Konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ finaliniame etape išrinkta dešimt geriausių šalies mokinių komandų darbų, tarp kurių ir Mažeikių Gabijos gimnazijos moksleivių sukurtas filmas „Mano senelis-rinktinės savanoris“.
Moksleiviai kviečia peržiūrėti jų darbą ir atiduoti už jį savo balsą. Portale www.15 min.lt balsuoti galima iki balandžio 17-osios vidurnakčio.
Kviečia tyrinėti lietuvių kovas
Šeštus metus konkursą „Praeities stiprybė – dabarčiai“ organizuoja Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas. Pagrindinis konkurso šūkis – „Pažink laisvę!“.
Šiame konkurse kviečiamos dalyvauti 9–12 klasių mokinių komandos – pasitelkus tiriamuosius bei kūrybinius įgūdžius, skatinama pažinti sudėtingus, įdomius ir įkvepiančius Lietuvos laisvės kovų įvykius, asmenybes ir jų įamžinimo būdus. „Praeities stiprybė – dabarčiai“ organizatoriai teigia, kad neretai pačios įdomiausios istorijos yra čia pat, todėl konkursas skatina moksleivius naujai pažvelgti į gyvenamąją aplinką ir tapti savo krašto detektyvais.
„Iki šio konkurso su mokyklos jaunaisiais šauliais ėjome ilgai – patriotinė veikla gimnazijoje vyksta ilgus metus: lankome partizanų kapus, jų žūties vietas, uždegame žvakutes, domimės įvykiais.
Dar pernai iškėliau idėją dalyvauti konkurse „Praeities stiprybė – dabarčiai“, tačiau tada neatsirado komandos, kuri užsidegtų šia idėja, branduolio“, – „Santarvei“ pasakojo Gabijos gimnazijos jaunųjų šaulių būrio vadovė Rima Skrodenytė.
Rėmėsi paskelbtu straipsniu
Filmo idėja gimnazistams kilo ne pirmus metus uždegant atminimo žvakutes Gauryliuose, prie kelio Tirkšliai–Pievėnai esančio paminklinio akmens, kuriuo žymima trijų „Alkos“ rinktinės Sedos kuopos partizanų: Jeronimo Kačinsko-Taifūno, Prano Kačinsko-Ūkvedžio ir Uraho Šliterio-Kaizerio – žūties vieta 1949 m.
Pasak būrio vadovės, iš pradžių ją sudomino Kačinskų pavardė, nes tokia pat pavardė yra ir jos klasės draugės Marytės Kačinskaitės, su kuria mokiausi 1975-1978 m. Mažeikių 1-oje vidurinėje mokykloje (dabar Merkelio Račkausko gimnazija) tėvo giminėje.
„Paaiškėjo, kad iš jos mamos pusės jie buvo giminės su Girdvainiais, prie kurių sodybos buvo du jų bunkeriai ir čia žuvo partizanai. Už tai Girdvainių šeimos vyrai buvo nuteisti kaip politiniai kaliniai, 25 m. kalėjimo, o Kačinskių šeimos nariai ištremti į Sibirą.. Aiškindamasi sužinojau, kad dimisijos majoras Bronius Girdvainis yra buvęs 1994 metais įkurtos Lietuvos tėvynės apsaugos rinktinės sąjungos vadovas, šiuo metu jis gyvena Kaune“, – pradžią prisiminė R. Skrodenytė.
Pagal 2017 m. žurnale „Karys“ paskelbtą straipsnį „Generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės savanoris“ buvo parašytas scenarijus, pasikonsultuota su istorikais ir kūrybiniais darbuotojais. Prieš kuriant scenarijų vyravo dvi jo idėjos: pirma – išsamiau nušviesti partizanų žūtį, antra – paruošti pasakojimą apie B. Girdvainį.
Istorikai gabijiečiams pasiūlė antrąjį variantą, nes konkurse dar nebuvo pateikta medžiagos apie vieno žmogaus, patyrusio tokius istorijos išmėginimus, gyvenimą.
