Planuodama susitikimą su Mažeikių ligoninės vidaus ligų skyriaus slaugos administratore Aldona Mažoniene, paskambinau į skyrių. Pasijutau nejaukiai, kai gydytojo kabinete telefono ragelį pakėlusi medikė paragino kalbėti kuo trumpiau, nes pataikiau tokiu momentu, kai visi buvo užsiėmę ligonio reanimacija.
Kitą dieną, kalbėdama su Aldona, prisiminiau apie tai.
„Nieko stebėtino. Tai – mūsų darbo kasdienybė. Tos dienos rytą į skyrių paguldytą senuką ištiko širdies priepuolis. Visas budintis skyriaus personalas buvo sukeltas ant kojų. Ligonis buvo atgaivintas ir perkeltas į reanimacijos skyrių“, – pasakoja slaugos administratorė.
APSISPRENDĖ BŪDAMA
ANTROJE KLASĖJE
Rugsėjo pirmąją sueis 24-eri metai, kai A. Mažonienė dirba Mažeikių ligoninės vidaus ligų skyriuje, o rugpjūčio 2-ąją už medikės pečių liks 31 medicininio darbo metai.
Aldona kilusi iš gražaus ežerų krašto. Jos tėviškė – Dūkšto miestelis Ignalinos rajone. Tėvų sodyba buvo netoli ežero, šalia – miškas, prie namų – didžiulis sodas. Kai tėvų neliko, vaikai pardavė sodybą rusams, kurie ją įsigijo poilsiui. Svetimtaučiai čia statė Sniečkų (dabar – Visaginas). Rusai sodybą apleido, o paskui išvažiavo, palikę ją likimo valiai.
„Neseniai buvau nuvažiavusi į tėviškę. Aplankiau tėvų kapus. Pamačius sunykusius tėviškės sodybos pastatus, kiekvieną kartą suspaudžia širdį. Koks ten dabar kaimo turizmas galėtų būti! Man ši vieta labai brangi, o kai aplankau tėvų kapus, mano vidus atsigauna, kuriam laikui pasikraunu energijos“, – sielą atveria Aldona.
Lankydama antrą klasę, Aldona stipriai susirgo ir labai ilgai gydėsi. Tėvai vežiojo ją pas pačius geriausius sostinės gydytojus. Tik tėvų rūpesčio dėka mergaitė išliko. Po šios ligos ir visų išgyvenimų, žvelgiant į savo ateitį, galvoje jai sukosi tik viena mintis – ji bus medicinos seserimi. Todėl, baigusi Dūkšto vidurinę, mergina įstojo į Utenos medicinos mokyklą. Ji norėjo tapti būtent medicinos seserimi, o ne gydytoja.
Anot Aldonos, med. sesuo daugiau būna su ligoniu ir yra jam artimesnė. Tos nuomonės ji nepakeitė iki šiol. Per darbo praktiką patyrė, kad ligoniai į ją ir jos koleges kreipiasi dažniau negu į gydytojus, kalbasi įvairiausiomis temomis, netgi patiki savo paslaptis.
MOKYTIS
BUVO LABAI ĮDOMU
Tėvo giminių buvo medikų, bet jie labiau linko ne į praktiką, o gilinosi į medicinos teoriją. Mamos sesuo, baigusi Vilniaus medicinos mokyklą, taip pat medike netapo ir prie šio darbo nebuvo net prisilietusi.
Medicinos seserų atlyginimai buvo labai maži, tad suprantama, kad ji rinkosi, kur geriau. Aldonos pasirinkimui šie jos giminaičiai neturėjo jokios įtakos.
Mokytis Utenos medicinos mokykloje Aldonai buvo visai nesunku ir be galo įdomu. Mergina mokėsi to, ko ji norėjo išmokti. Labiausiai ją traukė chirurgija. Ją dėstė dabar jau Anapilin išėjęs garsus chirurgas Vodopalas. Jis buvo be galo paprastas, puikus žmogus. Pasak Aldonos, gydytojas sakydavo, kad prastas tas medikas, kuris pats nėra sirgęs, neturėjęs traumų, nepatyręs kelių narkozių. Toks medikas niekada nesupras savo ligonių. Šis chirurgas pats buvo labai daug sirgęs, daug sykių operuotas.
Jaunoji specialistė mokyklą baigė gerais pažymiais, todėl turėjo pirmumo teisę rinktis paskyrimo vietą. Aldona pasirinko Vilnių, nes tėviškė buvo netoli nuo sostinės, o ir susisiekimas su Ignalinos rajonu gana geras.
TURĖJO PUIKIUS
MOKYTOJUS
1976-aisiais Aldona pradėjo dirbti medicinos seserimi Vilniaus Antakalnio ligoninės Kardiochirurgijos skyriuje. Jai pasisekė – pirmuosius žingsnius žengė šalia garsių medikų. Šiame skyriuje dirbo profesoriai Vytautas Sirvydis ir Algimantas Marcinkevičius, docentas, dabar jau taip pat profesorius Giedrius Uždavinys ir kiti.
