Stanislovas Žukauskas ir dabar tebegyvena tėvų statytoje kaimo mokykloje. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
„Iš devinto aukšto nusileidome į kaimą“, – juokėsi viena Sedos seniūnijoje įsikūrusio Dūmaičių kaimo gyventoja. Ir iš tiesų: kiek trobų aplankėme, visų jų gyventojai yra gyvenę mieste, o po to persikėlė į kaimą.
Abipus Sedos–Židikų kelio apie Smiltynės mišką plytinčiuose Dūmaičiuose gyvena per dvidešimt žmonių. Daugiausia – apie 200 – gyventojų čia yra buvę 1923–1939 metais.
Vėtra – lyg kamuolys
Nėra Dūmaičiuose kažkokių garsių istorinių ar geografinių vietų, istoriniai šaltiniai teigia, kad XIX amžiaus pabaigoje čia gyveno knygnešiai Dominykas Banevičius-Banys ir Juozas Dransutis-Dransutavičius. Kaime išlikusios nykstančios kapinaitės, anksčiau vadintos vokiečių, protestantų. Smiltynės miške puikiai matyti praėjusią vasarą siautėjusios vėtros padariniai: tai vienoje, tai kitoje miško vietoje likusios futbolo stadiono dydžio kelmuotos ar nulaužytų medžių laukymės. Dūmaitiškė
Joana Ruškienė kaimo kasdienybės į miesto gyvenimą nekeistų. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Joana Ruškienė vėtros siautėjimą palygino su vis tolyn šokinėjančiu kamuoliu: kur jis nusileido ant žemės, ten medžių neliko.
Didelėje sodyboje rytiniame miško pakraštyje įsikūrusi Nijolė Misiuvienė stebėjosi, kad vėjas visiškai nepalietė gausybės pastatų, o vėtrai nurimus išėję apsidairyti pamatė, kad neliko didelės dalies šalia esančio miško.
Nebėra Dūmaičiuose ir buvusių vaizdingų Letukyno, Liulio, Staniulio ir Šukaičio lankų: laikui bėgant neliko jų šeimininkų, neprižiūrimi laukai apžėlė piktžolėmis ir krūmais.
Smiltynės miško viduryje yra proskyna, kurią kaimo žmonės vadina Strikaičio rėžiu.
Anksčiau Dūmaičių kaimas priklausė už keleto kilometrų esančiam Renavo dvarui, kaime vyravo dūminės pirkelės, tad manoma, kad iš čia ir kilo kaimo pavadinimas.
Kaimynai naujakurių nesuprato
Buvusio eigulio Vytauto Ruškio sodyba šalia Sedos kelio visa apsupta miško: gal tai ir nulėmė, kad jauna šeima prieš trisdešimt metų čia atsikraustė gyventi iš Telšių. Tiesa, Joana Ruškienė yra vietinė, tik jos tėvai gyveno visai kitoje Dūmaičių kaimo vietoje, Sedos pagiryje.
Kaime 1931 metais buvo įsteigta vadinamoji Žukausko pradžios mokykla, kurią ir baigė Joana, o paskui mokslus krimto Sedoje. Penki Ruškių vaikai taip pat mokėsi Sedoje, nors galėjo eiti ir į Renavą: atstumas iki abiejų mokyklų vienodas. Sedą pasirinko dėl to, kad nereikėtų keisti mokyklos: Sedoje galėjo mokytis nuo pirmos iki paskutinės klasės.
Baigusi vidurinę Joana išvyko į Telšius, ten dirbo skaičiavimo centre, ketino studijuoti neakivaizdžiai, bet ketinimai ir liko ketinimais. Susipažino su iš Klaipėdos rajono, Endriejavo kilusiu Vytautu, netrukus susituokė, susilaukė vaikų ir nusprendė grįžti į Joanos tėviškę.
Kadangi vyras buvo eigulys, šeimai pavyko nusipirkti buvusį eiguvos pastatą.
Tais laikais buvo tendencija žmonėms iš kaimo keltis į miestą, o Ruškiai pasielgė priešingai.
„Kai persikėlėme, žmonių buvome nesuprasti: jie manė, kad esame kokie vagys ar girtuokliai, niekas į kaimą tada nesikėlė“, – juokėsi pašnekovė.
