A. Švelnio nuotr.
Rugsėjo 3–5 dienomis įvairiuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose buvo minimos Europos žydų kultūros dienos. Mažeikių rajonas taip pat prisijungė prie iniciatyvos.
Sekmadienį ta proga vykusi konferencija „Žydų bendruomenė sediškių atmintyje“ sulaukė ir vietinių, ir svečių iš kitų miestų dėmesio.
Pagrindinė tema – kalbos
Tradicija pirmąjį rugsėjo savaitgalį skirti pažinčiai su žydų kultūra Lietuvoje gyvuoja šešerius metus.
Jos iniciatoriai – Kultūros paveldo departamento specialistai kasmet kviečia įvairių šalies miestų bei miestelių bendruomenes, kultūros įstaigas, kolektyvus pabandyti atskleisti tam tikrą su žydų kultūra susijusią temą. Šiemet renginius jungianti tema buvo „Žydų kalbos“.
„Lietuvoje, nepaisant sovietmečiu vykdyto materialios ir nematerialios žydų kultūros intensyvaus naikinimo, turime nemažai išlikusio nekilnojamojo kultūros paveldo. Didesnioji jo dalis, ypač esanti ne Vilniuje ar kituose didesniuose Lietuvos miestuose, kaip sovietizacijos pasekmė, yra dar neatrasta, neatpažinta ir „neperskaityta“, – Europos žydų kultūros dienų tikslą ir esmę yra nusakiusi Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.
Konferencijoje lankęsis Eugenijus Bunka sakė, jog apie žydus prikurta daug klaidingų stereotipų. Aringo ŠVELNIO nuotr.
Saugo istorinę atmintį
Pabandyti pažinti, atrasti žydų kultūrą, prakalbinti atmintį į Sedos kultūros centrą ir rinkosi sediškiai, mažeikiškiai bei svečiai iš Klaipėdos, Kauno.
Sedoje surengtoje konferencijoje dalyvavo plungiškis rašytojas, žurnalistas, kraštotyrininkas, fotomenininkas, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo vykdantysis direktorius Eugenijus Bunka. Jis Žemaitijoje, o ir visoje Lietuvoje garsėja kaip žydų kultūrinio paveldo bei istorinės atminties puoselėtojas.
Neseniai šalia Platelių atidarytas Litvakų sodas. Jo pagrindinė idėja: priminti kadaise Lietuvoje gyvavusias žydų bendruomenes, įamžinti žydus gelbėjusių asmenų atminimą. E. Bunka ir yra vienas pagrindinių šio sodo sumanytojų ir įkūrėjų.
Kalbėjo apie legendas ir dabartį
Puikiai tautosaką išmanantis, daugybę legendų apie žydus bei žemaičius žinantis E. Bunka yra išleidęs knygą „Legendų šnabždesiai“.
Paskutinio Plungės žydo sūnumi pristatomas E. Bunka konferencijoje apžvelgė legendose aprašytų įvykių sąsajas su šiandiena. O jos, pasirodo, yra glaudžios. Kaip ir panašios kadaise gvildentos ir šiais laikais gvildenamos temos apie nesutarimus tarp žmonių ir tų nesutarimų pasekmes, įvairius žmonijos išradimus ir jų naudojimąsi, tautas bei jų charakterius.
Svečias pasakojo iš kitų išgirstas ir savo paties sugalvotas istorijas, o susirinkusiųjų prašė tuos pasakojimus priimti arba kaip gandus, arba taip, kaip jiems atrodo, bet jokiu būdu nepykti už galbūt „nepatogią“, nepriimtiną tiesą.
Ragino nepasiduoti stereotipams
Pasak svečio, apie 80 procentų Lietuvos eksporto rinkos kadaise buvo sutelkta žydų rankose dėl to, kad jie turėjo ryšių, giminių užsienyje.
„Žydai buvo išvystę puikų verslą: iš vietinių ūkininkų supirkdavo jų užaugintą produkciją, išveždavo, parduodavo. Ir galbūt tame kai kas įžvelgia kažką negero, bet juk visi – ir ūkininkai, ir prekybininkai – dirbo Lietuvai. Dabar panašų verslo modelį naudoja užsiimantieji internetine prekyba“, – pavyzdį pateikė E. Bunka.
Plungiškis sakė, jog įvairių stereotipų apie žydų tautą per amžius buvo prikurta ir jie atkeliavo iki šių dienų.
„Apie tuos stereotipus ir įvairias istorijas galima kalbėti labai daug. Svarbu, kad po tų kalbų ateitų mintys: kodėl taip yra, kokios to priežastys“, – apie protu nesuvokiamų poelgių sunaikintas kadaise gausias žydų bendruomenes subtiliai užsiminė E. Bunka.
Prie buvusios Sedos sinagogos atidengtas informacinis stendas. Aringo ŠVELNIO nuotr.
