Vasario 22-ąją viso pasaulio skautai šventė svarbią dieną – skautų įkūrėjo Roberto Baden-Powellio gimtadienį. Minint šią datą „Telšių ŽINIOS“ kalbina telšiškį ilgametį skautą Dovydą Beržinį – Lietuvos skautijos Kauno krašto Jiesios tunto Žalčio draugovės draugininkės pavaduotoją, kuriam prieš pusmetį buvo suteiktas skauto vyčio kaklaraištis (violetinės spalvos).
– Kokia skautų judėjimo pradžia Lietuvoje?
– 1899 m. Didžiosios Britanijos armijos karininkas lordas Robertas Baden-Powellis, gindamas strategiškai svarbią Mafekingo vietovę, esant suaugusių vyrų trūkumui panaudojo 12–16 metų berniukus, kurie atliko žvalgų, ryšininkų ir sanitarų užduotis. Šis sprendimas padėjo laimėti svarbią pergalę Didžiosios Britanijos istorijoje. Šio mūšio metu R. Baden-Powelliui gimė idėja pritaikyti karių žvalgų ugdymo programą vaikams, ją papildžius Amerikos indėnų gyvenimo detalėmis. Grįžęs į Didžiąją Britaniją lordas 1907 m. suorganizavo pirmąją skautų stovyklą, kurioje dalyvavo 20 berniukų. 1908 m. išleido knygą „Skautybė berniukams“, kuri padėjo skleisti skautybės idėją visame pasaulyje. Skautų pradžia Lietuvoje – 1918 m. Vilniuje, Vytauto gimnazijoje, buvo įsteigtas pirmasis skautų vienetas. Jo vadu tapo Petras Jurgelevičius.
– Kaip ir kada Jūs patekote į skautų veiklą?
– Tai buvo 2007-ųjų vasara, kai man buvo 11 metų. Mamai paskambino mano pusseserės Dovilė Kungienė ir Indrė Andrijauskienė, kurios tuo metu aktyviai skautavo, ir pakvietė į Lietuvos skautijos Telšių krašto skautų stovyklą „Senolių pėdomis“.
Mano pirma skautiška patirtis buvo su dideliais iššūkiais, bet tai tik sustiprino pasiryžimą būti skautu. Įsikūrus stovykloje pradėjo lyti ir lietus tęsėsi keturias dienas. Gyvenau su jaunesniais už save, bet noro ir ryžto mums nestigo. Pliaupiant lietui pjovėme, konstravome, rišome vartelius, nors prieš tai nebuvome to darę. Daug balų, užpiltų palapinių, tačiau tą stovyklą prisimenu geriausiai. Svarbiausia tuo metu buvo nusiteikimas ir didelis nuotykių troškimas. Mane skautai sužavėjo ir norėjosi tik dar daugiau išmokti, sužinoti, patirti!
– Kuo Jus patraukė skautiškas gyvenimas? Ko ten išmokote?
– Skautai mane ugdo jau 15 metų. Asmeninis augimas ir galimybė ugdyti kitus yra didžiulė dovana. Galiu pasisemti daug geros patirties ir pats kitus įkvėpti, padrąsinti. Buvimas skautiškoje aplinkoje mane išmokė įveikti savo baimes, susikaustymą.
Su skautais daug dainuojame, stovyklose vedame vakaro laužus, kuriame pasirodymus, plečiame savo kūrybiškumo ribas. Kai pradėjau skautauti, niekaip negalėjau suprasti, kaip suaugę žmonės, turintys šeimas ir rimtus darbus, gali vaidinti, vesti žaidimus, persirengti įvairiais veikėjais… Bet iškėliau sau klausimą – jei gali jie, kodėl negaliu aš? Skautuose išmokau išgyvenimo įgūdžių – kurti laužą, pastatyti palapinę, tinkamai susikrauti kuprinę, iš miško medžiagų pastatyti įvairių statinių nenaudojant vinių ir plaktuko. Man skautai yra bendruomenė, gyvenanti panašiais principais, vertybėmis, skautų priesakais. Jaučiu vienybę, kai kartais be žodžių suprantame vieni kitus. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi būdamas skautu, būryje tokių kūrybingų, iniciatyvių, nuostabių žmonių. Smagu, kad ir savo pomėgį fotografuoti galiu panaudoti skautiško gyvenimo akimirkoms įamžinti. O viena iš labiausiai džiuginančių veiklų – vaikų ugdymas. Kartu su kitais vadovais veikiame nerealių mažųjų vilkų ateities labui!
