Augantis švaistomo maisto kiekis, brangstančios žaliavos, sunkiau pataisomi ir dažnai išmetami daiktai, toliau šylantis klimatas – tokios tendencijos lemia, kad Europos Sąjunga (ES) vis aktyviau orientuojasi į žiedinės ekonomikos kūrimą. Pokyčiai ir ES pagalba laukia ir žemės ūkio bei maisto pramonės.
Europos Parlamento (EP) narys Bronis Ropė prisimena, kad prieš maždaug 15 metų įmonės neturėdavo kur dėti pjuvenų ir sulaukdavo aplinkosaugininkų baudų, tačiau netrukus pavyko padaryti įspūdingą proveržį, o šiandien Lietuva jau didžiąją dalį šilumos gamina iš biomasės, kurios savikaina mažesnė už iškastinio kuro. Tokie pavyzdžiai skatina daryti pokyčius ir kitose srityse.
Skatins gaminti tvariau
Europos Parlamento nario teigimu, atliekų tvarkymo problema yra opi ir reikia imtis veiksmų tai spręsti.
„Kasmet išmetame apie penktadalį maisto, o ES susidaro apie 88 mln. tonų maisto atliekų, nors daugiau nei 30 mln. europiečių neturi galimybės kasdien pavalgyti. Pasaulyje didėjant gyventojų skaičiui, auga ir žaliavų paklausa, o jų tiekimas pakankamai ribotas. Jeigu sugedo koks nors įrenginys, pavyzdžiui, žoliapjovė, remontas gali kainuoti brangiau nei naujas daiktas. ES ėmėsi spręsti šias problemas ir šiuo metu atnaujina teisės aktus dėl atliekų tvarkymo“, – pažymi B. Ropė.
Anot jo, žemės ūkyje ES taip pat įgyvendins daug priemonių tvaresnei gamybai ir vartojimui skatinti, kurios leis optimizuoti trąšų naudojimą, užtikrinti biologinės įvairovės apsaugą, pakartotinai naudoti daugiau vandens, sumažinti plastiko naudojimą. Šiuo metu svarstoma ES strategija „Nuo ūkio iki stalo“, kuria siekiama trumpinti maisto tiekimo grandinę ir užtikrinti švaresnę maisto gamybą.
„Reikia ne tik kiekvieno motyvacijos, bet ir paskatų. 2021–2022 m. Lietuvos kaimo plėtros programai papildomai skirta 150 mln. eurų, iš jų ne mažiau kaip 37 proc. turėtų būti panaudota žalinti ir ekologijai skatinti“, – pabrėžia europarlamentaras.
Atsiliekame tris kartus
Lietuvos aplinkos ministras Simonas Gentvilas teigia, kad šalies pramonė žiedinės ekonomikos srityje trigubai atsilieka nuo ES: naujame gaminyje yra vos 4 proc. anksčiau panaudotų medžiagų, kai ES vidurkis siekia 12 proc. Vis dėlto žemės ūkyje ir maisto gamyboje jau dabar galima rasti gerų pavyzdžių: štai alaus pramonėje likusios mielės farmacijoje panaudojamos kaip maisto papildai – tai tapo nemenku verslo pajamų šaltiniu.
„Tai, kas turi kainą, dažnai gali būti panaudota racionalioms reikmėms. Ne visi pokyčiai neapsimoka, ne visus juos reikia dotuoti“, – akcentuoja ministras.
Jo teigimu, šiandien didžiulė problema Lietuvoje yra maisto išmetimas – pernai vienam gyventojui teko net 44 kg maisto atliekų. Siekiant tai spręsti, kuriama atskira maisto atliekų, kurias galima panaudoti kompostui ar biometanui gaminti, surinkimo sistema. Kai kuriose savivaldybėse ji jau veikia. Atskirai surinktos maisto atliekos riebalais ar kitaip neišteps likusių atliekų, dėl ko šios tampa neperdirbamos.