Nepritapo prie ritmo
Anot Joanos, namas, į kurį persikėlė, nebuvo iš geriausiųjų: jis iki tol buvo lyg pereinamoji gairelė, nes ėjo iš vieno į kito eigulio rankas.
„Vyras buvo energingas, sutvarkė namo stogą, prisistatėme kitus reikalingos pastatus, taip ir įsikūrėme: šiemet jau švęsime įkurtuvių jubiliejų“, – pasakojo J. Ruškienė.
Atsikėlė jauna šeima į kaimą su dviem vaikais.
„Niekaip negalėjome pritapti prie miesto ritmo: abu buvome kaimiečiai. Ir nesigailim… tikriausiai. Turime tokią tradiciją, kad vasarą į pirtelę iš Klaipėdos, Tauragės atvažiuoja draugai, susirenka pažįstami, tad vis galvoju, kad jiems nepavydžiu: aš toje gamtoje, toje ramybėje esu kasdien, o jie atvažiuoja savaitgaliui. Visko, ką kiekvieną dieną gyvendamas kaime gali gauti, nesuimsi“, – samprotavo Joana.
Čia gyvenant šeima pagausėjo dar trimis atžalomis. Dabar tėvai liko be vaikų: jauniausioji dukra šiemet pirmus metus studijuoja Vilniuje, Šiauliuose mokosi sūnus, kiti taip pat netoliese, tik vienas sūnus su šeima išsikėlė į Norvegiją. Kasdienybę Joanai ir Vytautui praskaidrina pas juos gyvenanti trylikametė anūkė.
Gyvenimu pora nesiskundžia. Joana papasakojo istoriją, kaip vyras kaimyno Rimanto kartą paklausęs, ar jis tiki, jog yra dangus.
„Kokio dangaus tau reikia, juk mes patys danguje gyvename!“ – atsakęs kaimynas.
Sodyboje ramu
Visus pagrindinius reikalus, kaip ir dauguma dūmaitiškių, Ruškiai tvarko Sedoje: čia daugiau parduotuvių, yra poliklinika, mokykla. Savo artimuosius kaimo gyventojai laidoja Grūstės kapinėse, nors kai kas renkasi Renavą.
Gyventi vienkiemyje miške, prie judraus kelio, Joana sako nebijanti. Būna, kad vasarą, kai vyras išvažiuoja mėnesiui padirbėti į užsienį, moteris lieka viena, bet svetimi čia neužklysta, tad jokių vagysčių nebūna. O jei pavakarę ar naktį iš dvaro užklysta kokie girtuoklėliai, yra didžiulis vakarais paleidžiamas šuo: jį pamačius, bet kokie pikti kėslai turi išlakstyti…
„Turtų neturim, dideli materialistai nesam, tad ką čia grobsi?“ – svarstė moteris.
Abu sutuoktiniai bedarbiai, kiek prisiduria pardavę pieną, turi šiek tiek žemės, nors ūkininkais savęs nelaiko.
Ruškių atžalos pasirinko ne žemės ūkiui tinkamas specialybes, tad Joana abejoja, ar bus kam palikti ūkį.
„Nors, sakoma: niekada nesakyk niekada, maža kas gali atsitikti. O jei ką – netoli gyvena sūnus, jis, jei norės, ir galės prižiūrėti tą ūkį“, – teigė moteris.
Pirmasis telefonas ir televizorius
Gyvenvietėje įprasta turėti centrą, o Dūmaičiuose jo nėra. Joana prisipažįsta kažkada norėjusi pradėti rinkti kaimo istoriją, bet vis neprisiruošdavusi, o vėliau nebelikę senųjų kaimo žmonių.
Kaimo centru moteris vadina buvusią mokyklą: čia atsiradęs pirmasis kaime telefonas, pirmasis televizorius, anais laikais čia gyvenę daug daugiau žmonių.
Be kapinaičių prie kelio į Renavo dvarą, seni maro kapeliai yra buvę ir sodyboje, kur gyvena Ruškiai.
„Kai atsikraustėme čia, buvo senas kryžius, bet ir tas nunyko. Kokių laikų maro kapeliai čia buvo, nežinom, bet per Vėlines dar ir dabar čia uždegame žvakutes“, – tikino Joana.
Nors kaimo vaikus suskaičiuotum ant rankos pirštų, juos į Sedos gimnaziją vežioja mokyklinis autobusiukas, per dieną pravažiuoja ir keletas maršrutinių autobusų.
Buvusiame Salomėjos Nėries kolūkyje, kuriam priklausė šios vietos, nei Joana, nei jos vyras nedirbo: Joana yra turėjusi kitokių trumpalaikių darbų, o Vytautas dvidešimt penkerius metus išdirbo eiguliu.
Kol bendravome su Joana, apie kojas jaukiai sukinėjosi spalvota katė, kurią namiškiai vadina keistu vardu – Babūnė. Ji ir palydėjo mus iki pat kelio.
Seniūnija nepadeda
Važiuoti į kitą sodybą mašina neteko, jau buvome perspėti, kad kilometrą iki Nijolės Misiuvienės ūkio teks eiti pėsčiomis: kelią kažkada buvo planuota remontuoti, seniūnija parūpino kelis sunkvežimius žvyro, bet tuo viskas ir baigėsi: esą taisyti nėra iš ko. Todėl vėliau ūkininkauti bandanti N. Misiuvienė ir prašys pažymėti, kad yra palikta likimo valiai: iki plento, kur atvažiuoja pieną surenkanti mašina, su daugybe pieno bidonų vos išbrendamu keliu tenka klampoti po keletą kartų.
Moteris džiaugiasi, kad turi gyvenimo draugą Rimantą, kuris padeda ūkyje, pagelbsti ir pieną iki pagrindinio kelio nugabenti.
Mums patekti į sodybą nebuvo itin sudėtinga, nes lankėmės dieną, kai žemę buvo sutraukęs šaltukas: pėsčiomis nueiti galima, bet mašina tikrai neprivažiuotų. Nebent galingas visureigis.
Šeimininkė per pertrauką tarp darbų buvo prisėdusi paskaityti knygos, nors tokių valandėlių nėra daug: tų darbų ūkininkaujant netrūksta.
Padeda draugas
N. Misiuvienė pasakoja, kad ūkininkauja jau dešimt metų. Anksčiau čia buvęs jos mamos ūkis, kurį po truputį perėmė ji. Kurį laiką moteris su šeima gyveno Mažeikiuose, ten butą tebeturi, tad galima sakyti, kad čia – dar vienas sugrįžimas į kaimą.
„Kai mamai grąžino žemę, tai ir pradėjome dirbti. Palengva, palengva ir įsivažiavom“, – teigė pašnekovė. Tikroji mamos žemė buvo kitoje vietoje.
Šiuo metu ūkyje – penkiolika karvių: visas reikia prižiūrėti, pašerti, pamelžti, tad tenka suktis abiem su draugu. Juolab kad daugiau niekas ūkyje nepadeda. Vaikai apsigyvenę Šiauliuose, mamą aplanko tik retkarčiais, bet ir tai tik Mažeikiuose.
Iš šių vietų kilusi Nijolės mama, pati ji gimusi Sedoje, mokėsi Mažeikiuose, o kai mama atgavo žemę, šią sodybą pirko kaip sodą, vėliau, kai iro kolūkis, pasiėmė vieną karvę, paskui atsirado dar ir dar…
Sodybos nepalietė
Nijolė sako, kad vasarą darbo prie karvių kiek mažiau: jas pargena iš ganyklos, pamelžia, – ir vėl į laukus. Savos technikos neturi, tad tenka samdyti.
„Seni jau esam, kur čia savo techniką bepirksi. Dabar dėl to jokios bėdos nėra, tik turėk pinigų. Pasamdai, padaro, suveža, ir viskas“, – iš Nijolės kalbos atrodo, kad tų darbų tiek ir tėra.
Pastebėjus, kad aplink gyvenamąjį pastatą daugybė visokių pagalbinių statinių, moteris vardija, kad viename laiko grūdus, kitame miltus, bulves, štai tas esąs pieno ruošimo pastatas, daržinė, dar reikia ir vasarinės, sandėlio…
Kas čia gyveno iki tol, ūkininkė sakė nelabai žinanti: troba statyta po karo. Joje buvo įsikūrusi daugiavaikė šeima, gyvulių daug neturėjo, nes susitvėrus kolūkiams, jų kiek nori laikyti niekas neleido.
Vasarą apie sodybą būdavę labai gražu, viską sugadino vėtra: išvertė miško dalį, o medieną vežusi technika visai pribaigė ir keliuką.
„Mums vėtra jokios žalos nepadarė. Liko visi pastatai, tik vieną obelį išvertė“, – džiaugėsi N. Misiuvienė.
Tėvai statė mokyklą
Bene seniausias Dūmaičių kaimo gyventojas – ateinančią žiemą 85-erių metų jubiliejų švęsiantis Stanislovas Žukauskas. Senukas su savo žmona Birute gyvena dar Lietuvos nepriklausomybės laikais tėvų statytame mokyklos pastate: patys tėvai gyveno šalia buvusioje šiaudais dengtoje troboje.
Stanislovas prisimena, kaip pats lankė šią mokyklą, kaip buvo sudėti suolai, kur buvo mokytojų kambarys, mena ir savo mokytoją Šakienę. Baigęs keturias klases, dar porą metų mokėsi Sedoje.
Mokykla veikė tol, kol atėjo sovietų valdžia: Stanislovo tėvai už politines pažiūras buvo ištremti į Sibirą, jam, kaip nepilnamečiui, tremties pavyko išvengti, bet paragauti prievartos duonos vis dėlto teko. Dar jaunas būdamas turėjo šautuvą, kurį kaimynas liepė paslėpti, o paskui pats ir išdavė pareigūnams. Nesilaikantį valdžios potvarkių jaunuolį iš karto suėmė. Už tai Stanislovui teko dvejus metus išsėdėti kalėjime Vilniuje.
Stanislovas patvirtino, kad šiame name iš tiesų buvo įvestas pirmasis kaime telefonas, jis vienas pirmųjų nusipirko ir televizorių.
Susituokė… aštuoniasdešimt dvejų
Baigęs šešias klases Stanislovas kurį laiką gyveno Mažeikiuose, paskui išvyko į Klaipėdą. Ten gavo darbą, nes yra gabus visokiems metalo darbams, pasistatė didelį namą.
Atgavus tėvų žemę, ryžosi grįžti į tėviškę.
„Klaipėdoje labai gerai gyvenau, nieko man netrūko, visko turėjau, bet labiausiai norėjau grįžti į tėviškę. Kaip ir kam ją paliksi?“ – graudindamasis svarstė senukas.
Pokalbio klausiusi Birutė neiškentė neprasitarusi, kad jiedu su Stanislovu susituokė prieš trejus metus. Ji jam – trečioji žmona.
„Du kartus buvau vedęs, bet nė karto nesulaužiau vestuvinės priesaikos, nes abi žmonos mirė. Ta trečioji tikriausiai nugyvens jau mane“, – šypsojosi laimingas jaunavedys.
Sedoje gyvenusi Birutė pasakojo, kad buvusios šaunios vestuvės, abu paėmę „šliūbą“, susirašę ir valdiškai, netrūko svečių ir vaišių.
„Prižiūriu vyrą, rūpinuosi, vaistelius sugirdau, jei ne aš, vienas pats jis jau būtų miręs“, – pasakojo už vyrą dešimčia metų jaunesnė žmona.
„Nebūčiau, nebūčiau“, – juokdamasis prieštaravo senolis.
Susipažino juodu visai atsitiktinai. Stanislovas tikino esąs didelis lietuvių kalbos gerbėjas, labai nemėgsta jos darkytojų. Sedos poliklinikoje besėdint prie gydytojo kabineto durų, atėjusi moteris ir paklaususi, kas čia paskutinis.
„Paskutinių čia nėra ir negali būti, galiu būti nebent kraštutinis, pasakiau. Taip ir užsimezgė pokalbis“, – pasakojo Stanislovas.
Tą dieną dviračiu važiavusią Birutę jis mašina palydėjo iki jos sūnaus namų.
O netrukus atšoko ir vestuves.
„Kolchoze“ nedirbo
Su pirmąja žmona Klaipėdoje Stanislovas sugyveno tris vaikus, jau yra anūkų ir proanūkių. Žmonai staiga mirus, po kurio laiko Sedoje susitiko buvusią mokyklos laikų draugę. Gyveno, kaip liaudis sako, susimetę, kadangi jo išrinktoji buvo išsituokusi, tad tuoktis bažnyčioje nebegalėjo.
Taip jau atsitiko, kad mirė jo draugė.
„Birutė tikrai mano paskutinioji, taip ji pasakė poliklinikoje“, – juokavo senolis.
Jo žodžiais, susituokti būnant aštuoniasdešimt dvejų metų – nieko baisaus, tik niekad negalvojo, kad taip gali atsitikti.
Kolūkyje Stanislovui dirbti neteko. Juokais paaiškina: „Ką nori, tą daryk, tik į kolchozą nevaryk“.
Dėl gyvenimo senolis teigia neturįs jokių problemų: turi žmoną, iš spaudos, televizijos laidų gauna žinių, domisi politika.
„Daug kas sako, kad prie rusų gyventi buvo geriau. Nesąmonė: nebent tiems, kurie tebeturi rusiško kvapo“, – sakė S. Žukauskas.
Pabėgo iš miesto
Andriejus ir Birutė Dermontai seną kaimo sodybą pavertė patogiu būstu savo šeimai. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Atokiausiai nuo pagrindinio kelio, ant gražaus Varduvos upės kranto įsikūrusi ūkininkų ir verslininkų Andriejaus ir Birutės Dermontų sodyba. Ji nėra nauja: apie tai išduoda iš molio drėbtas nemažas tvarto pastatas. Nauji čia tik gyvenamasis namas ir pagalbinis pastatas.
Šią sodybą jauna šeima įsigijo prieš dvidešimt metų, iki tol gyveno daugiabučiame name Mažeikiuose.
„Esame miesčionys, pabėgę iš miesto. Iš čia išeiti dabar jau būtų gaila. Ypač čia gražu vasarą. Mažeikius nuodijo nafta, vaikai buvo maži, tad ir panorome ištrūkti į gamtą“, – pasakojo Birutė ir Andriejus.
Vyro nuomone, vaikus mieste auginti sunku, jie gali nueiti klystkeliais, o kaime yra daugiau kuo užsiimti, turi darbo ir nėra kada išdykauti.
Andriejus yra ūkininkas ir verslininkas: užsiima javų auginimu ir grūdais, yra įregistravęs ir verslo įmonę: siuvinėja emblemas ant darbo drabužių bei remontuoja automatines pavarų dėžes.
Dirbti vyrui padeda ir Birutė.
Ruošiasi švęsti jubiliejų
Kai sodybą nusipirko, gyvenamasis namas buvo nedidukas, medinis, tad jį reikėjo perstatyti. Andriejus suka galvą, ką reikės daryti su senu antikvariniu tvarto pastatu: jam reikia remonto. Sodyba iki galo dar neužbaigta, tebevyksta nedidukės statybos.
Nors gyvena kaime ir tam yra visos sąlygos, gyvulių Birutė sako niekada nelaikę ir nežadą laikyti: visko dabar galima nusipirkti.
„Paršiuką nusiperki, ir viskas, dešimt darbų nenudirbsi“, – įsitikinusi moteris.
Žmonai antrina ir Andriejus: kaime su gyvuliais vargo tėvai, tad kam tuo dar užsiimti jiems.
„Ne tam į kaimą ėjome, apie gyvulius nė negalvojome. Tiesiog norėjome gyventi gražioje aplinkoje, o ne blokiniuose namuose. Iš devinto aukšto patekome į kaimą“, – juokėsi Birutė.
Per ateinančią Valentino dieną dvidešimt penktąjį sutuoktuvių jubiliejų švęsianti pora užaugino keturis sūnus: du jau studentai, dar du mokosi gimnazijoje Sedoje.
„Esu pagarbinta tarp vyrų. Kaip bus su ūkininkavimu sūnums, dar neaišku, kol kas nė vienas į tą pusę nesuka“, – teigė pašnekovė.
Savo šeimininkų namus ištikimai saugo haskių veislės šuo Hadas (graikų mitologijoje – požemio karalystė, mirusiųjų pasaulis – V. M.). Kai šunį pirko, jo vardas jau buvo įrašytas dokumentuose, tad nebesinorėjo keisti. Kam ir kodėl šovė į galvą taip pavadinti šunį, šeimininkai negalėjo pasakyti.
