Šiuolaikinis neuromokslas teigia: apie ateitį galvojame, nes mūsų smegenys taip sukurtos, kad tai darytų natūralios atrankos būdu. Dalis mūsų proto pasirenka, ar galvoti ir kiek galvoti apie ateitį, o kitos dalys yra verčiamos tai daryti, nesvarbu, ar mes sąmoningai to norime, ar ne.
Kalbėti apie ateitį dabar labai sudėtinga, nes kuo toliau, tuo labiau ji tampa neprognozuojama. Bet yra dalykų, kurie tikrai priklauso tik nuo mūsų politinės valios ir pasirengimo kažką šioje valstybėje pakeisti. Pripažinkime – mums trūksta pokyčių greičio, o tas greitis kasmet vis lėtėja.
Lietuva jau 19 metų gauna iš ES fondų milijardus – vienas į Europos Sąjungos (ES) biudžetą mūsų sumokėtas euras sugrįžta 4 eurais – kaip parama mūsų šaliai. Beveik du dešimtmečius savo rankose turime tokį įrankį, kaip ES investicinių fondų parama, bet ar tikrai gebėjome šiuo įrankiu pasinaudoti? Iš dalies taip – skatinome Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms – sukauptos tiesioginės užsienio investicijos išaugo, atsivėrusios sienos ir vieninga ES rinka padarė mus eksportuojančia valstybe. Mūsų eksportuojančios įmonės tapo atrama ekonomikai sunkiausiais krizių laikotarpiais, o augančios įmonių užsakymų apimtys prisidėjo ir prie atlyginimų augimo.
ES pinigai lengvai atėjo, tad kai kuriais atvejais lengvai ir buvo išleisti – švietimo tinklo neoptimizavome, o renovavome pustuštes mokyklas, perkvalifikavimo ir įtraukties į darbo rinką nepadidinome, bet užauginome pašalpinių kartą…
2004–2021 m. išmokos iš ES fondų Lietuvai siekė apie 39,6 mlrd. eurų. Šios lėšos buvo naudojamos infrastruktūrai plėtoti, mokykloms renovuoti, įmonių konkurencingumui auginti, regionams prikelti, socialinei atskirčiai mažinti, mokslo paskatoms ir panašiems dalykams.
2021–2027 m. ES fondų investicijų programos biudžetas – beveik 8 mlrd. eurų. Kartu su Atsigavimo fondo lėšomis atėjo ir ES dėmesys Lietuvos reformoms bei jų įgyvendinimui. Plane, kurį ES institucijoms pateikė Lietuva, numatyti žingsniai gerinti mokesčių surinkimą, plėsti mokesčių bazę mažiau orientuojantis ekonomikai žalingų mokesčių link, naikinti apmokestinimo netolygumus, efektyvinti ugdymo, aukštojo mokslo institucijų ir sveikatos priežiūros įstaigų tinklą Lietuvoje, reformuoti aukštojo mokslo finansavimo sistemą, peržiūrėti inovacijų paramos sistemą. Numatyti veiksmai siekti socialinių išmokų adekvatumo, teikti efektyvesnes paslaugas bedarbiams bei peržiūrėti perkvalifikavimo ir įgūdžių sistemą, labiau pritaikant ją darbo rinkos poreikiams.
Praėjo 2 metai nuo naujo finansinio laikotarpio starto ir kiek REALAUS pokyčio iš visų šių deklaruotų siekių per tą laiką pavyko įgyvendinti? Atsakymą, man rodos, kiekvienas žinome.
Didėjant neapibrėžtumui pasaulyje, daugės ekonominių išbandymų, kurie neišvengiamai palies mažą ir atvirą Lietuvos ekonomiką. Nors šiuo metu stiprų mūsų ekonomikos pulsą padeda palaikyti ES investicinių fondų parama, ne paslaptis, kad anksčiau ar vėliau šis šaltinis išseks. Ir kas tada?
O tada, kaip jau prieš gerus 6 metus sakė ekonomistas Žygimantas Mauricas: „Kai nuslūgs ES parama, pamatysime, kas maudėsi be kelnaičių. Tų besimaudančiųjų be kelnaičių bus gana daug…“
Lietuvoje tarp labiausiai nuo ES paramos priklausomų sektorių ekspertai išskyrė žemės ūkį, valstybės prisiimtas vykdyti funkcijas ir statybą.