Aplinkos ministerija šiemet skirs 15 mln. eurų investicijoms į biometano gamybą, ūkininkai galės teikti paraiškas jau gegužę. Pasak ministro, nuo pernai gamtinių dujų tiekėjams numatyta prievolė supirkti ir įtraukti į bendrą tinklą ūkininkų pagaminamą biometaną. Ateityje taip pat ketinama teisingiau reglamentuoti trąšų naudojimą skatinant naudoti mėšlą, organines trąšas, nuotekų dumblą, o tik paskui – iškastines trąšas. Tai visų pirma leis pagerinti šalies upių ir ežerų vandens būklę.
Trūksta bendradarbiavimo
Lietuvos žemės ūkio ministerijos vyriausioji patarėja Dalia Miniataitė skaičiuoja, kad kasmet į Lietuvą įvežama iškastinio kuro už maždaug 2,5 mlrd. eurų. Jeigu bent dalį šių išteklių pakeistume vietiniais, tai leistų sukurti papildomų darbo vietų, kurti pridėtinę vertę bei paskatinti regionų ekonomiką. Ji pabrėžia, kad naujojoje Kaimo plėtros programoje, kuriai nuo 2023 m. numatyta 5,6 mlrd. eurų, 40 proc. lėšų turės būti skirta žaliajai transformacijai. Galutiniai sprendimai dar nepriimti, tačiau tikriausiai atsiras papildomų kriterijų paramai gauti, tokių kaip tvari gamyba, klimato kaitos mažinimas ir anglies dvideginio absorbavimas, biomasės panaudojimas vietoj iškastinio kurio, žaliavų panaudojimas žiediniu principu ar investicijos į biologinę įvairovę.
Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė Virginija Kargytė pastebi, kad ne kiekvienas ūkininkas ar gamintojas gali uždaryti žiedinės ekonomikos ciklą savo versle, todėl šioje srityje ypač svarbu bendradarbiauti. Ji pabrėžia, kad žiedinės ekonomikos diegimas nėra tik aplinkosaugos, bet ir žemės ūkio konkurencingumo klausimas – statistika rodo, kad pašarų ir energetikos išlaidų dalis bendroje ūkio sąnaudų sumoje per pastarąjį dešimtmetį išaugo labiausiai.
„Maisto ir žemės ūkio atliekų pritaikymo būdų yra daug: nuo kosmetikos, farmacijos, tekstilės iki baldų ir chemijos pramonės. Ciklo uždarymas reikalauja bendradarbiavimo, išėjimo iš savo įmonės ar net sektoriaus ribų. Sparčiau judėtume, jeigu Lietuvoje būtų didesnė bendradarbiavimo kultūra. Svarbus ir savivaldybių vaidmuo“, – pabrėžia mokslininkė.
Pasigenda nuoseklumo
Savo avių ūkyje žiedinės ekonomikos elementus įgyvendinantis ūkininkas Žilvinas Augustinavičius pasigenda nuoseklesnės valstybės politikos šioje srityje, ypač stambių ir mažesnių ūkių atskyrimo.
„Iš mažesnių ūkių reikalaujama gamybos rentabilumo, didesnių pajamų iš hektaro, bet ne visur tie dalykai suderinami. Negalima lyginti didelio ūkio ir mažo šeimos ūkio“, – sako Ž. Augustinavičius, šiuo metu su mokslininkais dalyvaujantis projekte, kuriame siekiama nukirptą avių vilną pritaikyti statybose naudojamų šiluminių medžiagų gamyboje.
Europarlamentaras B. Ropė pažymi, kad svarbu gaminti tiek, kiek reikia, ir to, ko reikia vartotojams. Šią poziciją palaiko ir Europos Parlamentas, vasarį pritaręs naujam žiedinės ekonomikos veiksmų planui ir paraginęs nustatyti privalomus tvaraus medžiagų naudojimo tikslus laikotarpiui iki 2030 m.
