Edukacinės programos – įdomumo ir naudos derinys

Muziejininkai tošininkystės paslapčių neseniai mokė Seimo narius bei darbuotojus. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Dabar kone kiekvienas muziejus, biblioteka, kultūros centras ar pavienės įstaigos lankytojams siūlo praplėsti akiratį ir sužinoti bei išmokti kažką naujo. Tam pasitarnauja edukacinės programos, tad ir mažeikiškiai gali išmokti nulieti žvakę, išbandyti tapybą ant šilko, savo rankomis išsikepti kepaliuką duonos ar sužinoti įvairių amatų paslapčių.

Iš pradžių niekas nesuprato

Lietuvoje pirmosios edukacinės arba kitaip švietimo, lavinimosi programos, skirtos vaikams ir suaugusiesiems, pradėtos rengti prieš šešiolika metų. Iš pradžių mažai kas suprato, ką reiškia įvairioms žmonių grupėms – darželinukams bei jų auklėtojoms, mokyklų klasėms, lankytis, pavyzdžiui, muziejuje ir visiems drauge leistis į praktinę pažintį su vienokiu ar kitokiu amatu ar net istorinėmis datomis.
Dabar skelbiama, kad daugiau nei 90 proc. šalies muziejų rengia įvairaus turinio edukacines programas – temines ekskursijas, užsiėmimus, pamokas vaikams ir suaugusiems žmonėms.
Tokias programas rengia ir pavieniai menininkai, amatininkai ir įvairios organizacijos.
Pagrindinis tikslas – suteikti galimybę lankytojams ne tik gerai praleisti laiką, patirti įspūdžių, bet ir kažko išmokti.

Dvi edukacijų kryptys

Mūsų rajone daugiausiai edukacinių programų – per trisdešimt – lankytojams siūlo Mažeikių muziejus. Jos skirstomos į etnografinės ir istorinės krypties programas.
Etnografinės krypties edukacinių programų sąraše – galimybė prisiliesti prie liaudies meno bei amatų, įrankių bei rakandų. Galima ir pažintis su tošininkyste, liaudies muzikos instrumentais.
Istorinės krypties užsiėmimuose lankytojams priimtinomis formomis perteikiami istoriniai faktai. Tokiuose užsiėmimuose kaip, pavyzdžiui, „Mažeikiškių profesijos“, „Laiško rašymas ant beržo tošies“, „Baltų papuošalai“ ir daugelyje kitų, suteikiama galimybė „pačiupinėti“ ir suvokti, kaip ir kuo anksčiau gyveno žmonės.
Tokio užsiėmimo kaina, priklausomai nuo  tematikos, sudėtingumo, naudojamų medžiagų, vienam žmogui atsieina 1 ar 2 eurus.

Teko persiorientuoti

Fondų muziejininkė, edukacijų koordinatorė Jūratė Miliauskytė sako, kad muziejus turi plačias galimybes tokias programas įgyvendinti, todėl lankytojams ir siūloma jų įvairovė. Nors pastaruoju metu stengiamasi atrinkti daugiausia lankytojų dėmesio sulaukiančias veiklas, vis tik gaila kurios nors iš jų atsisakyti, panaikinti ir nebevesti.
„Anksčiau muziejininkai darbuodavosi su fondais, eksponatais. Buvome tie, kurie gilindavosi į daiktus, į jų istorijas. Dabar jau tu turi būti kur kas universalesnis – ir pedagogas, ir psichologas. Žodžiu, jau kiek kitokios krypties specialistas. Reikia, kad žmonės su tavimi bendrautų ir kad tu nekalbėtum kažko „ne į temą“, tad teko to išmokti“, – apie laiko, lankytojų poreikių padiktuotas permainas kalbėjo „Santarvės“ pašnekovė.

Dažniausi lankytojai – vaikai

Mažeikių V. Burbos gatve parko link traukiančios darželinio ar mokyklinio amžiaus vaikų grupės, lydimos auklėtojų ir mokytojų, dažniausiai keliauja į muziejų. J. Miliauskytė patvirtina: dažniausi edukacinių programų lankytojai yra darželinukai ir mokiniai.
Daugiausiai dalyvių sulaukiama tokiose programose, kuriose galima kažką padaryti savo rankomis: pasikapstyti po smėlį ir patirti, koks yra archeologo darbas, lieti žvakes ar pagaminti kokį dirbinį. „Sunku pasakyti, kas ir kaip pasirenka, kuriuose užsiėmimuose dalyvauti. Viena vertus, juk pedagogai parenka į kurias programas atvesti savo auklėtinius, tad kas patinka mokytojoms, į tokius užsiėmimus jos ir atsiveda vaikus“, – sakė edukacijų koordinatorė.