Biografija – neeilinė
Iš Gaurylių kaimo kilusio B. Girdvainio istorija tikrai nekasdieniška: po generolo Povilo Plechavičiaus kreipimosi apie kuriamą Tėvynės apsaugos rinktinę 1944 metais B. Girdvainis, dar mokydamasis Viekšnių gimnazijoje, kartu su dar dviem viekšniškiais išvyko mokytis karybos į Marijampolės karo mokyklą. Per trumpą laiką Tėvynės apsaugos rinktinėje buvo suformuota dvylika batalionų, juose – apie 20 tūkst. jaunų vyrų, pasiryžusių ginti Tėvynę.
Keturis mėnesius pasimokę karo mokykloje, viekšniškiai gavo signalą, kad vokiečių okupantai planuoja juos išsiųsti į Rytų frontą. Jie grįžta į gimtinę, kur B. Girdvainis mokslus tęsė Mažeikių gimnazijoje. Atėjus sovietams, jis mokėsi Kauno žemės ūkio akademijoje, o tėvų sodyboje lankėsi partizanai.
Po jų žūties B. Girdvainio tėvas, brolis ir jis pats buvo nuteisti 25 metams lagerio ir 5 metams tremties ir išsiųsti į Magadano kasyklas. 1956 metais B. Girdvainis grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune ir 35 metus dirbo inžinieriumi.
R. Skrodenytė pasakojo: „Planavome su moksleiviais nuvykti į Kauną, paimti iš jo interviu, tačiau sulaikė tai, kad kraštiečiui jau 96-eri, jis turi sveikatos problemų. Tačiau jis yra šviesaus proto, sutiko ir apsidžiaugė mūsų idėja konkursui sukurti filmą, domėjosi jo kūryba.“
B. Girdvainis buvo partizanų žūties vietoje 2010 m. atidengto paminklinio akmens iniciatorius ir fundatorius, kiek anksčiau jis daug prisidėjo ir prie atminimo kryžiaus šioje vietoje įrengimo, jam suteiktas kario savanorio vardas.
Susibūrė bendraminčiai
Prie filmo „Mano senelis – rinktinės savanoris“ kūrimo prisidėjo didelis moksleivių, jaunųjų šaulių ir skautų būrys, kurį R. Skrodenytė įvardijo kaip gerų draugų kompaniją: režisieriais ir scenarijaus autoriais tapo Rafaelis Guerrero Gedutis, Kristupas Keršis ir Fausta Maciulevičiūtė, prie operatoriaus kameros stojo Akvilė Gabalytė ir Goda Kunaikaitė, ji su Ugne Tarasaityte tapo ir filmo įgarsintojomis, o montažu rūpinosi Kotryna Niaunytė.
„Visur sulaukėme palaikymo, filmo aktoriais mielai sutiko tapti gabijiečiai. Filmo kūrimas moksleiviams paliko ne tik įsimintinų įspūdžių, kai važiuota ir filmuota traukinyje iki Viekšnių, į mokyklą ateita su paradinėmis šaulių uniformomis, tyrinėta partizanų istorija, bet ir susipažinta su kita sritimi: juk patiems teko mokytis ir filmuoti, ir montuoti, ir raiškiai skaityti. Tad manau, kad filmo kūrimas davė didžiulės naudos. Dabar visi nekantraudami laukiame balsavimo rezultatų“, – sakė Gabijos gimnazijos jaunųjų šaulių būrio vadovė.
Dabar Gabijos moksleiviai planuoja kurti filmą Holokausto tema – apie žydų kilmės poetą Alfonsą Bukontą, kurio tėvai buvo nacių sušaudyti 1941 metais, o berniuką rizikuodami savo gyvybe įsūnijo ir išgelbėjo Dapšių kaimo (Židikų seniūnija) ūkininkai Marija ir Jeronimas Bukontai.
Nuotr. iš redakcijos archyvo ir stop kadrai iš filmo „Mano senelis-rinktinės savanoris“
