“, – kūrinio idėją apibūdino plokštės autorius Mindaugas Šimkevičius.

Durbės mūšio ir Žemaičių tautos vienybės dienai skirti renginiai vyko Latvijoje ir Lietuvoje. Šešios Žemaitijos savivaldybės 2022-uosius paskelbė Žemaičių kalbos metais.
Didžiausią dėmesį, kaip ir pridera, Žemaičių kalbos metams rodo Telšiai. Praėjusią savaitę Didžiojoje Žemaičių sienoje buvo atidengta plokštė-paminklas žemaitiškiems žodžiams.

SAVIVALDYBĖS INICIATYVA

Didžiojoje Žemaičių sienoje įrengtos plokštės, kuriose meniniais ženklais įamžinti Žemaitijai svarbūs įvykiai. Pirmoji meninė plokštė buvo atidengta 2010 m., ji primena, kada istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta Žemaitija.
Laikui bėgant, Didžiojoje Žemaičių sienoje liko nepapuoštos dvi plokštės. Telšių rajono savivaldybė inicijavo projektą, kurio tikslas – įrengti septintąją Didžiosios Žemaičių sienos plokštę, kurioje menine išraiška būtų įamžinta visiems žemaičiams svarbi jų kalba.

GYVA ŽMONIŲ ŠIRDYSE IR LŪPOSE

Žemaičių kalbai skirtą atminimo plokštę, kuriai žodžius parinko profesorius Juozas Pabrėža, pašventino Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.
Palaiminimo maldoje jis prašė Dievo: „Palaimink mūsų pastangas puoselėti žemaičių kalbą ir perduoti ją ateinančioms kartoms. Palaimink šią atminimo lentą, skelbiančią žemaičių tapatybę, besireiškiančią per kalbą. Tebus ši kalba ne akmenyje ar metalo plastikoje, bet žmonių širdyse ir lūpose gyva.“
Plokštės autorius – Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto doc. dr. Mindaugas Šimkevičius žemaitišką kalbą pradėjo Viktorijos Daujotytės citata: „Žemaičių žodžiais, sakiniais ir intonacijom pasineri į pasaulį, kurio be tos kalbos nėra ir būti negali.“

IDĖJA IR STRUKTŪRA

Skulptorius pripažino, kad sukurti meninę plokštę Žemaičių kalbai nebuvo lengva, kaip gali pasirodyti iš karto, bet ir nebuvo labai sudėtinga, kaip vėliau galima pagalvoti.

„Žemaitiškų žodžių pasaulyje aš gyvenu nuo pat gimimo… Kai pradėjau galvoti, kaip turėtų ta plokštė atrodyti, į galvą atėjo telšiškio poeto Vytauto Stulpino žodžiai: „Žemaitėškā šnekietė īr kāp kūlius ritintė.“ Tie žodžiai neišėjo iš galvos nuo darbo pradėjimo iki pabaigos. Žiūrėdami ir skaitydami kiekvienas matys ir girdės kitaip“, – kalbėjo autorius.

Plokštės autorius ir jo didelė šeimyna – Šimkevičių pora augina penkis vaikus.

M. Šimkevičius pristatė savojo kūrinio idėją ir struktūrą: kūrinys sudarytas iš 5 dalių: reljefinė (deginto paviršiaus) akmeninė plokštė ir 4 žemaitiško akmens rieduliukai. Pagrindinis meninės plokštės akcentas – reljefinė plokštė su išgraviruotais žemaitiškais žodžiais – lyg savotiškas žemaičių žemės žemėlapis, parodantis žemaičių kalbos grožį bei autentiškumą. Aplink centrinę plokštę išsidėstę bei į ją įsiterpę 3 akmenys (kūlē) – lyg savotiškos kalvos, piliakalniai, salos, kalnai su bronzinėmis plaketėmis.
Pirmoji nuo apačios plaketė skirta istoriniam aspektui (ryšys su baltų kalbine grupe). Antroji primena žemaičių kalbinius skirtumus. Viršutinioji QR kodu suteiks galimybę išgirsti žemaičių kalbos žodžius. O paskutinis akmuo, kertinis, yra skirtas visiems geros valios žemaičių kalbos saugotojams, puoselėtojams ir skleidėjams.