Jūratė Miliauskytė pastebi: mėgstamiausios tos edukacijos, kurių dalyviai gali kažką pagaminti patys. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Sudėtingiausia pateikti rimtą informaciją

Pašnekovės teigimu, per metus edukaciniuose užsiėmimuose dalyvauja 2–3 tūkst. vaikų.
Praėjusių metų Mažeikių muziejuje vykdytų edukacinių užsiėmimų suvestinėje pažymėta, kad per 400 darželinukų ir moksleivių dalyvavo edukacijoje „Kalendorinės šventės“.
Populiari yra edukacinė programa „Kai nebuvo elektros. Žvakių liejimas“. Aktyviai lankytojai domisi ir Baltų gentimis bei archeologiniais radiniais.
„Muziejininkai informacijos turi daug ir įvairios. Jeigu vienas ar kitas kažkoks faktas yra įdomus, kapstomės, ieškome tų žinių dar daugiau. Ir jeigu suaugusiajam viskas atrodo įdomu, tai mažieji lankytojai jau po kelių minučių pavargsta, nebesukoncentruoja dėmesio į pasakojimą. Sudėtingiausias, ko gero, ir yra tas momentas, kad reikia sugalvoti, kaip mokslinę informaciją pristatyti žaismingai, patraukliai“, – patirtimi pasidalijo J. Miliauskytė.

Supažindina su duonos keliu

Urvikių kultūros centro kolektyvas jau dvejus metus vykdo edukacinę programą „Duonos kelias“.
Didžioji šios programos lankytojų dalis – rajono ugdymo įstaigų bendruomenės. Taip pat ir suaugusieji iš įvairių organizacijų, kolektyvų.
Edukacinės programos dalyviai prisiliečia prie senolių tradicijų, senoviškoje aplinkoje sužino apie duonos kelią nuo rugio pasėjimo iki jos riekės. Žiūri filmą apie tai, kaip grūdus sėdavo, apdorodavo mūsų proseneliai. Sužino, kokie šiems darbams atlikti buvo naudojami įrankiai.
O tada jau ir patys formuoja duonos kepaliukus.
„Jau seniai puoselėjau idėją čia, Urvikiuose, pradėti tokį užsiėmimą. Esame žemdirbių kraštas. Nuo seno lietuviams duona buvo šventa. Toks sumanymas ir buvo – lankytojus, o ypač vaikus, supažindinti su tuo, kaip duona atkeliauja iki mūsų stalo. Pripažinkime, realybė tokia, kad dažnas nė neįsivaizduoja, koks tai kelias, galvoja: nuėjai į parduotuvę, nusipirkai – ir tiek“, – sakė Urvikių kultūros centro direktorė Vita Černookienė.

Labiausiai mėgsta praktiką

Pašnekovė prisimena, kad pirmaisiais šios programos dalyviais prieš kelerius metus tapo Kalnėnų pagrindinės mokyklos mokiniai.
„Kai pamatai žibančias jų akis, kai išgirsti daugybę klausimų, kai lankytojai įsijautę savo rankomis tą duonelę formuoja, kai įdėmiai klausosi, tada ir supranti, kad jiems įdomu“, – pasakojo V. Černookienė.
Direktorė pripažino pastebinti, kad labiausiai edukacijos dalyviai mėgsta ne teorinę, o praktinę programos dalį.

Užsienyje – populiari veikla

Praėjusią savaitę Mažeikiuose vyko edukacinių projektų savaitė. Viena iš jos organizatorių – Ramutė Jarmolavičienė turi jau ne vienerių metų tokio pobūdžio renginių organizavimo patirtį.
Moteris prisiminė: viskas prasidėjo nuo to, kad jos didelė šeima bei draugai su vaikais kartu leisdavo laisvalaikį ar atostogas ir ieškodavo netradicinių pramogų. Ir tai turėjo būti lavinantys, švietėjiški užsiėmimai, tinkami vaikams bei suaugusiesiems.
Kiek vėliau švietėjiškai, lavinimosi veiklai apibūdinti prigijo žodžiai edukacija ir edukatoriai.
„Dar vėliau sužinojome, kad tokia veikla visame pasaulyje vadinama tvaria arba gerovės ekonomika. Pernai savaitę praleidome Ispanijoje naujo ekonomikos modelio pristatyme. Mūsų veikla buvo labai „į temą“. Dabar visur sklando socialinio verslo idėja, mūsų užuomazgos tos pačios“, – vykdomą veiklą apibūdino moteris.

Daugiausia etnografinio, istorinio pobūdžio edukacinių programų rajone siūlo Mažeikių muziejus. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Pasisekimas priklauso nuo vedėjų

Mažeikiuose proginių muiliukų gamybos, stalo serviravimo ir kitokias edukacijas rengianti R. Jarmolavičienė sako, jog vienokio ar kitokio užsiėmimo pasisekimas bei populiarumas labai priklauso nuo jį vedančių edukatorių asmenybės.
„Populiarūs tie užsiėmimai, kuriuose žmonės gali išmokti pasigaminti ką nors sau. Turime tradicinių, tokių kaip „Tapyba ant šilko“ bei „Fotografijos techninės ir meninės galimybės“, kurios žygiuoja su mumis nuo įsikūrimo pradžios, bet kiekvienais metais atsinaujiname.
Šiemet daugiausia mažeikiškių dėmesio sulaukė „Stiliaus vakaras“ bei „Proginių muiliukų gamybos dirbtuvės“, – sakė pašnekovė.
Pasak mažeikiškės, smagu, kai edukacijas lankantys žmonės džiaugiasi kūryba, vertina tai ir patys pasiūlo įvairių idėjų. Taip buriasi vis didesnis ratas.

Nida PUKELIENĖ