Žemaitiškai kalbančios sediškės Genoveitos Gricienės galėčiau klausytis ir klausytis. Būtent ji mane „prijaukino“ ir prie žemaitiškų rašytinių tekstų – dabar skaitau juos su malonumu ir suvokiu, kad išversti į bendrinę kalbą jie skambėtų kitaip, ne taip ekspresyviai, smagiai, tiksliai. O Genoveitos gebėjimas nuolat būti veikloje, suktis tarp idėjų ir įvairių jų įgyvendinimo etapų kartais tiesiog stulbina.
Sediškė kažkada prisipažino, kad perėjimas nuo nuolatinio darbo mokykloje, miesto bendruomenėje į „senjorų nedarbą“ (beje, su šiuo pensininkus apibūdinančiu naujadaru ji kovoja visomis išgalėmis ir su žemaitišku humoru) buvo sunkus etapas. Tačiau neilgam. Kai nori veikti, darbai patys tave suranda.
Buvusi gimnazijos vadovė jau seniai nesigręžioja atgal, nes laikas – toks reliatyvus dalykas. Jei tai suvoki, kaupi patirtis ir nukreipi jas tinkama linkme. O jei tas asmeniškas tikslas tarnauja ne vienam žmogui, gimsta įdomių ir bendruomenei naudingų dalykų.
Apie tai šiandien ir kalbamės – apie žmogaus kasdienio gyvenimo meną: veiklos motyvus, pasirinkimus, rezultatus.
– Galvodama apie Jūsų domėjimąsi įvairiais pilietiškais dalykais, jau padarytus darbus vis prisimenu patarlę, kad po gulinčiu akmeniu žolė neželia. O pati ar pagalvojate, iš kur semiatės šitos energijos?
– Apie darbus jau reikėtų kalbėti būtuoju laiku… Stengiuosi nebesikišti ten, kur ir be manęs darosi. Mūsų visuomenėje į seną žmogų dažnai žiūrima rezervuotai. Be reikalo. Taip, kaip vieną kartą būni jaunas, taip vieną kartą būni ir senas. Ir įgytos patirties niekaip nepanaudosi. Stengiuosi būti savo vietoje.
Vakar perskaičiau ir pasibraukiau A. Šlepiko mintį novelių knygoje „Lietaus dievas ir kiti“. Jis rašo: „Dievas saugo paskutines žmogaus dienas, klausą pamažu atima, užsuka kaip televizoriaus rankenėlę, bet užtat ramybės suteikia. Negirdi, ir ramu.“
Tyliai mokausi sutikti ateinantį ramybės laiką. O dabar dar girdžiu, dar matau. Dar moku džiaugtis gyvenimo malonumais. Energija, galvoju, atsruvena iš tėvų, iš protėvių. Kiek Dievo duota, tiek stengiuosi nepaleisti vėjais. Didžiausias malonumas buvo ir yra suteikti džiaugsmo sau ir kitiems. Suėjus į būrį turi būti smagu.
– Žemaičiai, bendruomenė, miesto pristatymas svečiams, kraštiečių atminties įamžinimas, Sedos trečiojo amžiaus universiteto įkūrimas, Kasdienio meno galerijos atidarymas… Tai ne baigtinis rezultatas, tai procesai, kuriems reikia dėmesio ir laiko. Kaip susitvarkote?
– Sudėtinga buvo tvarkytis, kai ėjau į darbą. Tada buvo pragariškas užimtumas. Ir tame lėkime nebuvo namų… Visuomeniškai aktyvūs žmonės dažniausiai apleidžia savo asmeninį gyvenimą. Viskas yra darbas.
Šiandien galiu pasakyti, kad taip yra negerai, bet pakeisti jau nieko negaliu. Ir graužti save dėl to nėra prasmės. Todėl dabar su malonumu darau man įdomius darbus. Kam nebenoriu savęs skirti, tam ir neskiriu.
Gal savo laiku buvau per daug įsijautusi į bendruomeninį judėjimą, per daug širdies tam atidaviau. Mano supratimu, bet kokį visuomeninį darbą reikia dirbti su malonumu. Bendruomenių primininkai neturi vargo vargti ar kančių kentėti…
Žmonėms turi reikėti bendravimo. Juos gali kviesti, bet negali jų priversti būti bendruomeniškais. Jis gali norėti būti vienas ir jam visai nereikia buvimo būryje. Bendruomenė turi išaugti iš mažo būrelio, o gali ir likti mažas būrelis. Svarbu, kad jiems būtų noras bendrai veikti. O gal, žiūrėk, ir kiti prisijungs…
Organizuotis į bendruomenę reikia ne tam, kad eitumėt į valdžią pinigų prašyti, o tam, kad sugebėtumėt patys save išlaikyti, o gal ir dėl kitų ką gero nuveikti.
