Tremtinė Elvyra Toleikytė, pagal vyrą – Valatkienė, gimė ir augo Buknaičiuose. Dabar jai 96-ti, tačiau moteris puikiai viską prisimena, pasakoja. Tik aštrūs tolimos praeities kampai nusitrynę, giliai širdyje surambėję išgyvenimai, vargai ir ašaros.
Elvyros pasakojimas – lyg išdžiūvusi upė. Ėjome tos gyvenimo upės dugnu, kur vandenys nutekėję, tik kartais dar srovelė prasiveria…
Iš namų – naktį
Išvežė 1949-ųjų vasarą. Tėvas jau prieš tai buvo areštuotas. Šeimoje buvom trys vaikai, man tada buvo 21-eri, seseriai – 23-eji, o broliui – 14 metų. Pačiuose Buknaičiuose turėjome 30 hektarų žemės.
Išvežti atėjo naktį. Rusų kareiviai ir kaimynas, kuris eidavo per žmones kaip padienis darbininkas. Mama buvo išėjusi pas gimines, mes buvom vieni. Rusų kareiviai vis klausė: Salo jiest? (Lašinių yra?). Mes ėmėm, ką išmanydami, o jie dėjo į maišus. Negalėjom visko pasiimti, nes ir mamai reikėjo palikti…
Vyresnioji sesuo buvo nusipirkusi naują dviratį, tai kaimynas jį vis čiupinėjo, bandydamas „prisimatuoti“.
Vyresnioji sesuo Magdelena buvo paimta su ketverių metų dukrele Zina (sesers vyras jau kelerius metus buvo tremtyje ir apie jį neturėjom jokių žinių). Kai viską sukrovėm, sesuo ir dviratį pasiėmė. Pakelyje suprato, kad jo nenusiveš, ir kažkam atidavė…
Mama, per žmones sužinojusi, kad mus paėmė išvežti, atbėgo pati iki mūsų, į traukinį, kad galėtų važiuoti kartu… Rankose atsinešė rūkytą kumpį, kurį giminės įdavė.
Gyvenimas Sujetichoje
Nuvežė mus į Sujetichą (Sibire, Irkutsko srityje, čia ir toliau – aut. past.). Ten buvo daug lietuvių, latvių, ukrainiečių. Buvo ir daug vietinių rusų, su jais nebūtume išgyvenę. Pradžioje visus įdarbino liesozavode (miško apdirbimo fabrikas). Buvo sunku. Pasisakiau meistrui, kad moku siūti, o tas mano „mokėjimas“… Mokėjau atsisėdusi prie kojinės siuvamosios siūlę nusiūti. Nuvedė išbandyti į naktinę pamainą. Tai per naktį, gerų žmonių padedama, išmokau siūti: pasiuvau vyriškas kelnes. Ir kišenes įdėjau, ir prasporką (užsegimą) įtaisiau!
Siuvykloje dirbome trimis pamainomis, bet vis tiek buvo daug lengviau nei prie medienos fabrike. Mūsų siuvykloje buvo ir avalynės cechas, kur daugiausia dirbo ukrainiečiai. Siuvykloje siuvome masovkas (masinius siuvinius): kelnes ir rubaškes (marškinius), kaldras (apklotus), chalatus. Vedėjas buvo rusas. Jis ir sukirpdavo drabužius. Per pamainą reikėjo pasiūti ketverias kelnes. Buvo ir kontrolierius. Jeigu kreivai nusiuvai siūlę, išardyk ir siūk iš naujo. Medžiagos buvo šiurkščios, storos, sunkios. Nebuvo lengva sučiupinėti, bet įpratau, nors baisiai geldavo pečius, nugarą.
Buvom jauni. Pavasario, vasaros vakarai ten gražūs. Eidavom į šokius. Atsitiko geras žmogus, susituokėm. Kokios ten vestuvės… Pasėdėjom tą vakarą. Gavome barake atskirą kambarėlį, kur tilpo stalas, lova ir koknelė (krosnelė). Po poros metų – 1954-aisiais susilaukėm sūnaus, kurį pavadinom Donatu, dar po poros metų gimė Vida.
Auginti nebuvo sunku, nes šalia tekėjo Biriusos upė. Ir gėrėme jos vandenį, ir drabužius plovėme, ir maudėmės. Aš jau galėjau būti prie vaikų, o vyras kasdien ėjo į mišką. Jie pjovė ir plukdė sielius. Atsirado pinigų. Parduotuvėse jau buvo šiokių tokių prekių. Net užuolaidų, audinių.
Pagaliau Lietuvoje
Leidimą grįžti į Lietuvą gavome 1959 metais, bet tas leidimas buvo ne namo, į Buknaičius. Parvažiavome į Mažeikius, išsinuomojome šiokį tokį butą, vėliau išsikėlėme į vyro pusę – Skuodo rajoną, Baltrimų kaimą. Po poros metų leido prisiregistruoti Mažeikiuose. Apsigyvenome Vytauto gatvėje.
1960 metais pagimdžiau dar vieną sūnų – Ričardą, vadinam Ričiu. Dirbdama Statybos treste sandėlininke gavau šitą butą, kur ir dabar gyvenu. Vyras mirė 1995 metais. Nugyvenom kartu 43 metus. Geras žmogus buvo. Labai daug dirbom abudu. Palaidojau ir savo dukrą Vidą. Sirgo vėžiu.
Viskas širdyje… O kam pasakysi, kas nuo to pasikeis? Atmenu, kai atvažiavome į Sujetichą, vienas vaikinukas iš Buknaičių atsiuntė laišką, norėjo ir laikraštį užsakyti. Neleidau. Man atrodė, kad viskas prarado prasmę, kad mes jau niekada negrįšime, kad gyvenimas pražuvo amžiams. Juk ten kaip ir nebuvo gyvenimas, ir mes nebuvom kaip žmonės. Toks baisumas, toks sunkumas, tokia kančia. Nesupras niekas, kas to nepatyrė.
Kai grįžom, uždariau viską širdyje, nenorėjau apie tai kalbėti, nenorėjau prisiminti. Vaikai augo, lankė mokyklą… Atėjus Nepriklausomybei, atsiimti savo žemės Buknaičiuose negalėjome. Atgavom tris hektarus, ten dar ir trobesių buvo, bočiaus vazaunė (meistarnė). Su sese važinėjom dvejus metus. Prisodinom įvairiausių augalų. Ričis ten dar nuvažiuoja.
Pasikeitė gyvenimas. Dabar galvoju: ir praėjo taip greitai.
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotr. iš Valatkų šeimos archyvo