Kai kurios valdžios sektoriaus funkcijos yra labai priklausomos nuo ES paramos – komunikacija, transporto infrastruktūros priežiūra ir plėtra, viešoji tvarka ir visuomenės apsauga, švietimas. Šiose srityse ES paramos lėšomis finansuojama nuo dviejų trečdalių iki dešimtadalio visų išlaidų. Nemenkai nuo ES paramos lėšų priklauso ir valdžios sektoriaus investicijos.
Dar 2018 m. Finansų ministerija užsakė ekspertų vertinimą, kad būtų galima parengti rekomendacijas, kaip labiausiai ES fondų finansuojamus sektorius „atjunkyti“ nuo paramos. Ekspertų pateiktose rekomendacijose siūloma didinti reguliavimą ir komunikaciją, pasiteisinusių intervencijų apimtis, stiprinti gebėjimus, ypatingą dėmesį skiriant viešųjų paslaugų kokybei švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kultūros srityse. Naujos infrastruktūros finansavimą siūloma organizuoti viešojo ir privataus sektorių partnerystės principu. Šio principo taikymą siūlyta plėsti ne tik siekiant mažinti viešosios politikos sričių priklausomybę nuo ES finansavimo, bet ir siekiant efektyvesnio lėšų panaudojimo, greitesnio projektų įgyvendinimo.
Vertinime pabrėžta, kad svarbiausia sėkmingų investicijų prielaida yra veikiančios institucijos ir administraciniai gebėjimai. Investicijų pažanga yra geras gebėjimų indikatorius, todėl siūlyta identifikuoti atitinkamas institucijas, numatyti gebėjimų stiprinimo priemones ir jų finansavimą.
Bet kaip dažnai būna mūsų valstybėje – ekspertų vertinimas atliktas, rekomendacijos pateiktos, valdžios pasikeitė ir viskas atgulė į stalčius… Akivaizdu: kol dar ES lėšų kanalai neišseko, o po COVID-o kai kurie rezervuarai dar ir buvo papildyti, tol niekas ir nesuka galvos, kaip gyvensime vėliau. Juk tai bus jau „kitų“ valdymo laikotarpis…
Sveikatos, švietimo, socialinio aprūpinimo sektoriuose problemų ratas tik auga, reformos buksuoja ir niekas net nebando galvoti, kaip mes visas šias sritis finansuosime, kai ES pinigų upės išseks. O juk tai sritys, užtikrinančios tiesioginius mūsų žmonių poreikius.
Ar kelia merai klausimą: kaip bus išlaikoma savivaldybių infrastruktūra ir kaip mes užtikrinsime jos gyvybingumą? Dažnu atveju, pasinerdami į globalios politikos vandenis ir prognozes, kaip tai paveiks mūsų ekonomiką, tiesiog pamirštame, kad atsparumą globaliems sukrėtimams ugdo stipri ir moderni, valstybės konkurencingumą auginanti vidaus politikos sąranga ir viduje priimami sprendimai.
Jau dabar matome, kad sveikatos sektorius neturės pakankamai lėšų, kad užtikrintų žmonių sveikatos poreikius, bet net negalvojame, kokiomis paskatomis ir kokią sistemą sukurti, kad žmonės patys galėtų prisidėti prie savo sveikatos poreikių užtikrinimo. Pripažinkime, kad tie, kas išgali, jau dabar kreipiasi į privačias klinikas, nes žmogus tiesiog negali po 3–6 mėn. laukti eilėse nemokamos gydytojo konsultacijos. Reikalinga sistema, kuri padėtų žmogui pačiam prisidėti prie savo sveikatos poreikių, atriškime rankas įmonėms – jos galėtų labiau prisidėti prie žmogaus sveikatos draudimo. Juk dviračio išradinėti nereikia – pasaulyje yra ne vienas ir ne du modeliai, kuriuos galėtume taikyti ir pas mus, jie spręstų problemas srityse, „valgančiose“ daugiausia pinigų, – tose, kurių normaliai išlaikyti ir užtikrinti paslaugų suteikimą ateityje neturėsime lėšų.
Su daugeliu struktūrinių reformų praktiškai minimaliai išjudėjome iš vietos, o juk reformų ir sprendimų rezultatus bei pokyčius pamatysime po kokių gerų 5 metų.