– Ar patriotiškumas ir žemaitiškumas Jums – tapatūs dalykai?
– Ne, ne tapatūs, bet vienas kitam nemaišo. Jeigu žmogus, būdamas žemaitis, nebijo juo būti, man toks žmogus yra vertesnis, patikimesnis, gal net įdomesnis, bet suabsoliutinti to nenoriu. Pritariu posakiui, kad sugedęs žemaitis yra du kartus bjauresnis už netikusį lietuvį.
Anksčiau lietuvis ir žemaitis buvo skirtingi dalykai, dabar liko tik filosofinis klausimas. Kai Lietuvoj ilgiau įsivyrauja taika, kai žmonės ima geriau ir lengviau gyventi, imam gvildenti tautinio tapatumo klausimą. Man tai prasminga ir gražu, ypač kai jaunimas su šviežiom pajėgom ateina į judėjimą už žemaičių tapatumo išsaugojimą.
Buvo tarmių metai, buvo tautodailės metai… Vis buvo žadama grąžinti vietovardžių pavadinimus, bet taip ir liko. O juk tikrai Lietuva praturtėtų bent šalia pavadinimo bendrine kalba parašydama senąjį vietos žmonių turėtą vietovardį. Kad ir tą patį Mažeikē. Juk net tokie sulietuvinimui nepasiduodantys pavadinimai, kaip Prūsalē, Kaukolėkā, yra parašyti Prūsaliai, Kaukolikai. Ištarkit sau garsiai, visas gražumas prapuola.
– Vienas pats gali sugalvoti idėją. Jei nebus bendraminčių, tos idėjos gali ir neištraukti į šviesą, ir neįgyvendinti. Kas padeda ir kaip?
– Yra idėjų, kurias gali įgyvendinti tik vienas. Pavyzdžiui, parašyti knygą, sukurti dainą, nupiešti paveikslą, bet daugumai idėjų reikia bendraminčių.
Kol dirbau mokykloje, daugybę idėjų padėjo įgyvendinti bendradarbiai. Nemanau, kad jie visi ir visada palaikė mano idėjas, bet mano pareigos leido, paskirstant darbus, realizuoti savo sumanymus.
Yra idėjų, kurias gali atiduoti kitiems. Žmonės net nejausdami tai padaro su džiaugsmu. Bet daugumos idėjų įgyvendinimui turi vadovauti pats. Dabar galiu sau leisti imtis tik man malonių ir priimtinų darbų.
Beje, dabar viskas vadinama projektais. Stengiuosi šį terminą kuo mažiau vartoti. Man visada patiko, o dabar tiesiog kaifuoju, galėdama ką nors įgyvendinti be valdiškų institucijų paramos. Kažkas mūsų valstybėje yra ne taip, kad žmonės patys nenori imtis iniciatyvų. Žiemą reikalaujam valyti apsnigtus kiemus, rudenį – grėbti lapus, vasarą – ravėti gėlynus. O juk malonumas susiorganizuoti ir padaryti tai patiems. Kiek dar sveikų, bet jau nedirbančių žmonių. Reikia pradėti nuo savęs ir nelaukti už tai pagyrimo, valdžios žmonių padėkos. Kai imam laukti dėmesio ir padėkų, tokie nelaimingi ir liūdni tampam. Juk niekai tos pagyros, bendro darbo rezultatas, bendro darbo gerumas ir džiaugsmas yra daug svarbiau.
Eiti į priekį padeda nesigręžiojimas atgal, nepatenkintųjų kalbų negirdėjimas. Nesu tokia maksimalistė, kad tikėčiau ir norėčiau visų pritarimo. Atvirkščiai, kartais puikiai suvokiu, kad turiu tik kelis palaikančiuosius, bet tie keli būna tokie tvirti, tokie gerom akim žiūrintys, kad žinau: kalnus nuversim.
– Asmeninis reikalas ir bendruomeninis. Kur takoskyra? Kas verčia žmones burtis ir veikti kartu? O kas nulemia atsiskyrimą?
