Žiūrovų dėmesį prikaustė istorinės rekonstrukcijos klubo „Pilsots“ narių – IX-XII amžiaus kuršių karių kova. Autorės nuotr.
[nggallery id=“995″] Kasmet rugsėjį visoje Lietuvoje organizuojami Europos paveldo dienų renginiai.
Mažeikių rajone renginiai prasidėjo šeštadienį ir įvairiose rajono vietovėse tęsėsi visą savaitę.
Kviečia atrasti šimtmečio paveldą
Kasmet Europos paveldo dienos turi joms būdingą temą, pagal kurią organizuojamos įvairios veiklos: ekskursijos, edukacijos, šventės, paskaitos, susitikimai.
Dalyvauti nemokamuose renginiuose gali visi norintieji, tačiau kai kurių renginių organizatoriai, norėdami žinoti dalyvių skaičių, prašo paskambinti ar parašyti elektroninį laišką ir užsiregistruoti iš anksto.
Minint atkurtos Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, nuo jos nenutolo ir Europos paveldo dienų renginiai, šių metų tema – „Atraskime Šimtmečio paveldą“.
Vieta parinkta neatsitiktinai
Pirmieji Europos paveldo dienų renginiai Mažeikių rajone prasidėjo šeštadienio rytą.
Pavirvytės dvaro sodyboje vyko Lietuvos gastronominio paveldo tyrinėtojo, profesoriaus Rimvydo Laužiko edukacinė programa „Dvare, prie pietų stalo“.
Auditorijai pristatydama edukacinę programą ir profesorių Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė paminklotvarkai Rūta Končiutė-Mačiulienė sakė: „Pavirvytės dvaras turėjo įtakos iš Viekšnių kilusio Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Mykolo Biržiškos asmenybės formavimuisi. Šiame dvare buvo gausi, vertinga biblioteka. Ir Mykolas Biržiška, ir jo broliai iš Viekšnių pėsčiomis ateidavo čia pasikeisti knygų, pabendrauti. Neatsitiktinai ir mes esame čia, neatsitiktinai ieškome šimtmečio ženklų Pavirvytės dvare“.
Mitybos atžvilgiu gyvename gerai
Gausiam edukacijos dalyvių būriui – akmeniškiams, mažeikiškiams – profesorius R. Laužikas išsamiai ir įdomiai pristatė Lietuvos gastronomijos istoriją.
Gastronomijos tyrinėtojo nuomone, daugybė dalykų, kurie šiandieniniam žmogui yra tapę savaime suprantami, karaliaus Mindaugo laikais buvo prabanga, kuria mėgavosi tik valdovai.
Pavyzdžiui, kad ir prieskoniai. Senovėje jų naudojimas gardinant maistą buvo prabangos ženklas. Arba mėsa – nekilmingi žmonės jos valgydavo labai retai.
„Arabų gydytojo kadaise paklausė, ką ir kiek kartų per dieną reikia valgyti, kad žmogus būtų sveikas ir ilgai gyventų. Gydytojas atsakė taip: turtingas tegul valgo, kai nori ir tai, ką nori, o neturtingas – kai turi ir tai, ką turi. Ir viskas bus gerai“, – apie tai, kaip anksčiau ir dabar maitinosi visuomenė, kalbėjo gastronomijos tyrinėtojas.
Priimame, pakeičiame, perduodame
Pasak R. Laužiko, kulinarinis paveldas, kaip ir kitos paveldo rūšys, šiuos laikus pasiekė iš tolimos praeities, tačiau pakitęs. Kiekviena karta į vienokio ar kitokio patiekalo receptą įneša kažką naujo, savito ir perduoda vaikams, anūkams.
„Jeigu nenorime paveldo numarinti, savaip interpretuojame, kažką pridedame, kažką išimame, pritaikome tam laikmečiui ir taip tęsiame tradiciją“, – sakė R. Laužikas.
Profesorius pateikė pavyzdį – lietuvių labai mėgstamą užsiėmimą – kepti šašlykus. Technologiją virš žarijų kepti mėsą žmonės naudoja jau nuo paleolito laikų. Mums, XXI amžiaus gyventojams, ši technologija yra svarbi ne tiek kaip maisto ruošimo, o kaip bendravimo priemonė.
Dažnai priskiria kaip ne savo
Lietuviai, vertindami gastronominį paveldą, gana dažnai ir daug patiekalų „nurašo“ kaip nesavus, nelietuviškus. Pasižiūrima, kad kitos šalys turi kažką panašaus į tai, ką valgome mes, ir konstatuoja: valgis – ne mūsų.