Tais laikais, kaip, beje, ir dabar, medicinos seserų labai trūko. Kiekvienais metais rugpjūčio 1ąją skyrius pasipildydavo naujais specialistais ir vis atjaunėdavo. Jauniesiems specialistams labai praversdavo vyresniųjų patarimai, praktinė pagalba. Kai Aldona pradėjo dirbti, jos atrama tapo Kardiochirurgijos skyriaus vyr. medicinos sesuo, puiki specialistė Veronika.
„Ji man buvo ne tik mokytoja, ne tik padėjėja, ji man buvo tarsi antroji mama, į kurią galėjau kreiptis bet kokiu atveju. Tačiau Veronika buvo ir labai griežta, reikli, bet tai man išėjo tik į naudą“, – pripažįsta pašnekovė.
Aldona lyg šiandien prisimena skyriaus vedėjo V. Sirvydžio žodžius. Profesorius sakydavo, kad chirurgai nieko kito nedaro, tik operuoja, o ligonių slauga ir visas kitas darbas atitenka sesutėms. Medikei tie metai paliko pačius geriausius prisiminimus. Ji sako nesigailinti, kad pradėjo dirbti būtent šioje ligoninėje ir šiame skyriuje. Nors ir buvo sunku, kaip nėra lengva ir kiekviename stacionare, įgytos žinios, patirtis vėliau labai pravertė.
Į MAŽEIKIUS
PARSIVEŽĖ VYRAS
Kitame Lietuvos pakraštyje Aldona, kaip ir daugelis jaunų merginų, atsidūrė ištekėjusi už mažeikiškio. Kai jaunoji specialistė jau dirbo sostinėje, būsimasis jos vyras Vytautas tarnavo Vilniuje. Jiedu susipažino vos ne laiptinėje. Vytauto ir Aldonos tetos gyveno kaimynystėje. Ir sūnėnas, ir dukterėčia dažnai lankydavosi pas savo tetas. Tos tetos juos ir suvedė. Kai pora susituokė, vyras jaunąją parsivežė į Mažeikius. Tai buvo 1979-ieji.
Aldona įsidarbino Mažeikių ligoninės Chirurgijos skyriuje medicinos seserimi. Po ketverių metų Vidaus ligų skyriuje atsirado laisva vyr. medicinos sesers vieta.
Medikė ir šiandien nežino, kas ją ten rekomendavo, tačiau ji, ilgai nesvarsčiusi, sutiko. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad Chirurgijos skyriuje darbas buvo pamaininis, o čia – dieninis.
Ar nebuvo gaila atsisveikinti su sostine? Į šį klausimą moteris atsakymo ilgai neieško.
„Iš pradžių tikrai nebuvo gaila palikti Vilniaus. Buvau jauna, ką tik sukūrusi šeimą, gyvenimas atrodė nuspalvintas vien tik šviesiomis spalvomis. Bet atėjo laikas, kai nagus graužiausi, kam čia atvažiavau. Čia buvo visiškai svetimas kraštas, neturėjau nei draugų, nei artimų žmonių. Metams bėgant pripratau ir dabar tikrai nebenorėčiau grįžti į Vilnių. Jau nebetrūksta draugų, išsiplėtė pažįstamų ratas, užaugo dukros, vyresnioji Neringa ištekėjo, taip pat gyvena Mažeikiuose. Gyvename netoliese ir, kaip aš juokauju, viena pas kitą galime vaikščioti su šlepetėmis. Šis miestas man tapo savas“, – nuoširdžiai kalba Aldona ir šypteli prisiminusi dar vieną nedidelio miesto privalumą: nėra reikalo naudotis visuomeniniu transportu, nes visur galima nueiti pėsčiomis.
PRIE MIRTIES
PRIPRASTI NEĮMANOMA
Slaugos administratorė sakosi savo darbu esanti patenkinta. Svarbiausia – dirba puikiame kolektyve, su visais sutaria, esant reikalui, diskutuoja, aiškinasi visais darbo klausimais.
Aldona niekada neturėjo jokių priekaištų administracijai. Visos valdžios jai buvo geros, vadovai – tolerantiški. Pas visus galima nueiti, pasitarti, paprašyti, ir visada būsi suprastas.
Aldona nepataikauja, sakydama, kad kolektyvas draugiškas. Taip mano ir kiti šio skyriaus darbuotojai. Prieš metus viena kolegė su šeima išvyko gyventi į Ispaniją. Šią vasarą parvažiavo atostogų ir iš karto paskambino į skyrių: labai pasiilgusi ir norinti ateiti apsilankyti.
„Susitikome, iš širdies pasišnekučiavome. Pasiteiravome, ar jau buvo kituose ligoninės skyriuose, kuriuose ji buvo dirbusi anksčiau ir kur kas ilgiau negu mūsiškiame. Bet ji prisipažino, kad pas mus jaučiasi geriausiai, nes šis kolektyvas esąs nuoširdžiausias ir žmonės čia labai šilti“, – negaili gerų žodžių savo bendradarbiams medikė.