– Geriausia, kai asmeninis reikalas sutampa su bendruomeniniu. Taip sakau dabar, o per amžių buvo ir vargų, ir kančių.
Į bendruomeninę veiklą geriausia eiti tame amžiaus tarpsnyje, kai vaikai praauginti, kai šeimos gyvenimas nusistovėjęs, kai turi turtingą vyrą, kuris galės paremti tave… Ir tiesiog būtina eiti, jei esi viengungis. Žodžiu, kai turi laisvo laiko ir šeima neprieštarauja tavo išėjimams iš namų.
Asmeninis poreikis su bendruomeniniu gali sutapti. Pavyzdžiui, tu nori pramokti kokio šalutinio amato, nes jauti, kad turi gebėjimų, gal nori išmokti užsienio kalbos, kuri tau pravers, net jei nori pakeliauti, visa tai gali tiesiog „užsidirbti“ teikdamas paraišką projektui ir gaudamas tam pinigų. Tu įgysi naujų kompetencijų teikdamas paraišką, atsiskaitydamas už gautus pinigus.
Bet tai turi tau teikti malonumą. Jeigu į žmones eisi kančios kupina fizionomija vis aiškindamas, kaip tu dėl visų aukojies, norinčiųjų eiti kartu bus nedaug.
Atsiskyrimą nulemia žmogaus charakteris. Kartais fizinė negalia, įsikaltas nevisavertiškumas. Sunku tokius žmones ištempti iš jų namų kalėjimo, išvaduoti nuo vienatvės. Čia jau tikrai reikia pašaukimo, aukojimosi.
Būtų gerai, kad į mūsų kasdienybę sugrįžtų vienuolės ir vienuoliai. Su savo kantrybe ir malda. Noriu tikėti, kad dar prie mano gyvos galvos miestuose ir miesteliuose atsiras savanorių, kurie eis į slaugos namus, į senelių namus ir tyliai gelbės senatvės vienatvėje ir kančioje.
– Esate ne kartą sakiusi, kad dabar toks laikas, kai žmonės priversti nutolti vienas nuo kito, nebendrauti. Kaip tai išgyvenate Jūs? Kokios nuostatos padeda? O gal darbai?
– Pirmą karantiną sunkiai išgyvenau. Dabar džiaugiuosi, kad kažkam užteko proto nuimti reklamas apie senų žmonių „saugojimą“. Esu iš tų, kuriai reikia gyvo bendravimo, gyvos veiklos.
Laimei, labai mėgstu skaityti. Labai. Bet kiauras dienas juk neskaitysi. Romanų beveik nebeskaitau, o rimtesnę literatūrą skaitydamas ir pavargsti. Išmokau domėtis leidyklų knygų išpardavimais, prisiperku naujų ir gerų knygų neįtikėtinai pigiai. Tik reikia priprasti sekti informaciją.
Prisidedu prie kelių knygų leidybos: ieškau redaktorių, sudarytojų, pinigų. Dailės akademijos leidykla ruošiasi išleisti naują knygą apie Vytautą Mačernį, padedu rinkti naują informaciją, ieškau renginių nuotraukų.
Toliau domiuosi Plechavičių giminės istorija, bendrauju su Žemaičių kultūros draugija. Kiek nori darbų turėti, tiek ir turi. Taip ir su laiku. Kreivokai žiūriu į neturintį laiko žmogų. Laiko neturi tik nieko neveikiantys arba nemokantys planuoti savo dienos.
– Ką pirmiausia padarysite, kai baigsis karantinas ir poreikis saugoti, saugotis, vengti?
– Kaip ir pasibaigus pirmam karantinui. Pačią pirmą dieną su draugėm nueisiu į restoraną. Atsisėsim, ką nors skanaus užsisakysim, pasižmonėsim – pabūsim su žmonėmis ir tarp žmonių. Tai gali būti ir restoranas „Levandų namai“.
Antra: organizuosiu nukeltą konferenciją apie Plechavičius. Ji neturi būti nuotolinė, nes reikia gyvo kontakto, gyvos diskusijos. Reikia, kad išsakytos mintys imtų materializuotis.
Jeigu sveiki peržiemavosim, vėl atidarysim Kasdienybės meno galeriją, vėl rinksis TAU kompanija: keliausim, bendrausim, švęsim…
