Pikelių žydų kapines saugo ir prižiūri miestelio mokiniai. Autoriaus nuotr.
Pikeliuose vykusiame Europos žydų kultūros dienoms skirtame renginyje „Diaspora ir paveldas. Štetlas“ buvo kalbama apie žydų bendruomenes ir jų apgyvendintus miestelius – štetlus, o šiame miestelyje gyvenanti ir dirbanti mokytoja Valerija Mažonienė pristatė pikeliškių atsiminimus apie praėjusiame amžiuje čia gyvenusius žydus.
Miestelis mieste
Savivaldybės kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė paminklotvarkai Rūta Končiutė-Mačiulienė teigė, kad štetlas jidiš kalboje yra žodžio „štot“, reiškiančio miestą, mažybinė forma, kuria apibūdinama santykinai nedidelė bendruomenė, veikianti santykinai mažame miestelyje.
„Molėtai, Kupiškis, Kelmė, Želva, Joniškis, Jurbarkas, Kretinga, Švėkšna, Šeduva, Ukmergė, Pakruojis, Pikeliai – tai yra tik maža dalis ir šiandien egzistuojančių Lietuvos miestelių, kuriuose iki holokausto gyveno skaitlingos žydų bendruomenės, kartais sudariusios ir daugiau nei pusę miestelio gyventojų“, – teigė renginio vedėja.
Terminas „štetlas“ apibūdina ir tam tikrą litvakų gyvensenos, tarpusavio santykių miestelyje savitumą.
Pikeliškiai mokiniai tvarko žydų kapines. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Geriausiai išsilaikė kapinės
Štetlo savitumas pirmiausia pasireiškia specifine aplinka, kurioje gyvavo jidiš kalba kuriama žydų kultūra. Čia įsikūrę žydai gyveno kompaktiškai ir jų buvo pakankamai daug, kad būtų įmanoma įsteigti pagrindines bendruomenės institucijas, būtinas papročiams ir tradicijoms išlaikyti.
„Vos apsigyvenę naujoje vietoje žydai pasirūpindavo dviem sklypais: bent vienai sinagogai – žydų maldos namams ir kapinėms, kurios buvo steigiamos atokiau nuo gyvenvietės. Tai matyti iš Laižuvos, Leckavos ir Sedos pavyzdžių.
Šiandien senosios žydų kapinės yra gausiausiai savaime išlikusi žydų kultūros paveldo dalis“, – kalbėjo R.Končiutė-Mačiulienė.
Kasdienis štetlo gyvenimas sukosi aplink turgaus aikštę – centrinę miesto dalį, kurioje keletą kartų per savaitę vykdavo turgūs, padėję užmegzti ekonominį ryšį tarp miestelėnų, o ypač tarp miesto ir kaimo gyventojų.
Turgaus dieną anksti rytą valstiečiai atvykdavo į miestelio aikštę parduoti savo produktų, o už gautus pinigus šalia esančiose krautuvėlėse ar prekyvietėse įsigyti jiems reikalingų gėrybių.
Devyniasdešimt dvejų metų Juzefa Statkutė (kairėje) Pikelių žydus prisimens kaip gerus žmones. Autoriaus nuotr.
Išėję Anapilin
Pikeliškė mokytoja V. Mažonienė pristatė šešių miestelio gyventojų prisiminimus apie žydų bendruomenę, kuriuos ji 27-erius metus savanoriškai rinko kaip kraštotyrinę medžiagą. Beveik visi jos pašnekovai: Petronėlė Gerybienė, Stanislava Stonkienė, Stanislava Skėrienė, Zofija Ruginienė bei Vytautas Jogminas jau išėję Anapilin, tik Lūšės gatvėje gyvenanti seniausia Pikelių gyventoja – 92 metų Juozapa Statkutė vis dar puikiai laikosi – ekskursijos po miestelį metu pedagogė su ja supažindino ir renginio dalyvius. Močiutė noriai bendravo, pasakojo ir palydėjo į žydų kapines.
„Noriu pasidalyti iš minėtų respondentų gauta informacija apie žydus, gyvenusius Pikelių miestelyje. Be to, pasinaudojau buvusio mokyklos direktoriaus Adomo Rapalio knyga „Pikeliai“ bei miestelio bibliotekoje esančiais surinktais prisiminimais“, – kalbėjo V. Mažonienė.
Daug parduotuvėlių
Pasak Pikeliuose gyvenusios Antaninos Šeputienės, beveik visi tarpukario Pikelių miestelio gyventojai buvo žydai.
Remiantis Nancy ir Stuart Schoenburgų knyga „Lietuvos žydų bendruomenė“, 1897 metais Pikeliuose gyveno 1206 žydai – tai sudarė 68 proc. visos populiacijos.
„Palyginimui, Sedoje tais pačiais metais gyveno 1384 žydai. Nesuprantu, kodėl 2005 metais Giedriaus Jokubauskio ir kt. parengtame darbe „Mažeikių regiono žydų bendruomenės“ teigiama, kad Pikelių ir kitos rajono žydų bendruomenės netyrinėjamos dėl jų mažo skaitlingumo ir svarbos“, – stebėjosi V. Mažonienė.
