Ekspedicija į Kazachstaną – prisilietimas prie lietuvių tautos istorijos

Dažnos kapinės Kazachstane – tai plynas laukas, paženklintas kryžiais ir įvairių tautų paminklais. Gintauto ALEKNOS nuotr.

Liepos pabaigoje Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokytojų bei mokinių komanda dalyvavo ekspedicijoje į Kazachstaną.
Kartu su projekto „Tautos atmintis gyva“ dalyviais vyko bendrijos „Lemtis“ nariai Gražina Žukauskienė bei ekspedicijų į tremtinių vietas organizatorius ir vadovas Gintautas Alekna.

Skirta ir mokytojams

Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos grupė, kurią sudarė mokytojai Algirdas Šadauskas, Danguolė Pėčelienė, Andrius Šakinskas ir gimnazistė Ugnė Gontaitė, kartu su kitais ekspedicijos dalyviais pedagogais aplankė Žezkazgano, Kengyro, Baikonuro, Karagandos, Temirtau ir kitas lietuvių tremties vietoves. Suskaičiuota, kad nukeliavo apie 3 tūkst. kilometrų.

Ekspedicijos dalyviams sugrįžus į Mažeikius G. Alekna kalbėjo, kad jau 28 metus veikianti ir apie pusšimtį į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas visoje Rusijos Federacijos teritorijoje surengusi bei darbo su švietimo įstaigomis patirties turinti bendrija „Lemtis“, bendradarbiaudama su įvairiomis institucijomis, kasmet rengia ekspedicijas į Lietuvai itin reikšmingas ir dar nelankytas trėmimų vietas.
Paskelbus idėją Lietuvai: „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.“, mažeikiškiai siekia prisidėti prie šios kilnios idėjos konkrečiais veiksmais.

„Mes sugalvojome, kad iki 2025-ųjų reikia bent po vieną ar du mokytojus iš kiekvieno šalies rajono nuvežti į lietuvių tremties vietas. Būtent mokytojus, nes ne kas kitas, o jie perduoda informaciją, žinias jaunajai kartai. Todėl geriausia būtų, kad pedagogai tiesiogiai prisiliestų prie istorijos, pamatytų viską gyvai, o ne žinotų iš vadovėlių“, – kalbėjo G. Alekna.

Žvalgybinė kelionė

Visai židikiškių grupei šiemet nepavyko gauti Rusijos vizų, todėl ir buvo pasirinktas kitas maršrutas – į Kazachstaną.
G. Alekna, kalbėdamas su „Santarve“, sakė, kad Sibiras ir Kazachstanas – labai skirtingos vietovės. Todėl ši paskutinė kelionė buvo kitokia nei ankstesnės ekspedicijos į Sibirą.
„Pirmiausia skiriasi pati gamta. Sibire – taiga, o Kazachstane – stepės, augmenijos nedaug. Tai ir kapus galėjome tik minimaliai aptvarkyti. Dar skirtumas toks, kad Sibire dominuoja tremtinių kaimai, o Kazachstane – lageriai“, – kalbėjo G. Alekna.

Pasak jo, jei kitais metais vėl bus gautas finansavimas ir vėl bus galima vykti į Kazachstaną, bus galima padaryti jau konkretesnių darbų. Ši kelionė buvo labiau žvalgybinė.
„Šių metų kelionė buvo skirta įvertinti situaciją ir surinkti reikalingą informaciją. Norėjosi parodyti mokytojams kuo daugiau žmonių įkalinimo vietų. Todėl kiekvieną dieną daug važiavome, net po kelis šimtus kilometrų. Lageriai, kuriuos norėjome aplankyti, yra labai toli vienas nuo kito. Kai kurias vietas skyrė net penki šimtai kilometrų ir daugiau“, – sakė ekspedicijos į Kazachstaną vadovas.

Suteikė informacijos

G. Alekna pasakojo, kad gana sunkiai sekėsi rasti vietinių gyventojų, kurie būtų pažinoję lietuvius. Tik vienas kitas juos prisiminė. Ekspedicijos dalyvius nustebino ir tai, kad kai kurie gyventojai net nežinojo, kad jų kaimynystėje yra buvę lagerių.

