Diskusija apie eurą eiliniam pinigų vartotojui panaši į kažkada buvusius svarstymus apie atominę elektrinę. Specialistų požiūris visiškai skiriasi, argumentus sunku suvokti paprastu, specialia informacija netreniruotu protu, o kai ko nors nesupranti, geriausia sakyti „ne“. Nes sutikimas gali lemti dideles problemas.
Euro optimistai mus ramina – niekas nepasikeis, tik užrašas arba ženklas prie įprastos kainos arba išmokos. Prekės eurais kainuos tiek pat, kiek litais, mūsų atlyginimas bus su tiek pat nulių, kiek ir buvo, tad kokios problemos?
Euro pesimistai gąsdina: kai atriš litą nuo euro ir viską perskaičiuos, tada ir sužinosime, kiek pinigėlių turime sukaupę. Esą ir dabar mūsų litas užsieniuose kainuoja daug pigiau nei vietinis, „pririštasis“. Tie, kas svečioje šalyje bandė nusipirkti eurų už grynuosius litus, sakė, kad tarptautinės valiutos kursas nelietuviškas – vos ne dusyk didesnis nei mūsų bankuose.
Taigi dabar dažnas lietuvis ima ruoštis dar vienam pinigų keitimui. Žmonės mąsto: geriau įsigyti už litus ką nors vertinga ar naudinga. Ir perka po truputį – kas būstą, kas buitinės technikos – šiaip modernesnės ar skirtos senstančiai ir gendančiai pakeisti. Kažkas skuba daryti remontą. Atrodo, vis bus pigiau. Štai ir aš džiaugiuosi, kad mūsų daugiabučio namo renovacijos terminai – „ikieuriniai“. Nes ir taip galvosūkių bei nepatogumų bus, o čia dar nerimauk dėl valiutos pokyčių…
Tikriausiai visi sutiksite: labiausiai neramu pasidaro, kai galvoji apie nuosavus pinigus. Bet yra ir kiti pinigėliai, tie, kurie tarsi niekieno, kuriuos iš europinių fondų gavome lyg dovaną, lyg prievolę kažką pirkti ir daryti. Nes kaip kitaip gali galvoti, sužinojęs senamiesčio tualeto kainą. Jis kainavo beveik tiek pat, kiek parko renovacijos techninis projektas. Ir dėl vieno, ir dėl kito eiliniams mažeikiškiams tenka pakraipyti galvas – kažkas čia ne taip. O štai neeiliniai sako: viskas taip! Viskas yra gerai, parkas renovuojamas, tualetas pastatytas – ko jūs dar norite?!
Gal jie ir teisūs. Kai galvoji už savus pinigus – geriau statytum namelį su visais patogumais, o ne tokį supermodernų viešą tualetą. Kai už svetimus ir dar europinius pinigėlius projektuoji, susimąstai: o juk išties prie Savivaldybės negali stovėti kokia nors nyki pilka dėžė su nuotekų anga betonuotose grindyse. Reikia moderno, reikia stiliaus: inkrustacijos, spalvų, aerodinaminių formų, reikia sudėtingo valdymo, kad visus priblokštų. Tuomet niekas nieko nesuvoks, į tualetą bijos užeiti, kad neužsitrenktų, užtat garsas pasklis kaip senais gerais laikais apie auksinę kauniečių išvietę arba išskirtinę Prezidentūros santechniką…
Mažeikiškiai už europinius pinigus bus atvesti į Europą – štai kur gili mintis.
Jei kam šautų į galvą dar viena idėja – rengti mitingą apie euro įvedimą – siūlyčiau rinktis prie to žaliamargio viešojo tualeto už 270 tūkstančių. Litų, suprantama, o ne eurų, gal tiksliausia bus pasakyti: eurolitų. Dėl jų, matyt, niekam galvų neskauda ir vidurių nesuka.
Tad tegul stovi tas brangusis tualetas kaip mažeikietiškos renovacijos simbolis. Ir euro pranašas. Tegul net neveikia. Paminklams privalu būti nefunkcionaliems.
Už 270 tūkstančių litų galima pasistatyti visai neblogą namą nedideliai šeimai,tik reikia turėti žemės sklypelį.Bus ekonomiškas,šiltas,su priblokuotu garažu,malkine.Bus ir tuoletas ir dušas ir kiti patogumai.Gyventi nepriklausomai nuo jokių sauridų ir kitų skriaudėjų bus miela ir smagu.Pats stačiausi ir tokių didelių pinigų nereikėjo.
Kur jis stovi,būtinai reiks prie jo nusifotkinti.Valdžia keisis,bus kurnors nukišę,neberasiu,reikia paskubėti.Nusipelniusių firmų vadai laksto po užsienius,bus ir auksinį tuoletą išsigabenę,ten tokių nėra.Tikriausiai stovi užrakintas,kad koks nususęs abonentas neprikakotu,arba suskystintomis dujomis neprismardintu.
Kažin ar juo kas naudojosi,nebent ministeriai,Mažeikius lankantys.Sako,kad jie labai pamėgę vieną kavinę,tai ten ir tą auksinuką reikėjo statyti.