Daug prisiminimų pražuvo
Sediškė Genoveita Gricienė savo pranešime pristatė prieš trejus metus organizuotos stovyklos „Kol yra kas atsimena“ rezultatus. Jos metu buvusi pedagogė drauge su mokiniais surado devynis pateikėjus, papasakojusius, kokia buvo Seda, kai joje dar gyveno didžiulė žydų bendruomenė. Po šios stovyklos buvo sudarytas Sedos miesto planas, jame sužymėti žydų pastatai, originalūs pavadinimai.
„Atmintis nėra patikima. Dauguma užmirštame datas, skaičius, tačiau įsimename jausmus bei emocijas. Tarybiniais metais kažkokiu būdu buvo išvalyta mūsų atmintis. Apie tai, ko kalbėti negalima, nekalbėjo tėvai, o juo labiau seneliai“, – kalbėjo pranešėja.
G. Gricienė prisiminė mokykloje vaikų klausdavusi, ką jie žino apie žydus. Dažniausi atsakymai būdavo apie tai, kad tėvai juos gąsdina ir neleidžia eiti į lauką, nes žydai pagrobs. Ilgainiui tokių atsakymų nebeliko ir tai reiškia, kad stereotipai nyksta.
Pasidalijo vaikystės prisiminimais
Renginyje dalyvavo ir savo vaikystės prisiminimais apie anuometinę Sedą pasidalijo mokytoja Eleonora Stonkutė-Čepienė.
Pasak jos, kadaise Sedoje virė kur kas aktyvesnis gyvenimas, nei dabar. Ten, kur dabar yra Antano Baranausko aikštė, kadaise buvo turgaus aikštė. Aplink ją spietėsi pagrindinės Sedos įstaigos, parduotuvės. Jų iš viso buvo 56 ir tik 3 priklausė lietuviams.
„Aš užaugau tarp žydų, nes mano tėvas turėjo krautuvę. Dar nėjau į mokyklą, kai žydai iš Sedos dingo. Mano tėvų širdyse ta skaudi žaizda buvo visada gyva, tačiau aš, vaikas, apie tą tragediją sužinojau tik mokykloje. O kur dingo mano draugai Jickis, Peicė, Taubė, niekas man nesakė. Būdavo: nekalbėk, eik užsiimk savo reikalais“, – prisiminimais pasidalijo moteris.
Mažeikių muziejui ji perdavė kaimynų žydų jai dovanotą lagaminėlį.
Rašytojas Saulius Šaltenis parašė ir išleido knygą, pasakojančią apie skaudžiausius žydų tautos istorijos įvykius. Aringo ŠVELNIO nuotr.
Nepatinka manipuliavimas faktais
Rašytojas Saulius Šaltenis praėjusiais metais išleido romaną „Žydų karalaitės dienoraštis“. Jame pasakojamas žydės mergaitės, išgyvenusios, pasveikusios po sušaudymo, gyvenimas karo ir pokario Lietuvoje.
Sedoje lankęsis rašytojas, pristatydamas savo knygą, sakė, jog net tos knygos detalės, kurias jis kaip autorius sugalvojo, pasirodė esančios tikros. Po to, kai knyga išėjo, autorius telefonu sulaukdavo skambučių, kuriuose žmonės klausdavo: iš kur jūs žinote, kad taip buvo, jei to niekam nepasakojau.
„Man nepatinka, kai yra manipuliuojama tam tikrais dalykais ir faktais. Nusikaltėlių elgesį diktuoja ne tautybė, o ideologija. Tai, kas susikruvina, yra už ribos ir aš apie tai nenoriu kalbėti. Mes, aišku, negalime prikelti žuvusiųjų, bet mes galime tokiais būdais – konferencijomis, ekskursijomis, diskusijomis – atrasti atsakymus, klausti, kas neaišku, mokyti ir mokytis tam, kad ta atmintis būtų gyva“, – nuomonę išsakė rašytojas.
Edukacinės programos dalyviai ne tik ragavo, bet ir patys gamino žydiškus patiekalus. Aringo ŠVELNIO nuotr.
Patys ir gamino, ir ragavo
Vėliau konferencijos dalyviai, lydimi G. Gricienės bei E. Stonkutės–Čepienės, išsiruošė į ekskursiją po Sedą. Jos dalyviams papasakojo apie miesto centre esančius pastatus, kuriuos pastatė, kuriuose gyveno, dirbo ir kūrė žydai.
Šalia buvusios Sedos sinagogos buvo atidengta atminimo lenta. Joje pateiktą informaciją, brėžinius surinko ir paruošė architektas Aurimas Širvys.
Sugrįžę į kultūros centro salę, renginio dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti žydų kulinarinio paveldo žinovės vilnietės Laurinos Todesaitės pasakojimų apie tradicinius žydų patiekalus.
Edukacinėje programoje „Žydų kalba, papročiai ir tradicijos. Pažintis su žydų virtuve: nuo pavadinimo iki skonio“ renginio dalyviai patys mokėsi pasigaminti faršmaką, cimes ir kiaušinių-alaus sriubą. Taip pat klausėsi L. Todesaitės pasakojimų, skaitinių iš knygų, dalyvavo bendroje žydiškoje maldoje, ragavo imbiero ir morkų saldainių, humusą.
