Elegantiška žiema ir jos pasekmės

Pagaliau atėjo, kaip sako Naglis Šulija, elegantiška žiema. Eilėraščio, kad elegantiškai sninga, dar cituoti negaliu, nes sniego nedaug. Elegantiška tik oro temperatūra, leidžianti išeiti pasivaikščioti, vaikams padūkti: nereikia saugoti nosių ir ausų, nes jos tokį šaltuką, koks yra dabar, puikiai atlaiko.

Šiomis dienomis smagu pabūti kaime: baltuojantys laukai leidžia grožėtis jau atėjusia tikra žiema. Tikėkimės, kad ji išsilaikys kiek jai priklauso ir laiku pasitrauks. Tikriausiai prisimenate, kaip praėjusiais metais po žiemos vos ne iš karto atėjo vasara, nes žiema ir šalčiai užsibuvo gana ilgai.

Elegantiškos žiemos savaitė prasidėjo kiek neįprastai: pirmadienį minėjome Laisvės gynėjų dieną ir pirmasis jos akcentas buvo žvakučių deginimo languose akcija. Lopšeliai-darželiai, mokyklos, kai kurios įstaigos žvakutes languose žibino, o gyventojai savo butuose tai darė vangiai. Suprantama, daugelis mažeikiškių tokiu metu jau buvo darbe, bet tuose daugiabučiuose, kurių langus stebėjau, daugiausiai gyvena solidaus amžiaus žmonės, vadinamieji senjorai. Nė viename lange degančios žvakės nemačiau…

Pavakare už laisvės gynėjus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Ir vėlgi – čia susirinko mažokai žmonių: jei ne Mažeikių šauliai, bažnyčia būtų buvusi apytuštė. Viena mišiose buvusi mažeikiškė mane „ramino“ sakydama, kad po penkerių ar dešimties metų Laisvės gynėjų dienai skirtose mišiose bebus tik vieni jaunieji šauliukai ir viena kita bobutė: jaunimui esą mišios nerūpi – jie tą dieną labiau linkę linksmintis.

Nedrįstu manyti, ar kokią nors įtaką šiam reiškiniui turi elegantiška žiema, bet du gaideliai – daugiabučius namus administruojančių bendrovių vadovai principingai tebesipeša: dalis mažeikiškių mokesčius už butą ir visokias kitokias paslaugas vėl turi mokėti keliose vietose. Rajono valdžios vietoje imčiau ir palikčiau vienintelę administruojančią įstaigą – kam reikalingi keli peštukai, dėl kurių turi kentėti eiliniai žmonės.

Spaudos kioskas Žemaitijos gatvėje jau daugelį mėnesių po pietų nebedirba: būdavo labai patogu grįžtant iš darbo nusipirkti kokį žurnalą, cigarečių ar dar kažko, o dabar tenka eiti į „Maximą“ ir dėl smulkaus pirkinio stovėti eilėje, kuri tuo metu būna labai nemaža. Ir pardavėja kioske dirba labai maloni, besišypsanti ir puikiai aptarnaujanti, tad kodėl iš vyrų atimti malonumą su ja pabendrauti ir į pavakarę? Čia, žinoma, tarp kitko…

Pasakysit, kad tas kioskas priklauso kažkokiai bendrovei, tad ji ir reguliuoja darbo grafiką, kaip jai patogu. Bet tas kioskas juk pastatytas pačiame miesto centre, tad turėtų dirbti visą dieną. Jeigu  savininkai turi kokių nors problemų ir negali padaryti taip, kad kioskas būtų patogus mažeikiškiams, tegu užleidžia vietą tiems, kurie gali prekiauti normaliai.

Stebiu atranką į Euroviziją ir stebiuosi televizijos žiūrovų balsavimu: dainininkai dar nė nedainavo, o taškų laidos pradžioje jau turi per šimtą. Ar tai reiškia, kad televizijos žiūrovai balsuoja ne už dainą, jos atlikimą, o už atlikėją: gražus, mėgstamas turi daug draugų ir gerbėjų, žodžiu, tų, kurie balsuoja už bet kokį dainavimą. Ar nebus taip, kaip buvo per vieną pirmųjų šokių projektų, kuriame pagrindinį prizą laimėjo vos užpakalį pajudinantis šokėjas? Iš tiesų, tas žodis jam nė iš tolo netinka. Reikėtų sakyti aferistas – balsų papirkinėtojas. Kažin ar dabar už jį kas balsuotų?

Seniai matytas sniegas vieną mano pažįstamą vos neprivedė iki streso: žvilgtelėjusi pro langą ji pamatė pusiau nuvalytą savo automobilį. Iš toli pasirodė, lyg būtų išdaužtas langas. Paklausė, gal sniegą nuvalė jos vyras, bet tas patikino prie mašinos nebuvęs priėjęs, o jei jau būtų valęs, būtų nuvalęs visą.

Viena eiti iš arčiau pasižiūrėti mašinos mano pažįstama nedrįso, tad vedėsi kartu ir vyrą. IR KĄ JŪS MANOT? Mašina iš tiesų buvo iš vieno šono nuvalyta, langai sveiki, durelės neišplėštos. Tas mašiną nuvalęs geradaris paliko porai įminti mįslę: arba žmogus apsirikęs pradėjo valyti ne savo mašiną, arba ją nuvalė kieme žaidę vaikai: apie automobilį buvo labai pritrypta. Nors mašinai ir nieko neatsitiko, ją šeimininkė pervarė į kitą namo pusę.

Ir ko tik neišsigalvoja tie užsieniečiai: mėtosi pomidorais ir minkosi po jų tešlą, laksto pykindami jaučius, kurie juos gainiojasi, plaka save rimbais, o paskutinė mano matyta pramoga – važiavimas metro be kelnių. Tokį žaidimą sugalvojo meksikiečiai, o šiemet taip „šposauti“ pabandė ir Londono gyventojai. Tiesa, ne visi, bet tie, kurie išdrįso į metro žengti be kelnių, tikino taip bėgantys nuo pabodusios kasdienybės ir ją paįvairinantys. Pas mus metro nėra, tad gal pradėsim be kelnių važinėtis, pavyzdžiui, visuomeniniu transportu – autobusais ar maršrutiniais taksi?

sisbeitauskas@santarve.lt