– Ką šiuo metu veikiate skautų judėjime, kokios Jūsų pareigos?
– Šiuo metu esu Lietuvos skautijos Kauno krašto Jiesios tunto Žalčio draugovės draugininkės pavaduotojas. Prieš tai porą metų buvau draugininkas ir jau šešerius metus dirbu su 6–10 m. jaunesniaisiais skautais, kurie pradeda savo kelionę skautijoje. Mes juos vadiname vilkais. Ugdome juos pagal Lietuvos skautijos jaunimo programą ir remiamės „Džiunglių knygos“ istorija, taip papildydami ugdymo programą.
Mūsų tikslas – jaunesniuosius skautus išmokyti skautavimo ir išgyvenimo pagrindų, savarankiškumo, lyderystės, darbo komandoje, pilietiškumo, pagalbos vienas kitam ir pagarbos šalia esančiam. Bet tikrai ne tik mažieji mokosi iš mūsų, bet ir mes iš jų, nes iš vaikų yra ko pasimokyti, ypač paprastumo, užsidegimo veikti, žaismingumo ir dar daugiau visko!
Kai buvau jaunesnis, visada stebėjau vyčius ir svajodavau, kad kada nors juo tapsiu pats. Vyčiai yra vyresnieji skautai, kurie turi daug paslapčių – apie jas niekas nieko nežino, iki prisijungia į skautų vyčių gretas pradėdami kandidatuoti. Visada buvo įdomu, ką slepia vyčiai, o šiandien galiu didžiuotis, kad, trejus metus kandidatavęs, pats prieš pusmetį gavau skauto vyčio kaklaraištį. Dabar aktyviai veikiu Kauno krašto Stasio Jameikio skautų vyčių draugovėje. Man tai didelis įvertinimas ir pasiekimas skautiškame kelyje – įgyvendinau vaikystės svajonę tapti skautu vyčiu. Veikdamas skautuose ir dirbdamas su mažaisiais išmokau atsakomybės, tesėti pažadus, būti geru ir pavyzdingu piliečiu.
– Skautų veikla gali pasirodyti griežta. Kokia Jūsų patirtis?
– Įvardyčiau, kad skautų veikla nėra griežta, veikiau disciplinuota. Yra taisyklės, priesakai, jais turime remtis ir nepamiršti, kur esame. Tvarkos ir ribų palaikymas, rikiuotės, žygiavimas – visa tai padeda išlaikyti „tiesų stuburą“ ir būti pasitempusiam. Bet yra daug laisvės improvizacijai, kūrybai, žaismingoms veikloms, todėl negalėčiau apsiriboti tik disciplina, nes viskam yra vieta ir laikas. Sakyčiau, kad dar vienas svarbus aspektas skautų būryje – dainuoti lietuviškas dainas. Partizanų, liaudies ir savo kūrybos dainos – visos lietuviškai. Kai susirenkame prie laužo ar kitur, dainuojame drauge ir jaučiasi, kad esame viena tauta. Stengiamės kitus mokyti, stiprinti, rodyti pavyzdį ir perduoti visa tai jaunesnėms kartoms.
– Ką reiškia skautų kaklaraiščių spalvos? Kokį Jūs turite?