Vis dėlto į vidaus ligų skyrių neretai užsuka ir mirtis. Čia guli žmonės, sergantys sunkiausiomis ligomis, ištikti baisių komplikacijų, neretai – beviltiški. Sunkiausia yra pasijusti bejėgiu, niekuo negalinčiu padėti kenčiančiam. Aldona neslepia, kad kartais sugauna save begalvojančią, kad geriau žmogus ilgiau nebesikankintų, kad jam būtų lengviau, jei užgestų.
Kai kam atrodo, kad metų metais „bendraudamas“ su šia nekviesta „viešnia“ prie jos pripranti ir ji tampa tavo kasdienybe.
Pasak pašnekovės, prie mirties priprasti neįmanoma, kad ir kiek mirčių tektų matyti.
„Niekada su tuo nesutiksiu. Kaip žmogaus gimimas yra nepaprastas dalykas, taip ir mirtis yra iki galo nesuvokiama. Tik pirmuoju atveju artimuosius lydi džiaugsmas, antruoju – praradimo skausmas“, – sako Aldona.
MALONU PAJAUSTI
PACIENTŲ DĖKINGUMĄ
Bendruomenės slaugytojų darbas labai atsakingas ir daug reikalaujantis. Reikia didžiulės kantrybės, nes šio skyriaus ligoniai dažniausiai būna vyresnio amžiaus, norintys bendrauti, trokštantys dėmesio, kurio iš namiškių ne visada sulaukia. Pastarieji paprastai labai užsiėmę ir nuolat skuba. Kaip pastebi Aldona, kai kuriems pacientams paprasčiausiai pakanka to, kad atsisėstum ir nors truputėlį pasėdėtum šalia.
Moteris sako, kad visada yra labai malonu, kai po gydymo kurso išeinantys iš skyriaus ligoniai, praeidami pro postą, nusišypso, pasako „ačiū“. To visiškai pakanka, kad visą dieną jaustumeisi gerai. Ir priešingai. Kitas praeina pro šalį ir, atrodo, tarsi jis tavęs net nepastebi, netgi nusisuka. Pasijunti, lyg būtum tuščia vieta, lyg kuo nusikaltęs, ar ko nepadaręs.
Apie puikius vidaus ligų skyriaus personalo darbo rezultatus liudija ir buvusių pacientų atsiliepimai. Malonu, kai žmonės ateina ir dėkoja, esą gydymas labai padėjęs, grįžęs iš ligoninės jaučiąsis labai gerai.
„Kartą einu į darbą per senamiesčio turgelį ir girdžiu šaukiant: vyresnioji, vyresnioji, ar nereikia pomidorų daigų? Arba kitą kartą susitinku moteriškę, savo buvusią pacientę, o ji ir giriasi: žinok, jau anūką turiu. Gera širdimi pajusti tokį atvirą žmonių nuoširdumą“, – džiaugiasi medikė.
BE DARBO,
YRA IR ASMENINIS
GYVENIMAS
Aldona plečia savo akiratį: skaito daug medicininės literatūros, domisi naujovėmis. Laisvą laiką ji mielai leidžia gamtoje, labai mėgsta maudytis. Jaunystėje daug laiko praleisdavo su virbalais rankose. Kai augo vyresnioji dukra, mergaitė buvo apmegzta nuo galvos iki kojų.
Dabar, anot medikės, mezga ji labai saikingai. Tik tada, kai reikia šešiamečiam anūkui Rimvydui numegzti vilnones kojines.
Šeimoje savo profesijos pasekėjų Aldona neturi. Vyresnioji Neringa daug skaito, mėgsta gaminti valgį. Dažnai pakviečia ir mamą pas save vakarienės. Mažoji Milda kol kas dar tebėra šalia mamos.
Šį pavasarį ji baigė Kalnėnų vidurinės mokyklos dešimtąją klasę. Mergaitė domisi menais, šoka ir dainuoja.
Kalba nuo asmeninio gyvenimo pakrypsta prie dabartinio jaunimo, kuris labai nesaugo savo sveikatos. Medikei kelia nerimą ir gąsdina besaikis jaunų žmonių gėrimas ir rūkymas. Už pinigus viską gali nusipirkti, bet tik ne sveikatą, kuria niekas kitas už tave nepasirūpins.
„Protu nesuvokiama, kaip tokie pypliai, kažin ar turintys ir 10 metų, traukia sau prie „Maximos“ cigaretes viduryje baltos dienos. Kaip jiems reikia įkrėsti proto? Kaip įkalti į jų tuščias galvas, kad jie turi tik vieną ir iš tiesų labai trumpą gyvenimą? Prabėgs, nespės ir apsidairyti. Ateis paskui pas mus jau suaugę, su didžiuliu ligų maišu. Kaip mes juos bepastatysim ant kojų?“ – retorišku klausimu baigia Aldona.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: Pasak A. Mažonienės, sunkiausia, kai niekuo negalima padėti kenčiančiam ligoniui.