„Nieko nuostabaus, nes, kai paklausi, kada jie čia atvažiavo gyventi, paaiškėja, kad septintame dešimtmetyje ar dar vėliau, o lageriai jau buvo panaikinti penktame praėjusio amžiaus dešimtmetyje“, – kalbėjo mažeikiškis.
Bene daugiausiai informacijos ekspedicijos dalyviams suteikė Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, architektas Algis Vyšniūnas, kuris tuo pačiu metu lankėsi Kazachstane.
Mokslininkas – politinių kalinių sūnus, gimęs Kazachstane. Ekspedicijos dalyviams jis padovanojo savo knygą „Lietuviai Karlage“. Šis leidinys skirtas lietuviams, kentėjusiems ir žuvusiems įvairiuose Kazachstano lageriuose: Karlage, Steplage, Pesčianlage.

Kartu su profesoriumi A. Vyšniūnu ekspedicijos dalyviai nuvyko į Balchašo priemiestyje buvusį politinių kalinių lagerį. Jų teigimu, teritorija vis dar alsuoja ten kalėjusių žmonių skausmu bei išgyvenimais.

Rašė kiekvieną vakarą

G. Alekna sakė, kad kas vakarą savo patirtus įspūdžius ekspedicijos dalyviai aprašė savotiškame kelionės dienoraštyje, kurį skelbė bendrijos „Lemtis“ tinklalapis.
Pirmąją kelionės dieną lietuviai nuvyko į Spasko lagerio kapines, kurios yra maždaug už 50 kilometrų nuo Karagandos miesto. Iš daugelio lagerių mažai kas likę: barakai sugriuvo, o mirusių arba žuvusių kalinių laidojimo vietų niekas neprisimena, kai kurias užliejo vanduo.

Yra išlikusios Spasko lagerio kapinės – tai plynas laukas, paženklintas kryžiais ir įvairių tautų paminklais. Lietuviams priklauso pirmasis 1990 metais pastatytas paminklinis akmuo su dvigubu Jogailaičių kryžiumi ir užrašu „Lietuviams, kentėjusiems ir žuvusiems Karlage“.

Karagandos miestas ir jo apylinkės garsėjo akmens anglies klodais, kuriems įsisavinti buvo panaudota GULAG‘o sistema. Karagandos šachtose darbavosi dešimtys tūkstančių kalinių, nemažai buvo ir lietuvių.
Karagandos lagerių tinklas buvo reikalingas, nes Kazachstanui teko priimti 1,3 milijono žmonių, deportuotų iš visos buvusios Tarybų Sąjungos. Ši Karlagos sistema veikė iki 1959 metų.
Buvo aplankytos Dolinkos bei Karabaso gyvenvietės. Pakeliui keliautojai matė ir veikiančių, ir jau neeksploatuojamų šachtų. Ekspedicija apsilankė Dolinkos politinių represijų aukų atminimo muziejuje, kuris įrengtas buvusioje vyriausioje Karlago lagerių valdyboje.

Jie taip pat apžiūrėjo gretimoje gatvelėje išlikusius autentiškus karininkų barako tipo namelius. Aplankytos Dolinkos Mamočkino kapinės, kuriose palaidoti lageriuose mirę vaikai.

Apsilankė gyvenvietėje

Karabaso gyvenvietėje 1910 metais buvo įkurtas vario gavybos ir jo lydymo kombinatas. 5-ą ir 6-ą dešimtmetį maždaug už 2 kilometrų nuo gyvenvietės veikė griežtojo režimo koncentracijos stovykla. 1940–1941 metais joje buvo įkalinta daug politinių kalinių iš Ukrainos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Po Antrojo pasaulinio karo šioje stovykloje ir trijuose jos punktuose vienu metu kalėjo daugiau nei 3 tūkst. kalinių, tarp jų buvo nemažai lietuvių.