– Lietuvos skautijoje mes esame sausumos skautai, ir mūsų jaunesnieji skautai, amžiaus grupė 6–10 m., su kuriais dirbu, ryši oranžinius kaklaraiščius. Kiek vyresni, 10–14 m. skautų amžiaus grupė, turi geltonus kaklaraiščius. Dar vyresni, 14–18 m. jaunuoliai, yra patyrę skautai ir nešioja vyšninės spalvos kaklaraiščius. Vėliau patyrę skautai turi galimybę rinktis – nenorintys aktyviai skautauti gali duoti suaugusio skautybėje įžodį ir gauti pilką kaklaraištį, o dirbant vadovu, turint pareigas draugovėje ar kitur – gaunamas skautininko žalias kaklaraištis. Tie, kurie toliau nori aktyviai tęsti jaunimo programą, gali kandidatuoti. Skautuose vieni kitus vadiname broliais ir sesėmis. Broliai kelionę tęsia kandidatuodami į skautus vyčius, o sesės – į vyr. skautes.
Kaip jau minėjau, prieš pusmetį man buvo suteiktas skauto vyčio kaklaraištis, kuris yra violetinės spalvos – jį ir turiu. Savo skautavimo kelionėje sukaupiau jau nemažą paletę kaklaraiščių: skauto, patyrusio skauto, suaugusio skautybėje, skautininko, vyčio, taip pat akademikų kaklaraištį.
– Kaip apibūdintumėte skautų veiklą keliais sakiniais, kas tai?
– Skautai – didžiulė gyvenimo mokykla, kurioje galima išbandyti daug skirtingų sričių, susirasti draugų, nebijoti klysti, eksperimentuoti, išmokti įvairių dalykų ar net atrasti savo pašaukimą. Vienas iš skautų priesakų yra: skautas linksmas, susivaldo ir nenustoja vilties. Svarbu ugdyti valią, norą ugdyti save, rodyti pavyzdį aplinkiniams, ypač jaunesniems. Skautas kiekvieną dieną turi padaryti bent po vieną gerąjį darbelį. Visi drauge gražiname Lietuvą savo darbais, pasiekimais.
– Kokiais įdomiais faktais galėtumėte pasidalyti apie skautus?
– Vienas iš mane sužavėjusių faktų – tai, kad iš 12 JAV astronautų, nusileidusių Mėnulyje, 11 jų buvo ar yra skautai. Dar didelis pasididžiavimas skautų judėjimui Lietuvoje yra Jo Ekscelencija buvęs LR prezidentas Valdas Adamkus, kuris turi skauto vyčio kaklaraištį. Yra ir daugiau žinomų žmonių, kurie nepamiršta skautiškų šaknų.
Skautai yra didžiausia jaunimo organizacija pasaulyje, vienijanti 30 milijonų narių ir veikianti 216 valstybių. O jei paminėsime įdomų faktą apie skautų veiklą, tai mes sveikinamės kiek kitaip nei įprasta – kaire ranka. Tai pažymi, kad sveikinamės iš širdies į širdį, taip parodydami pasitikėjimą ir savo atvirumą.
– Kokios sąvybės būdingos skautams? Kas jiems svarbu?
– Džiaugiuosi, kad prisijungiau prie skautų judėjimo, ir jaučiu, kiek daug man tai davė. Būti pilietišku ir doru žmogumi yra stipri skauto vertybė. Todėl nė kiek neabejočiau, kad skautai yra pilietiški ir jiems svarbu visuomenės ir valstybės ateitis. Skautai nepraleidžia svarbių valstybės minėjimų, organizuoja paramos akcijas, savanoriavo „Stiprūs kartu“, ligoninėse pandemijos metu, prisidėjo prie paramos ukrainiečiams, kurie bėgdami nuo karo ieškojo prieglobsčio, juos priglausdami, aktyviai dalyvauja jaunimo organizacijose. Taip pat yra skautų, kurie darbuojasi Vyriausybėje, Seime, savivaldybėse ir kituose valstybę stiprinančiuose valstybės valdymo organuose. Manau, tai aiškiai parodo, kad skautų yra visur ir jie drąsiai savo išmoktas pamokas skautuose pritaiko kasdienybėje.
Aurelija SERVIENĖ