Dainomis ir muzika Gyvosios istorijos dieną papuošė folkloro ansamblis
„Alksna“ ir jaunieji ansamblio „Alksnioka“ muzikantai. Autorės nuotr.
Pranešėjo teigimu, jeigu patiekalas gaminamas apie šimtą metų, mes galime jį laikyti savojo – lietuviško gastronominio paveldo valgiu, nesvarbu, iš kur jis būtų kilęs.
„Seniausias lietuviškas šakočio arba bankucheno receptas buvo užrašytas XIX amžiaus viduryje. Tai reiškia, kad jau daugiau nei pusantro šimto metų jis Lietuvoje yra nenutrūkstamai kepamas. Net sovietmečiu, kai trūko produktų, šakočius kepdavo vestuvėms. Todėl pagrįstai galime šį kepinį vadinti gastronominiu paveldu“, – paaiškino R. Laužikas.
Pica ateityje bus lietuviškas patiekalas
Svečias edukacijos dalyvius pralinksmino, sakydamas, kad ateityje tapti gastronomijos paveldo objektu pretenduoja pica. Ji Lietuvoje labai populiari – net ir užsukę į mažas kaimų kavinukes lankytojai gali visada užsisakyti picos.
„Pica mūsų šalyje jau seniai gyvena savarankišką gyvenimą. Ji „pritapo“, virėjai pradėjo interpretuoti, įnešti savų sudedamųjų dalių. Manau, kad po penkiasdešimties ar septyniasdešimties metų apie picą galėsime pradėti kalbėti kaip apie lietuvišką patiekalą“, – šypsojosi profesorius R. Laužikas.
Išklausę pranešimo, edukacijos dalyviai, padedami R. Laužiko, turėjo galimybę patys pagaminti ir paragauti senoviško patiekalo – lakštinių su sūriu.
Nenorėję plušėti prie puodų renginio dalyviai dalyvavo ekskursijoje po Pavirvytės dvarą.
Ant piliakalnio – senovės dvelksmas
Šeštadienio popietę ant Gyvolių piliakalnio vyko ir kitas Europos paveldo dienų renginys – gyvoji istorija Gyvoliuose.
Renginio organizatoriai – Stankaus kalvė-studija, Ventos regioninio parko direkcija, Mažeikių savivaldybė kvietė žmones atvažiuoti ir savo akimis pamatyti atkurtus istorinius kuršių ir žiemgalių kostiumus, ginkluotę. Atvykusieji į šį renginį stebėjo gyvosios istorijos ir istorinės rekonstrukcijos klubų „Pilsots“, „Simkala“, „Semigalia“ demonstruotas kovas.
Renginio svečius stebino ir intrigavo neįprastas vaizdas ant Gyvolių piliakalnio – senovinės palapinės, neįprastais kostiumais apsirengę žmonės, ant ugniakurų kepamas maistas, folkloro ansamblių „Alksna“ ir „Kupolė“ atliekamos dainos.
Net ir gyvosios istorijos klubo narių atsivežtas airių vilkogaudis šuo Magnusas atrodė kaip iš amžių glūdumos.
Ir pamatyti, ir paragauti
Gyvosios istorijos renginyje žmonės galėjo ne tik pamatyti, išgirsti įvairių faktų apie IX–XII amžiaus kuršių, žiemgalių aprangą.
Gyvosios istorijos klubo „Pilsots“ lyderis, klaipėdietis Benas Šimkus susirinkusiems komentavo kuršių karių kovos eigą, paaiškino besikaunančiųjų techniką, apibūdino to meto ginkluotę.
Stebėdami besikaunančiuosius žmonės tas kovas palydėjo ir plojimais, ir šūksniais.
Pasak B. Šimkaus, atkurti autentiškus kuršių ir kitų genčių kostiumus bei ginklus yra brangus, kai kuriais atvejais ir dešimt tūkstančių eurų kainuojantis malonumas.
Gyvosios istorijos Gyvoliuose dalyviai galėjo paskanauti senovinių patiekalų, išbandyti senovinius amatus. Pavyzdžiui, savo rankomis pasidaryti odinę apyrankę ar pasigaminti dirbinių iš medžio.
Tikimasi, kad renginys, kuriame visuomenė galės prisiliesti prie istorijos, taps kasmetinis.
