Šią savaitę Vilniuje pasaulio futbolo čempionato atrankos grupės rungtynes žaidė Lietuvos ir Ispanijos rinktinės. Šalies suaugusiųjų rinktinės garbę gynė ir mažeikiškis Nerijus Barasa.
Sportininkas į rungtynes atvyko iš Vladikaukazo, ta proga trumpam aplankė ir savo tėvus Mažeikiuose. 
PAVYZDYS BUVO GRETA
Pasak 26-erių metų sportininko, futbolo treniruotes lankyti jis pradėjo būdamas šešerių metų pas dabar jau velionį Henriką Jucevičių. Pasirinkti kitą sporto šaką nebuvę nė minties: Nerijaus tėtis Algimantas – ilgametis Mažeikių futbolo komandos „Atmosfera“ žaidėjas, jos gretose iškovojęs du Lietuvos čempionų titulus, dėdė Alfonsas taip pat šioje komandoje buvo vienas iš pagrindinių žaidėjų.
„Kuo tik manęs nemėgino padaryti treneriai: ir gynėju, ir saugu. Net ir treniruojantis pas Juozą Vaitkevičių savaitę bandė vartų sargo pozicijoje, tačiau vartininku būti ypač netraukė. Tikriausiai todėl dabar ir rinktinėje, ir klube galiu žaisti bet kurioje iš išvardytų pozicijų“,– sakė Nerijus. Beje, Rusijos sporto laikraštis „Sport ekspres“ neseniai jį pripažino geriausiu Rusijos superlygos turo dešiniuoju gynėju.
Savo sportinę karjerą mažeikiškis pradėjo Telšių „Mastyje“, po to pelnyti šalies čempionų titulai Šiaulių „Karedoje“, Kauno „Kaune“. O tada – Rusijos periodas: rungtyniauta Samaros „Krylja Sovetov“, Toljačio „Ladoje“, dabar ginama Vladikaukazo „Alanijos“ klubo garbė.
TERORAS
PALIKO PĖDSAKĄ
Rusijos ir Lietuvos futbolo čempionatus Nerijus palygino kaip dieną su naktimi. „Toje šalyje futbolas – populiariausia sporto šaka. Todėl prisiminimai apie lietuviškąjį futbolą, kai teko ir savo sportinę aprangą pačiam skalbti, ir apie pragyvenimą galvoti, liko jau praeityje. Skiriasi viskas: ten rimtas požiūris į darbą, intensyvesnės treniruotės, geresnė medicininė priežiūra ir, žinoma, uždarbis“, – sakė mažeikiškis.
„Praktiškai niekuo nereikia rūpintis, pačiam lieka tik „bucus“ ir kojas nusiplauti“, – juokavo sportininkas.
Klubas skyrė jam namą mieste bei automobilį „Chevrolet Niva“.
Šiuo metu „Alanijos“ klube, be vyriausiojo trenerio prancūzo, antrojo trenerio slovako, vartininkus treniruojančio taip pat prancūzo, dirba dar apie dešimt trenerių selekcininkų. Per dieną dažniausiai, jei nėra rungtynių, vyksta po dvi treniruotes, kurios trunka dvi valandas. Dirbama dar atkakliau negu per oficialias varžybas: konkurencija didžiulė, o nepatenkantys į pagrindinę komandos sudėtį žaidėjai nori, kad treneris į juos atkreiptų dėmesį.
Anksčiau žaidžiant Vladikaukazo komandai į stadioną susirinkdavo po 30–35 tūkstančius žiūrovų. Po teroro akto Beslane jų besusirenka tik 15–20 tūkstančių, daugelis, baimindamiesi išpuolių, bevelija žiūrėti rungtynes per televizorių. Nerijus po tragedijos lankėsi Beslano mokykloje. Pasak jo, tai paliko slogų įspūdį ne tik jam, bet ir visai komandai.
Regionas neramus, bet didelės grėsmės kasdieniame gyvenime Nerijus sako nejaučiąs. Komandą į rungtynes lydi milicininkai, nors išpuolių ar incidentų nebuvo.
TIKISI GERŲ REZULTATŲ
„Didžiausią įspūdį paliko šalies rinktinės rungtynės Belgijoje su vietos komanda: vos išėjau į aikštę, girdžiu, skanduoja: „Barasa, Mažeikiai“. Iš pradžių nieko nesupratau, tačiau kai pamačiau kai kuriuos pažįstamus veidus stadione, tai jausmas buvo nepakartojamas: kraštiečiai manęs neužmiršo ir atvažiavo palaikyti. Žinote, tai suteikė dar daugiau jėgų, nors padidino ir atsakomybę“, – dalijosi įspūdžiais Nerijus.