Žydai gyveno visoje dabartinėje Lūšės gatvėje (išskyrus du namus), jų daug buvo pačiame miestelio centre, Vilties gatvės kairėje pusėje.
Pikeliuose būta dviejų sinagogų: medinė sudegė per 1932 metų gaisrą, o mūrinė sinagoga išliko, bet per Antrąjį pasaulinį karą buvo išvogta ir paversta grūdų sandėliu. Šeštame dešimtmetyje ji nugriauta, plytos panaudotos gyvenamo namo statybai.
Pikeliuose veikė žydams priklausiusios odos ir kailių dirbtuvės, mėsinė, du grūdų malūnai, akmeninis grūdų sandėlis, lentpjūvė, linų fabrikėlis, bankelis, didelė pramoninių prekių parduotuvė, keletas duonos ir riestainių kepyklų, o mažų parduotuvėlių pikeliškiai apskaičiavę iki 30.
Ekskursiją po Pikelius žydų vietomis vedusi mokytoja Valerija Mažonienė teigė, kad jie gyveno beveik visur. Autoriaus nuotr.
Vyrai negėrė
Iki I pasaulinio karo Pikeliuose veikė atskira žydų mokykla, kurioje mokėsi apie 50 mokinių. Juos mokė rabinas ir mokytojas žydas. Tarpukariu lietuvių ir žydų vaikai mokėsi toje pačioje mokykloje. Mokė lietuviai mokytojai, žydų vaikai nedalyvaudavo tikybos pamokose.
Anot Z. Ruginienės, po pietų žydų vaikai mokėsi savo mokykloje, kuri buvo įkurta dabartiniame Šneidarienės kieme.
Ketvirtadienio turguje žydai buvo pagrindiniai prekiautojai – pas juos, kaip ir parduotuvėse, būdavo pigiau, be to, jie duodavo skolon.
„Mano pašnekovai gėrėjosi tvirtomis žydų šeimomis, vyrai, priešingai nei lietuviai, negėrė. Žydai, nors ir buvo turtingi, nekėlė balių. Net paties neturtingiausio žydo žmona nedirbdavo sunkių ūkio darbų“, – pasakojo V. Mažonienė.
Jos kalbinti žmonės sakė, kad žydai buvo geri, malonūs žmonės, jie pirmiausia padėdavo nelaimėje: mirus neturtingam pikeliškiui, klebonas liepdavo eiti skolintis iš žydo.
Rūta Končiutė-Mačiulienė džiaugėsi, kad Pikeliuose dar gyvi prisiminimai apie čia gyvenusius žydus. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Vaišino macais
Pikeliškiai prisimena žydą Abijominą. Gyventojų atmintyje jis yra išlikęs kaip labai geras žmogus, laikęs daug arklių ir karvių, kurias pardavinėdavo. Pasak A. Šeputienės, „žydų karvės buvo kaip liūtai, tešmenys – sulig žeme“, mat geros veislės. Pirkliai Marijanas Motelis ir Neimanas Peisachas garsėjo arklių prekyba. Jie pigiai arklius pirkdavo Lietuvoje ir, slapta pervedę per sieną, brangiai parduodavo Latvijoje.
Pašnekovės P. Gėrybienės nuomone, tikriausiai niekas negalėtų ką negero pasakyti apie žydus, bet visi bijojo, kad jie prieš Velykas nepagautų jų vaikų.
J. Statkutė prisimena su žydukais kartu ėjusi į mokyklą – jie vaišindavo Pikelių vaikus labai skaniais macais, o pikeliškiai pavaišindavo žydukus lašiniais, bet ne visi juos valgė.
Pikeliškiai stebėjosi, kad žydų šeimos ne tik šventė šabą, bet vasarą prie Lūšės upelio, Kaubrių miške, turėjo maudyklas: Mažoji lankelė, Ilgoji lanka, Žalioji lankelė, Pieno lankelė. Nuo Pieno lankelės buvo „rubežius“ – už jo prasidėjo Adamkavičių žemės.
Žydus išretino karai
Karai keitė miestelio ir žydų bendruomenės gyvenimus: prasidėjus I pasauliniam karui, žydų krautuvėlės buvo išplėštos, kai kurios sudegintos, dalis žydų pasitraukė į Rusiją.
„Baisiausia buvo užėjus vokiečių kariuomenei II pasaulinio karo metu: jie vežė žydus sušaudyti, o baigiantis karui labai kankino žydes, vertė jas dirbti, ravėti runkelius, o jos dirbti tokių darbų nebuvo pratusios. Kalbinti žmonės teigė, kad žydus kankino, vežė ir šaudė dėl turto, nors jį buvo susigrobę kai kurie vietiniai žmonės“, – teigė V. Mažonienė.
Savo pranešimą mokytoja užbaigė kalbintų pikeliškių dažniausiai žydus apibūdinančiais teiginiais: „Buvo geri, labai draugiški žmonės“, „Visada padėdavo bėdoje“, „Nelaimėje pirmiausia padėdavo žydai“, „Žydų šeimos buvo tvirtos“, „Žydų moterys sunkių darbų nedirbo“, „Žydų moterys visada buvo su savo vaikais“, „Žydų tauta buvo įdomi tauta“.
Saulius RUDŽIONIS