Mokestinė reforma, nuo kurios priklauso mūsų verslo konkurencingumas, jau tapo akmeniu po kaklu ne tik verslui, bet ir pačiai valstybei. Turime nedelsiant spręsti viešojo sektoriaus kompetencijų klausimus, nes būtini sprendimai stringa visuose lygmenyse – ir kuo toliau, tuo dažniau. Žinoma, galime nieko nedaryti, bet supraskime, kad jau beveik 20 metų gyvename atviroje Europoje, – per sienas lengvai juda kapitalas, technologijos, protai bei kūrybingi žmonės. Ir jeigu mes nesukursime sąlygų žmonėms bei įmonėms čia veikti, tai ir liksime paribio valstybe, kuri vegetuos dėl ES paramos, kurios apimtys vis mažės.
Viešojo sektoriaus struktūrinės reformos turi padėti Lietuvai pasiruošti ateities demografiniam šokui, kuris mūsų laukia socialinėje, sveikatos ir finansų srityse. Valdymo reformų mastas yra didelis, o mes vis trypčiojame vietoje.
Nuo ko priklauso reformų vykdymo sėkmė? Reformoms suplanuoti ir įgyvendinti reikalinga politinė lyderystė, būtina užtikrinti jų įgyvendinimo tęstinumą ir gyvybiškai svarbi yra partijų politinė parama. Visų šių dedamųjų šiandien ir stokojame. Esminis klausimas – ar sugebės partijos išlipti iš savo rinkiminių autobusiukų ir pagalvoti ne apie savąją ateinančių 4–5 metų gerovę, bet apie valstybės ateitį.
Dar viena būtina sėkmės dedamoji yra visų lygių valdžios bendradarbiavimas, nes sprendimų priėmėjų yra daug – vyriausybė, seimas, prezidentas. Ar galimas sutarimas tarp visų valdžios institucijų? Ar mes gebėsime sukurti tokią sistemą, kuri paskatintų žmogų tapti suinteresuotą ir suteiktų jam galimybę pačiam užsitikrinti sau būtinas paslaugas sveikatos, socialinėje ir švietimo srityse?
Mūsų politikai jau seniai tapo psichoterapeutais, kurie tik ramina žmones, kad viskas bus gerai, o kad žmogus pakiltų į avatarą, dar jam pasiūlo ir kokį „gerovės paketą“ – kokios nors išmokos ar priedo forma.
Naudodamiesi ES parama, prikūrėme tiek įvairiausių programų, kad jau seniai išoperavome mūsų visuomenėje esminę dedamąją – atsakomybę. Ar per tuos 19 metų mūsų žmonės tapo ir atsakingi už save? Kaip dažnai sau keliame klausimą ne apie ES finansavimą, bet apie pamatines europietiškas vertybes – demokratiją, rinkos ekonomiką ir privačios nuosavybės apsaugą? Ar tikrai jų laikomasi ir Lietuvoje? Ar veikia Lietuvoje demokratinių galių padalijimas? Kiek mes turime teisės ir įstatymo viršenybės, kiek mes gerbiame privačios nuosavybės institutą?
Net 95 proc. bylų tarp valstybės ir privataus turto savininko baigiasi valstybės naudai. Viešasis sektorius nejaučia pareigos laiku atsiskaityti už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas, nes puikiai žino, kad verslas yra situacijos įkaitas, kuris nieko negali pakeisti ir dėl to susitaikys su esama padėtimi.
Mes visi turime suvokti du paprastus dalykus: ne už kalnų tas laikas, kai iš paramos gavėjų tapsime donorais ir mūsų kasmetiniai įnašai į ES biudžetą tik didės.
Nepamirškime, kad artėja naujų narių priėmimo banga, kuri išaugins ir ES biudžeto poreikius. Tad turime pripažinti, jog nesvarbu, kas bus valdžioje – raudonieji, dryžuotieji, geltonieji ar žalieji – bet kuri valdžia bus priversta jau netolimoje ateityje kelti mokesčius, nes kitaip nebus įmanoma suvaldyti biudžeto.
Mokesčių pakėlimo dydis ateityje tiesiogiai priklauso nuo reformų ir pokyčių greičio dabar.
Prisiminkime liaudies išmintį: nemokamas būna tik jaukas spąstuose. Kai suvalgysime visą mums tiekiamą nemokamą sūrį, pamatysime, kad spąstuose – ne tik letena, bet jau ir visa galva… O tada visu gražumu kirs realybė.
Bet dar turime galimybę susiimti ir veikti.