REIKIA IR INICIATYVŲ, IR POLITINIŲ SPRENDIMŲ

Žemaičių kalbos svarbą savo pasisakymuose akcentavo ir politikai. Ir ne tik teoriškai samprotavo, o sakė, kas yra daroma.
Telšių rajono savivaldybės meras Kęstutis Gusarovas pasidžiaugė, kad prie telšiškių iniciatyvos Žemaitijoje skelbti Žemaičių kalbos metus prisidėjo dar penkios savivaldybės. Kiekvienoje iš jų vyksta tam skirti renginiai.

Iškilmėse dalyvavo ir žemaitiškai kalbėjo (iš kairės): Žemaičių kultūros draugijos
pirmininkas Algirdas Žebrauskas, Telšių rajono savivaldybės meras Kęstutis Gusarovas,
Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, renginio vedėja, Telšių kultūros centro režisierė Alina Gintalienė, mažosios skaitovės, skulptorius Mindaugas Šimkevičius, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.

„Mūsų savivaldybėje per Tarybos posėdžius vis drąsiau imam kalbėti žemaitiškai, daugėja mieste žemaičių kalba parašytų tekstų, iškabų, pavadinimų, vėliavų. Mylėkim ir gerbkim savo kalbą, puoškim Žemaitijos sostinę Telšius. Kuo daugiau bus žemaitiškumo, tuo įdomesni būsim pasauliui“, – kvietė K. Gusarovas.
Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė priminė: nuo 2019-ųjų, kai Lietuvoje buvo paskelbti Žemaitijos metai, kai nuvilnijo garsas apie žemaičių kraštą, ne tik Žemaitijoje išgirsi žemaitį vis drąsiau žemaitiškai šnekant.

„Didelį atgarsį sukėlė ir Žemaičių konferencija, kurioje išgirdom pranešimus apie kašubus Lenkijoje ir latgalius Latvijoje, priimta rezoliucija įgalino Seimo žemaičių grupės narius tvirčiau darbuotis. Jei ne Telšiai, jei ne drąsi jų pozicija, nebūtų Žemaičių kalbos metų. Maloniai stebina ir širdį linksmina Telšių vyskupo požiūris į žemaičių kalbą, kunigų skatinimas į bažnyčias žemaičių kalbą įsileisti, netgi žemaičių kalbos mokymasis“, – kalbėjo parlamentarė ir Seimo žemaičių grupės vadovė,
Vyskupui A. Jurevičiui ji įteikė ženklą „Už nuopelnus Žemaitijai“.

PARAGINIMAS: NEKIBTI VIENI KITIEMS Į ATLAPUS

Didžiosios žemaičių sienos idėjos bei jos įgyvendinimo organizatorius ir autorius architektas prof. Algirdas Žebrauskas sakė, kad jo širdis džiaugiasi matant, kad ilgėja unikalioji Žemaičių siena.
„Kalba, papročiai ir žemė – trys kertiniai kūliai, kuriuos turim saugoti ir branginti. Džiaukimės, kad žemaičių kalba yra gyva, bet ne tiek gyva, kad kiekvienuos žemaičio namuose skambėtų, kad vaiko lūposna būtų įdėta. Žemaičiui vėl reikia turėti unoro sava kalba kalbėti, savas dainas dainuoti, žemaitišką tautinį drabužį dėvėti nors per šventes.

Groja Telšių kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Čiučoroks“.

Mūsų stiprybė – vienybėje. Nekibkim vieni kitiems į atlapus, stengdamiesi sugriauti kas jau sukurta“, – ragino telšiškis ne vieną svečią pats atvedęs prie Žemaičių sienos ir pasakojęs, kas joje įamžinta.

MASČIO EŽERO FONE

Po iškilmių prie Didžiosios žemaičių sienos renginio dalyviai būriavosi prie paminklo Durbės mūšio pergalei atminti. Antrąją dalį, kaip ir pirmą, pradėjo mažoji skaitovė Marija Daubarytė.
Ne scenai išmokta, o kasdien šnekama gražia žemaičių kalba klausėmės: „Eso nuognē laiminga ka gėmiau Telšiūs ilg panagiū žemaitiu šeimuo…“

Be kalbų ir prakalbų, didelį įspūdį darė latvių grupės „Vilkė“ dainavimas. Jų atliekamos karo dainos, nors ir nesuprantant žodžių, kėlė graudų ilgesį, skambėjo iškilmingai ir jaudinančiai. Buvo ir viena lietuvių karo daina – apie bernelį, į karą išjojusį ir sutikusį mirtį lėmusią kulipkėlę.
Latvius pakeitė žemaitiškai dainuojanti grupė „Skylė“.
Dainininkams ir kalbėtojams už nugarų, o žiūrovams prieš akis ramiai tyvuliavo Masčio ežero vandenys.

ŽEMAIČIŲ KALBA: SKIRTINGAS POŽIŪRIS

Apie žemaičius ir žemaitiškumą pakalbinau keletą į šventę atėjusių svečių.

Prie Didžiosios žemaičių sienos būriavosi telšiškiai ir šventės svečiai.

Žilvinas ŠILGALIS,
Vilniaus miesto tarybos narys:
– Žemaitija, žemaičių kalba… Ir čia yra politikos. Pirmiausia reikia pasigilinti į istoriją įvertinant Žemaitijos indėlį į Lietuvos išlikimą. Kurti tvirtą valstybę ir šiandien nėra paprasta. Kartais įžiūrim grėsmių, kur jų nėra, o nematome tikrai esančių.

Nereikia bijoti žemaičių kalbos platesnio vartojimo, žemaitiškai užrašytų pavadinimų. Bėda, kad mūsų pačių savigarba per maža. Iš kitų Lietuvos regionų atvažiavę džiaugiasi mūsų išlaikomu žemaitiškumu, o mes patys nesuvokiam, kad reikia tuo didžiuotis.

Štai atsirado centre „Kepts gaidīs“, paskaitai – ir nuotaika pasitaiso. Smagu. Ir Vilniuje žemaičiai yra gerbiami žmonės, nes esame darbštūs, energingi, stengiamės būti vieningi, palaikome vienas kitą. Mes namuose Vilniuje kalbamės tik žemaitiškai. Vienas vaikas kalba, o kitas tik girdi. Kiek jis pasiims iš mūsų kalbos, bus matyti. Visada jaučiu pagarbą Žemaitijai ir čia gyvenantiems žmonėms.

Sigita GRIGUTIENĖ, telšiškė:

– Galiu pasakyti: myliu Didžiąją Žemaičių sieną. Pažįstu šiandien atidengiamos plokštės autorių, pažįstu ir idėjos autorių – dabartinį Žemaičių kultūros draugijos pirmininką Algirdą Žebrauską.
Bet man pačiai žemaičių kalba neatrodo graži, o gruboka, rupi. Kai girdžiu viešai kalbant žemaitiškai, man nėra gražu, atvirkščiai – skamba juokingai, nerimtai. Ir dukra, studijuojanti Vilniuje, kai grįžta nekalba žemaitiškai. Neskatinu ją žemaitiškai kalbėti. Nežiūrint to, esu Telšių ir Žemaitijos patriotė. Man čia gera ir gražu gyventi.

Ramūnas BANYS,
VDA Telšių fakulteto dekanas:
– Žemaičių sostinė turi turėti savo ženklus, kurie ją išskiria. Man gražu žemaitiški užrašai, man graži sodri ir vaizdinga mūsų kalba.

Manau, kad žmonių provincialumas su laiku Telšiuose apmažės. Rasis daugiau vėliavų, daugiau žemaitiškų pavadinimų, tuo būsim gražūs pasauliui ir sau įdomūs.

POST SCRIPTUM
Taigi šventės ateina ir praeina, bet palikti ženklai lieka. Lieka ir daugiau žemaitiškumo žemaičių žemėje.

Genoveita GRICIENĖ
Pastaba: pašnekovų tekstai versti iš žemaičių kalbos
Nuotr. iš „Telšių žinių“ redakcijos archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto