Šisbeitauskas
Ir vėl lyja. Sočiai. Skaičiau vienos draudimo kompanijos pranešimą, ten sakoma: teks priprasti prie įdomesnių gamtos reiškinių: liūčių, vėtrų ir kitokių siurprizų. Gerai, kad dar nesako: pratinkitės ir prie žemės drebėjimų bei cunamių. Prisimenant vieną žinomą dainą „Lietus Lietuvoj…“, galima tvirtinti, kad šie krituliai – ne anomalija. Anomalija – lietaus nuotekų vamzdžiai, kurie pripratę prie angliškos dulksnos, ir rekonstrukcijų specialistai, kurie apie klimato kaitą prieš gerą dešimtmetį negalvojo. Suprantu, kad po žeme nusidriekę vamzdynai – ne pėsčiųjų perėjos akmenėliai, kuriuos vienas, du – ir pakeitei. Ypač kai po gatvės atnaujinimo jau praėjo penkmetis. Tik retoriškas klausimas: jei kas buvo negerai, ar reikėjo laukti, kol „galiojimo laikas“ baigsis? Gal geriau buvo eksrangovams įrodyti, kad tai jų darbo brokas.
Šiaip, kiek prisimenu, pėsčiųjų perėjos Laisvės gatvėje vis kam nors užkliūdavo. Iš pradžių vieną kitą taisė dėl pernelyg didelio iškilumo – vairuotojams nepatiko kalneliai, dabar padarė įdubas. Gal ir gerai, bus kur lietaus vandenėliui rinktis…
Bet užteks apie lietų. Pakalbėkime apie saulę ir gėles. Neseniai gražią dieną mažeikiškiai traukė į vieno prekybos centro atidarymo iškilmes. Po to atidarymo ir į redakciją skambino. Moteris papasakojo, kad pirko daugiau nei už 10 eurų ir pasinaudojo galimybe dalyvauti loterijoje. Galvojo: o gal ims ir išloš kokį gerą, ūkiui naudingą daikčiuką. Pasirodo, loterijos laimėtojai pelnė gėlių puokštes. Ką gi, irgi gražu namus papuošti savaitgaliui. Bet ta mažeikiškė, kuri skambino, atrodė labai nepatenkinta: jos laimėtos gėlės buvo nuvytusios, o jų kotai, matyt, ilgokai mirkę vandenyje, net supeliję. Tiesa, prie puokščių buvo dovanojami ir priedai – keli gramai priemonės, padedančios gėles išlaikyti ilgiau. Tai moteris ir svarstė: gal geriau tas priemones patys prekybininkai būtų supylę į vandenį ir vargšes puokštes atgaivinę…
Na, manau, nuvytusių gėlių pasitaiko gauti ir rimtiems sukaktuvininkams, kai švenčiama kokioje nors atokioje sodyboje, o sveikinimų kalbos pernelyg ilgos. Ir prekybos centrui tie patys nepatogumai galėjo pasitaikyti: kol iki Mažeikių, iki paties šalies pakraščio, gėlytes atvežė, kol sulaukė pirmųjų pirkėjų, jos ir padžiūvo, ir papelijo.
Kita vertus, gali būti, kad renginio organizatoriai pamąstė: ir kokie tie Mažeikiai? Tikriausiai dyzelinu ir mazutu užpilti, niekas ten neauga, tad čiabuviai vargiai atskirs, kur šviežias, kur pagyvenęs augalėlis… Beje, išvis – loterijos dovanos buvo veltui gautos, tai ko toms gėlėms į dantis žiūrėti?
Sakoma: dvigubai duoda tas, kas duoda laiku ir vietoje. Čia aš temą suku į šalį. Vakar per lietų, prieš pat dvyliktą, apsižiūrėjome, kad abu su kolege neturime vieno bazinio pietų ingrediento. Aš turėjau sviesto ir druskos, ji – pusę indelio kastinio. Trūko tik bulvių.
Paskambinau kitai kolegei, kuri tuo metu buvo namuose, ir pusiau juokais, pusiau rimtai paklausiau: gal ji kartais pietums virs bulvių. Ne, – atsakė. Mat išvis pietų gaminti neplanuoja.
Ką darysi, – pagalvojome, – teks apsieiti be pietų. Tiesiog būsime gražesni.
Ir ką sau manote? Likus minutei kitai iki dvyliktos, ji ateina su skėčiu ir atneša indą, pilną bulvių su lupenomis… Patikėkite, labai skanios buvo tos bulvės ir dar skanesnės dėl to, kad žmogus, net dorai nepaprašytas, mumis pasirūpino. Ačiū Tau, Kristina. Ir tegul lietūs lenkia Tavo kiemą, o jei ir ims lyti, šypsokis kaip saulė, tada debesys jį apeis ratu. Tai štai. Įdėjau padėką. Ir manau: jei ji skatina žmones daryti gerus, labdaringus darbus, už padėkojimą susimokėti nereikės. Tokia čia taisyklė.
Dar šiek tiek apie debesis. Gerokai rimtesnis ir įkyresnis debesėlis šiuo metu tvyro virš Savivaldybės tarybos. Jai tenka rinktis: arba panaikinti antrąjį mero pavaduotojo etatą, arba skubiai ką nors priimti pavaduoti merą. Visas nepatogumas ir yra dėl tos skubėsenos. Kad derėtis sekasi sunkiai, liudija faktas, jog iki šiol vicemero postas neužimtas. Galima suprasti valdžios poziciją – kaip toje patarlėje: paskubėsi, žmones prajuokinsi. Bet laikas eina, Damoklo kardas kabo: arba etatas naikinamas, arba Mažeikiuose įvedamas tiesioginis valdymas.
Aš valdžios vietoje daryčiau taip, kaip daroma Romoje per popiežiaus rinkimus. Užsidaro visi Tarybos politikai Savivaldybės administracijoje ir nė vienas neišleidžiamas, kol galutinai nesusitars ir nepaskirs vicemero.
Maisto ir gėrimų (sveikuoliškų, žinoma, kad ir kaip būtų, tai – darbo vieta) sukaupia iš anksto, kokius nors čiužinukus ar miegmaišius, pledus, pižamas, dantų šepetėlius pasiima, telefonus bei kitas ryšio priemones atiduoda prieš įeidami. Ir kalbasi. Kalbasi, kalbasi, kalbasi, kol pagaliau išsikalba…
O mes visi laukiame aplinkui – kada pasirodys dūmelis ir kokios jis bus spalvos. Tiesa, tame pastate kaminų nėra. Na, galima pro sutartą langą dūmus išleisti ir taip pranešti mažeikiškiams apie galutinį politinės konklavos verdiktą.
Visi suvokiame, kad rimtus reikalus žmonėms reikia spręsti susikaupus, susikoncentravus, o ne galvojant apie pašalinius dalykus ir žvilgčiojant į laikrodžius. Aha, prisiminiau: dar ir laikrodžius, ir kalendorius reikia iš to pastato išnešti, kad derybos būtų nukreiptos į svarbiausią tikslą.
Manau, tai suartintų valdžią su liaudimi, arba, kaip dabar įprasta sakyti, paprastais (eiliniais) žmonėmis. Mes parodytume jiems dėmesį būriuodamiesi aplink Savivaldybę, šokdami, dainuodami, užkandžiaudami, jie – posėdžiaudami už absoliučiai uždarų durų ir stengdamiesi pateisinti rinkėjų pasitikėjimą. Nes kur tai matyta, kad po kelių mėnesių vėl eitume į rinkimus?!
Ir dar apie kalendorius. Vakar buvo keista diena, skirta katėms ir orgazmui. Na, dėl kačių dar suprantu – reikėjo šeimininkams ką nors skanaus augintiniams parnešti. Bet kaip reikėjo pažymėti antrą progą? Ir dar tarptautinę?! Net paraudau begalvodamas.
