Eglutės vagis į namus lydėjo… vilkas

Turbūt niekas negalėtų paprieštarauti, jog dažnas šio pasaulio gyventojas yra patyręs įvairiausių nuotykių. O jų būta įvairių: šelmiškai linksmų, iki ašarų juokingų ar net liūdnų, ar skurdžiai banalių, kurių neverta net niekam pasakoti. Tokie greit išdyla iš atminties tarytum ryto rūkas Ventos upės slėniuose patekėjus ryškiai vasaros saulei. Bet būna ir tokių, sutikit, kai negali pamiršti visą gyvenimą. Ir nesvarbu, ar tai pačiam buvo nutikę, ar būtum girdėjęs iš doro, žinomo žmogaus lūpų. Juk ne veltui sviete kalbama, atseit, genys margas, o žmogaus gyvenimas dar margesnis.

Ir kas galėtų tai paneigti? Manau, tokių atsirastų nedaug, mažuma.
Šį pasakojimą norėčiau paskirti naujametinių švenčių progai, žinoma, gink Dieve, neatmetus ir Kalėdų.
*
Tą įvykį išgirdau iš tetos dar Brežnevo valdymo metais, kai dar lankiau vidurinę mokyklą. Per vasaros atostogas čia buvau dažnas svečias. Padėdavau, kai dirbdavo vasaros darbus. Ji apsakė vieną įvykį, kuris nutiko sūnui Poviliukui, gyvenančiam su šeima Vilniuje.

Straipsnio antraštė tarytum sakyte sako, jog autorius čia paseks kokią pasaką apie vilką pilką ir gerokai kvailą, žinoma, nepalikdamas užmarštyje ir gudruolės lapės snapės. Taip, buvo kadaise vaikystėje toks laikotarpis, kai pasakos ėmė viršų ir atrodė, jog be jų sunku net gyventi tame vaikystės pasaulyje.
Bet, deja, mielieji, įvykis, kurį noriu perpasakoti, – ne pasaka. Tai – tikras atsitikimas, kurio niekam nelinkėčiau patirti. Panašu į pasaką bus tai, jog viskas baigėsi laimingai. Kaip ir tam kvaileliui Joneliui.
*
Tą prieškalėdinę savaitę Vilniuje ilgokai svečiavosi tų metų žiemos atlydys. Bet atsitiko taip, kad naktį it vagis iš šiaurės užslinko stiprus speigas, toks šaltas ir nelaukiamas, ir taip surakino sniegą, jog ryte galėjai laisvai eiti jo paviršiumi ar net dviračiu važiuoti. Daug kas tuo ir mėgavosi. Ypač vaikai, kol nesutemdavo ar tėvai neimdavo barti neklaužadų.

Tokiu gražiu oru ir Poviliukui panūdo pavaikščioti, tyru oru pakvėpuoti. Juk gyveno daugiabutyje, kur oras ne iš sveikiausių, nors ir vėdindavo kambarius kas mielą dienelę.
Poviliukas tą vakarą nusprendė vienu šūviu nušauti du zuikius: viena – pramankštinti raumenis, kita – parsinešti iš miško žaliaskarę eglutę. Norėjosi į kambarį parnešti gryno eglyno kvapo. Juk žadėjo ateiti svečių, tad nesinorėjo apsikiaulinti. Be to, darbe irgi nebuvo eilinis. Vadovaujantis, turintis portfelį ir savo darbo kabinetą. O kai kam galėjo ir velnių išrašyti.

Gavęs žmonos pritarimą jis tą patį vakarą išsiruošė miškan: užsivilko šiltesnę striukę, išsigalando kirvuką, iš dukterų išprašė idant leistų pasiimti kalytę Džildą. „Tokiu gražiu oru tegu ir ji pasimankština“, – tarė sau Poviliukas. Ir kai saulutė buvo arti guolio, du draugai leidosi į žygį. Juk dviem linksmiau, daug kas taip pasakytų. To atstumo irgi buvo ne prūdais – gal apie porą kilometrų.
*
Kol Poviliukas rinkosi tinkamą medelį eglynų gausoje, kalytė šmirinėjo aplinkui, uostinėjo, lyg būtų ką pametusi. Jos šeimininkas išsitraukė vieną eglę iš tankmės ir ėmė šiek tiek prie apačios genėti šakas. Nesinorėjo namuose šiukšlinti. Juk ne kaime gyveno, kur mažai akių aplinkui. Ir, ko be ko, – liežuvių.
Kai abu draugai nuo miško nutolo apie puskilometrį, staiga greta bėgusi kalytė cypdama puolė po kojų ir sustojo lyg įbesta į sniegą. Poviliuką tarytum elektra trenkė – už kokių dešimties žingsnių stovėjo didelis pilkas šuo – perkaręs, nuleista uodega, žybsinčiom geltonom akim. Ir žiūrintis į juos. Vilkas, – iškart sumetė mintyse Poviliukas. Tik daug stambesnis, negu pernai matė Kauno zoologijos sode. Ir, savaime suprantama, gamtoje niekas maisto nenormuoja. Jį peni tiktai kojos.

Matyt, tas miško sanitaras dar atliko ir milicininko darbą. Išvydęs nukirstą eglutę, vagių pėdas, lengvai nustatė, kad be dvikojo buvo ir keturkojis vagišius, kuris labiausiai pilkį ir domino. Tad nutarė pasekti. Tikriausiai pyko, kad nespėjo nutverti nusikaltimo vietoje. Būtų tą mažąjį pagriebęs ir nusinešęs vakarienei.
*
Poviliukas nepasimetė: greit išsitraukė iš maišiuko kirvuką, kietai suspaudė kirvio ir eglutės kotą. Odinės pirštinės labai tam tiko, tai ne medžiaginės, kurios slidžios ir kovai nelabai tinkamos.
Į kairę ranką paėmė kalytę, prisispaudė prie šono, į dešinę – kovos įrankį su eglute ir leidosi namų link. Ir ką jūs manot? Vilkas ar vilkė irgi lygiagrečiai bindzeno šalia. Kai paėjo kokį šimtą metrų, vilkas staiga apsisuko ir pro nugarą užbėgo į kitą šoną.

Ir taip daug kartų kartojosi. Kai jis bandydavo perbėgti į kitą pusę, Poviliukas irgi sukdavosi, nes bijojo, idant nebandytų užšokti ant nugaros ir atimti kalytę.
Įdomu, ką tai galėjo reikšti? Gal jis manė, kad nusibos nešti rankose ir paleis į nasrus.
Ir taip, kol netoli pasirodė gatvė su žibintais, tol pilkis nepaleido miško svečių. Visus gal 1,5 km sukosi ratu. Gal vilkas tikėjosi, neva atbėgs jo pėdomis dar keletas pilkių ir padės atimti kalytę Džildą. O kur būrys – ten ir drąsa. Jei būtų puolęs vienas tas žvėris, Poviliukas tikrai būtų nudobęs. Gal tame ir gudrus buvo vilkas, kai pamatė, ką gali padaryti kirvio ašmenys. Todėl jei būtų matęs tik pjūkliuką – nežinau, kokia būtų buvusi atomazga.

Todėl pravartu vietoj pjūklo turėti ir kirvuką. Arba tvirtą lazdą net ir vasarą. Juk nežinai, ką gali miške sutikti.
*
Laimingas tą vakarą grįžo Poviliukas, džiaugėsi žmona ir dvi dukros, kad viskas taip laimingai baigėsi. Įdomu, ką tą naktį jis sapnavo.
Tikriausiai, mišką, didelį, tamsų dangų ir geltonas vilko akis, kurios tą prieškalėdinį vakarą žibėjo dangaus skliaute kaip dvi Mėnulio pilnatys.

Kazys EREMINAS