Kapinės yra šalia kelio į gyvenvietę. Jose ir dabar laidojami žmonės.
„Lemties“ tinklalapyje ekspedicijos dalyviai rašė: „Mes atidžiai apžiūrėjome kapinių teritoriją ir radome tik keletą lietuvių (arba su lietuviais susijusių) kapų. Šie žmonės palaidoti vėlesniais laikais. O tų, kurie mirė iki 1944 metų, ko gero, šiose kapinėse ir nebuvo. Jie galėjo būti laidojami kitur. Rastus lietuvių kapus papuošėme tautinėmis juostelėmis, uždegėme žvakutes, nurovėme žoles“.
Vėliau ekspedicijos dalyvių darbai tęsėsi Balchašo miesto kapinėse: „Išsirikiavę į vieną eilę pradėjome ieškoti tėvynainių kapų. Radus juos, bendrijos „Lemtis“ narys Gintautas Alekna bei „Misija Kazachstanas“ komanda nufotografavo, suinventorizavo, nustatė koordinates, o mes užrišome trispalves juostas. Kiekvienas norėjome rasti bent vieną tautiečio kapą, o radę jautėme didžiulį džiaugsmą širdyje, kad čia palaidoto lietuvio atminimas bus nepamirštas“.

Nuvykę į Konrado kapines jie tęsė lietuvių kapų paieškas. Ten buvo rastas tik vienas palaidotas lietuvis. Vėliau visi patraukė Rytinio Konrado kryptimi, ieškodami buvusio lagerio vietos. Kaip paaiškėjo, vieta buvo nepravažiuojama. Įveikę griovį ir gerokai paėję rado buvusio lagerio vartų koloną. Čia taip pat buvo užrišta trispalvės juostelė.

Rasti lietuviški užrašai

Ekspedicijos dalyviai aplankė buvusį lagerį Saranės miestelyje: „Po ilgų paieškų tolumoje išvydome medinį kryžių. Brisdami per aukštą ir aštrią Kazachstano stepės žolę priėjome du metalinius ir vieną, atminimui skirtą, medinį kryžių. Kapinės yra dirvonuojančiame lauke, matosi kauburėliai ir iškastų kapų duobės. Prie kryžių pritvirtintose lentelėse išlikę užrašai žymi, kad čia palaidoti Pranas Vitkauskas (1928–1954) ir Pranas Perevičius (1908–1956) ir iškalti žodžiai: „TEGU KIEKVIENĄ KOVOS BROLĮ PAŽADINS GIESMĖS IR ŠAUKSMAI – MES NORIME KELTIS“, „ILSĖKIS RAMYBĖJE AZIJOS STEPĖJE. TAVĘS LIŪDI TĖVYNĖ IR BROLIAI LIETUVIAI“.

Vyrai ištiesino pakrypusį kryžių ir jį sutvirtino akmenimis. Užrišę tautines juosteles palikome šią vietą ir išvykome Karagandos link“.
Kitą dieną lietuviai išvyko į Žezkazganą, esantį už 560 km nuo Karagandos. Ten jiems teko ilgokai klaidžioti, kol surado Rudnyko kapines.
Rudnyko lageris veikė 1940–1956 metais, nuo 1948-ųjų jis buvo priskirtas Steplagui – ypatingajam lageriui.

Dalyje šio lagerio buvo įvestas katorgos režimas, kalinius į darbą vesdavo surakintus grandinėmis.
Kaliniai daugiausiai dirbo vario rūdos kasyklose, statybose, įrenginėjo šachtas. Lageryje buvo itin didelis mirtingumas, 1942–1943 m. žuvusiųjų ar mirusiųjų skaičius per parą siekdavo apie 100 žmonių.
Šiame lageryje pokario metais lietuvių buvo daugiausiai – apie 900–1200 žmonių. Šalia naikinamos Rudnyko gyvenvietės buvo rasta bendra lietuvių kilmės asmenų kapavietė.
Ant kiekvieno kapo yra betoninės plokštės, kai kur matosi palaidotų asmenų vardas, pavardė, gimimo ir mirimo datos. Visas bendras kapas apjuostas betoniniu pamatu su išlikusiais tvoros stulpeliais. Ant didelės juodo granito plokštės 1990 m. prof. A. Vyšniūnas užrašė čia palaidotų žmonių vardus bei pavardes.