Apie pačias įtemptas rungtynes mažeikiškis sakė, kad rusai jas pavadintų chamiškomis: belgai tikėjosi, kad atvažiavo vos ne aborigenai, o šie parodė, kad irgi moka futbolą žaisti.
Mažeikiškis turi savo nuomonę apie teisėjavimą: „Mes, lietuviai, dar neišsikovojome jokio autoriteto, kad mums teisėjai simpatizuotų, dar neteko žaisti nė vienerių rungtynių, per kurias jie mus palaikytų. Tas pats bus ir rungtynėse su ispanais, tačiau aš tikiu, kad mes nepralaimėsime (su Nerijumi kalbėjomės prieš šias rungtynes – V.S.). Atvažiuos tokios žvaigždės kaip Raulis, Morientesas ir kiti, tačiau jie irgi žmonės. Mes jau kovojome su vokiečiais ir rezultatas buvo teigiamas. Gal aš ir esu vadinamas kietu žaidėju (Rusijos superlygoje Nerijus jau turi surinkęs 6 geltonas korteles – V.S.), tačiau apie neteisybę aikštėje nutylėti negaliu, išsakau teisėjams, ką galvoju“.
Mažeikiškis mano, kad šiuo metu rinktinė yra gerai sukomplektuota, žaidėjai patyrę, todėl galima laukti gerų rezultatų. Rungtynės su San Marinu parodė, kad mūsiškių lygis daug aukštesnis.
LIŪDINA IŠSISKYRIMAI
SU ŠEIMA
Nors Nerijaus kontraktas su Vladikaukazo komanda galios ir kitą sezoną, tačiau sportininkas prisipažino, kad kitąmet rungtyniaus kitur. Sakė labai pasiilgstąs savo šeimos, kuri liko Samaroje. Norint su ja pasimatyti, tenka sugaišti visą dieną: iš pradžių laukia kelionė į Maskvą, po to skrydis į Samarą. Nerijus, kuris visus savo finansinius bei sportinius reikalus tvarko pats, be agento pagalbos, sakė, kad naujos komandos ieškos Rusijoje. Į kitų šalių čempionatus jo netraukia, nes, beveik visur išskyrus Europos klubus grandus, nėra finansinio stabilumo.
Futbolininkas savo atostogas, kurios trunka tik mėnesį ar pusantro, žada praleisti su žmona Jana ir metų bei trijų mėnesių dukryte Milana. Pernai Barasų šeima ilsėjosi Jungtiniuose Arabų Emyratuose, šiemet planuoja vykti poilsio į Ispanijos kurortą Tenerifę.
„Svarbiausia, kad būtų šilta ir būtų kur pasimaudyti. Tikiuosi, kad pavyks su šeima bent trumpam atvažiuoti ir į Mažeikius, kur žmona ir dukrytė dar nėra buvusios“, – sakė Nerijus.
PROVINCIJA –
NE KLIŪTIS
N. Barasos manymu, ir provincijos jaunimas turi galimybių kopti į sportines aukštumas, reikia tik užsibrėžti sau tikslą ir užsispyrus jo siekti. Tenka daug dirbti, tačiau pergalės vaisiai būna „saldūs“. Pirmiausia kažko reikia pasiekti Lietuvoje, o jei patekai į šalies rinktinę, vadinasi, jau esi pastebėtas ir gali planuoti savo ateities skrydžius.
Tokiu keliu žengia ir mažeikiškis Evaldas Razulis, kurį Nerijus matė Samaroje. Tačiau, jo nuomone, vaikinui yra labai sunku: čia, Lietuvoje, jis savo meistriškumu iš bendraamžių išsiskyrė, o ten suvažiuoja žaidėjai iš viso pasaulio ir dėl vietos „po saule“ tenka kautis iš naujo. Tačiau Nerijus mano, kad tai supranta ir pats Evaldas, todėl dirba negailėdamas savęs.
Nerijus padėkojo visiems mažeikiškiams, o ypač Pavasario vidurinės mokyklos, kurioje mokėsi, kolektyvui, už palaikymą: „Malonu, kad net mažesnieji mokinukai domisi mano žaidimu ir linki sėkmės“. Mažeikių futbolo klubui sportininkas palinkėjo vėl kilti aukštyn ir, radus gerų rėmėjų, grįžti į aukščiausiąją lygą.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