Atvyko prie paminklo

Ekspedicijai jau einant į pabaigą jos dalyviai atvyko prie paminklo Kengyro sukilėliams. Didžiausias sukilimas Gulago istorijoje įvyko 1954 m. Kingyro lageryje Nr. 4, Kazachstane. Politiniai kaliniai daugiau nei 40 dienų grūmėsi su lagerio valdžia. Šis sukilimas buvo numalšintas pasitelkiant karius ir tankus. Žuvusieji buvo palaidoti iš anksto iškastuose grioviuose. Ta vieta iki šiol nerasta.
Sukilimo organizatoriai buvo nuteisti 25 metams kalėjimo, kiti dalyviai išskirstyti po lagerius Kazachstane ir Rusijoje. Likusiesiems kalėti Kingyre režimas buvo sušvelnintas, o nuo 1956 m. apie 75 proc. lagerio kalinių buvo paleisti į laisvę.

Tėvynainių kapai Kazachstane gana dažnai išsibarstę po visą kapinių teritoriją. Gintauto ALEKNOS nuotr.

2017 m. ekspedicijos „Misija Kazachstanas“ komanda, tyrinėdama Kingyro lagerio vietovę ir lagerio liekanas, identifikavo lagerio vartų gelžbetonines kolonas. Po metų buvo apsilankyta vėl ir pastebėta, kad kolonos pradėtos naikinti – nuo jų pjaunamas metalas.

Tuomet gimė idėja kolonas išsaugoti ir iš jų sukurti kompoziciją Kingyro lagerio sukilimui atminti. Šioje vietoje jau esantį paminklą profesorius A. Vyšniūnas papildė kompozicija su vartų kolonomis, dvigubu kryžiumi, laipteliais bei juoda atminimo lenta.
Paminklo atidarymas vyks 2019 m. rugsėjį.
Didžiulį įspūdį lietuviams paliko čia atgabentos ir įkomponuotos Kingyro lagerio vartų kolonos bei du metaliniai kryžiai, kurių vienas stovi, kitas yra pusiau gulintis.
Nuo šių metų kompleksą puoš ir pravažiuojančiųjų akį trauks prof. A. Vyšniūno suprojektuotas ir pastatytas monumentalus dvigubas Jogailaičių kryžius.
Be prof. A. Vyšniūno sukurto monumento, šalia yra dar 4 šalių paminklai.

Važiavo ir gimnazistė

Ekspedicijoje į Kazachstaną dalyvavo ir Židikų gimnazijos mokinė, siekianti Marijos Pečkauskaitės idealo. Šiemet šį garbingą titulą pelnė ir į tremties vietas Kazachstano platybėse važiavo Ugnė Gontaitė.
Pasak gimnazistės, sunku suvokti, kas dėjosi tų žmonių galvose ir širdyse, kai jie dar 1939-aisiais buvo atvežti į Kazachstaną – į visiškai svetimą aplinką ir nežinojo, ar vėl kada pamatys savo gimtuosius namus ir artimuosius.
„Labiausiai krito į akis varganas gyvenimas, kapinių netvarka ir akimis neaprėpiamos stepės. Skaudu buvo žiūrėti, kaip nyksta niekieno neprižiūrimos kapinės. Tačiau džiaugiuosi, kad vis dėlto yra žmonių, kuriems svarbi mūsų tautos praeitis, kurie pagal galimybes pasirūpina kapais“, – kalbėjo U. Gontaitė.
Kaip pasiryžo nelengvai kelionei į Kazachstaną?
„Neklausiu, ką Tėvynė padarė dėl manęs, bet kasdien klausiu, ką gero aš galiu padaryti dėl jos. O ši ekspedicija yra puiki galimybė priminti lietuviams jų tėvynės istoriją.
Kol žinome savo tėvynės istoriją, tol gyvuojame ir mes. Žmogus, kuris žino ir jaučia savo tautos praeitį, supranta ir šios dienos svarbą“, – akcentavo Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokinė.

„Paskutinės minutės“ pasiūlymas

Tos pačios gimnazijos mokytoja Danguolė Pėčelienė „Santarvei“ sakė, kad ekspedicija į Kazachstaną jai paliko labai gilų įspūdį. Gaila, kad Kazachstane esantys tremtinių, lageryje kalėjusių ir mirusių žmonių kapai, laidojimo vietos apleistos ir baigia išnykti.
„Grupės vadovas G. Alekna maždaug žinojo, kur turėtų būti kapai ar laidojimo vietos. Tačiau ne viską mums pavyko rasti“, – kalbėjo mokytoja.

Ir ją stebino tai, kad vietiniai mažai žino apie tai, kur daugiau nei prieš septyniasdešimt metų buvo lageriai ir kalinami žmonės. Nemažai padėjo lietuvių bendruomenės atstovai, jie suteikė reikiamos informacijos.
„Santarvės“ paklausta, kaip ryžosi ekspedicijai į Kazachstaną, D. Pėčelienė nusišypsojo: tai buvęs lyg paskutinės minutės pasiūlymas, nes vienas mokinys negalėjo važiuoti ir liko laisva vieta. Mokytoja daug negalvodama nusprendė vykti, nes ją visada domino lietuvių tremties istorija.
„Nuvažiavus į Kazachstaną, pribloškė tai, ką pamačiau. Mažesnieji miesteliai atrodo lyg įstrigę laike – gal prieš keturiasdešimt metų. Didesnieji – jau visai kas kita: ir aplinka sutvarkyta, ir prabangos nemažai“, – pasakojo D. Pėčelienė.

Sukrečiantys vaizdai

Ekspedicijos dalyviai per dieną nuvažiuodavo nemažai kilometrų iki ieškomų kapų ir laidojimo bei lagerių vietų. Nemažai tekdavo pavaikščioti ir paieškoti.
„Suradus kapą būdavo nustatomos jo koordinatės, jis užregistruojamas ir nufotografuojamas. Pagal galimybes sutvarkydavome ir užrišdavome trispalvės juosteles“, – kalbėjo D. Pėčelienė.

Pašnekovė apgailestavo, kad dauguma Kazachstane aplankytų kapinių – labai apleistos ir nykstančios.
„Paskutines aplankėme Temirtau kapines. Tiksliau tik vieną kapą, o daugiau buvo tiesiog daug kauburėlių, krikščioniškų kryžių plotas. Todėl spėjome, kad čia lietuvių kapai. Gaila, kad nebėra lentelių ir negalima tiksliai sužinoti, kas čia palaidoti“, – pasakojo ekspedicijos dalyvė.
Ji neslėpė, kad buvo dalykų, kurie sukrėtė iki sielos gelmių. Viena tokių vietų – Mamočkino kapinės, kur buvo laidojami kūdikiai ir vaikai. Ją žymi atminimo kryžiai ir paminklai.
„Visa teritorija nusėta kauburėliais, išbarstytais žaisliukais, kuriuos turbūt atnešė jau dabartiniai kapinių lankytojai“, – prisiminė D. Pėčelienė.

Ekspedicijos dalyviai nemažai bendravo su vietiniais gyventojais.
„Išgirdome tik gerus atsiliepimus apie Kazachstane gyvenusius lietuvius. Sutikome žmonių, kurie prisiminė, kad lietuviai buvę labai darbštūs, o jų sodybos klestėjusios“, – pasakojo pedagogė.
Ji dar norėtų dalyvauti panašioje ekspedicijoje, tik, jei galėtų rinktis, važiuotų į Sibirą, į lietuvių tremties vietas.
„Sibire viskas turėtų būti sudėtingiau nei Kazachstane. Dabar labiau ieškojome lietuvių tremties pėdsakų, o Sibire būtų daugiau veiklos, daugiau tvarkymosi“, – sakė D. Pėčelienė.

One Reply to “Ekspedicija į Kazachstaną – prisilietimas prie lietuvių tautos istorijos”

  1. Patriotas parašė:

    Danguole Peceliene yra ne mokytoja , o gimnazijos rastvede, sekretore. Nedarykite grubiu klaidu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto