Su Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureate Genoveita GRICIENE kalbėjomės apie žmogaus veiklos, pasiekimų pripažinimą, apie rašytojos asmenybę ir apie šių dienų pokyčius – šalia mūsų ir mumyse.
– Esu beveik tikra, kad dar gyvi įspūdžiai ir pojūčiai iš premijos įteikimo šventės. Jūs bene vienintelė, kuri buvo apdovanota ne per rašytojos gimtadienį, o gerokai vėliau, tad dar nė metų nepraėjo…
– Į Šatrijos Raganos premiją, kaip apdovanojimą, žiūrėjau labai rimtai. Jaudinausi. Kalbėdama pritrūkau žodžių ir mano vaikai juokėsi: jeigu mamai pritrūko žodžių, tai reikalas iš tikrųjų rimtas!
Šiemet dalyvavau įteikiant premiją Romai Žilinskienei. Mačiau, kaip nuoširdžiai džiaugėsi jos mergaitės ir buvę kolegos. Tas jaudulys, ta rimtumo akimirka yra gražu. Koks prašalaitis, pakliuvęs atsitiktinai į premijos įteikimo ceremoniją, neišvengiamai pajustų tą jaudulį. Jis tvyro ore, netgi kvapą turi: toks estetiškas, švarus, gal kiek jazminais ir pavasariu atsiduoda, kai premija įteikiama per kovo 8-ąją, Marijos Pečkauskaitės gimtadienį. Mano ceremonija kvepėjo vasaros kaitra…
– Kaip apskritai vertinate tokį jau tradicija tapusį mažeikiškių ar kitų prie krašto gerovės, kultūros prisidedančių žinomų žmonių pagerbimą?
– Vardinės premijos, manau, yra prasmingos savo turiniu, kurį neša asmenybė.
Gaila, kad turime tik vieną tokią premiją, o galėtų būti ir Juozo Vaičkaus premija teatro meną skleidžiantiesiems, Česlovo Kontrimo – dailės ir visų vizualiųjų menų kūrėjams, Vytauto Mačernio – tiems, kurie rašydami meną kuria.
Ir nebūtinai savivaldybė turi steigti premijas. Juk seniai mūsų verslo žmonės, važinėdami po pasaulį, lankydami parodas ir koncertus, sukaupę tam tikrą kiekį kapitalo ir būdami pakankamai išprusę, yra pajėgūs steigti premijas.
Mane žavi Lietuvoje jau seniai gyvuojanti Gailių klano (šeimos) premija, kur apdovanotasis gauna tik 1-ą eurą! Ir ta premija yra prestižinė savo turiniu, ir apdovanotasis jaučiasi labai pagerbtas. Taigi…
– Kaip manote, ar premija turėtų suvienyti žmones, kurie ja tarsi pažymėti? Sakau „pažymėti“, nes šiame pripažinime, apdovanojime labai norisi įžvelgti žmones sujungiančią vertybinę žymę – vienokių ar kitokių Marijos Pečkauskaitės idealų apraišką.
– Turėjau slaptą viltį, kad premijos laureatai susirenka ne tik įteikiant naujam žmogui premiją. Maniau, veikia kažkas panašaus į klubą, kur diskutuojama kultūros klausimais… Deja, matyt, pernelyg mes margos ir sunkiai kartu telpančios asmenybės. Kiekvienas turim savo veiklos lauką. Gal ir gerai. O ir amžius daugumos jau gana solidus…
Pana Marija buvo švietėja ir labdarė. Gyveno sunkiomis sąlygomis, pati buvo be sveikatos, bet nenuleido rankų ir visada matė laukiančius pagalbos. Kaip ji elgtųsi šiandien?
„Man baisus gyvenimas be darbo, be naudos Tėvynei… Norėčiau rasti kokį darbą, kuris mane visą užimtų, bet kad būtų naudingas“, – rašė M. Pečkauskaitė 1907 metų vasarą. Ir taip visą gyvenimą, kad tik būtų naudinga kitiems.
– Rašytojos biografai akcentuoja, kad Marija jaunystėje pradėjo mokytis rašyti lietuviškai, jai padėjo Povilas Višinskis, Vaižgantas. O juk iki Lietuvos valstybės atkūrimo buvo likę dar du dešimtmečiai. Įžvelgiu paralelę tarp anų laikų inteligentijos siekio mokėti savo tautos kalbą ir Jūsų didelio noro skatinti žemaitiškumą žemaičiuose.
– Gal, gerai paieškojus, ta paralelė yra. Labai dažnai Žemaitijos inteligentai sako: „Aš branginu lietuvių kalbą ir nenoriu jos gadinti žemaitiškai kalbėdamas ar rašydamas.“ Užkliuvo Vaižganto pamintijimai „Pragiedruliuose“: „<…> jis kuo neverkė dėl žmonių, tų Lietuvos lazzaronų, kurie tenkinos žilabarščiais, bet tik nereikėtų nulipti nuo krosnies ir pajudėti dėl baltesnės duonos kąsnio, dėl riebesnio uždaro sriubai. <…> O žydai, latviai ir kiti kitataučiai ėjo, važiavo – ir vaikščiojo pilvoti ir gelumbėti. <…> Kelkitės, kelkitės, lietuviai.“
Juk ne tik dėl skanesnio kąsnio, dėl tvarkingesnio gyvenimo reikia pajudėti, bet ir dėl tokių nematerialių dalykų kaip kalba. Daugybėje pasaulio valstybių žmonės stengiasi, kad įteisintų, išlaikytų senąsias kalbas, kurios, be pastangų, lengvai išnyks. Latvijoje latgaliai net Seime priesaiką latgališkai gali duoti! O mes laukiam valdžios paraginimo, ką kiekvienas galim puikiausiai patys daryti…
Man iš tikrųjų skauda dėl mūsų kurtumo, dėl nesigėdijimo, dėl sveiko žemaitiško unoro praradimo.
– Kita žmogaus vertybė, kurią Jūs deklaruojate, – savo krašto istorijos pažinimas. Kada ir kaip atėjo šis suvokimas?
– Kažkada atėjo toks pajautimas, kad aš nešiojuosi viską, kas įvyko iki manęs ir įsiamžino su manimi, kad manyje gyvena visi mano protėviai ir aš gyvensiu visuose, kas gyvens po manęs. Kaimai, žmonių likimai nueina užmarštin, bet jeigu imi domėtis, ieškoti, žiūrėk, ir vėl praeitis tampa gyva.
Mane labai džiugina domėjimasis kaimų gyvenimais. Turiu du kaimus, tai – Ketūnai ir Grūstė, kurie yra įspūdingi savo žmonių likimais, savo didumu. Žinau, kad visokių įdomumų galima rasti bet kurio kaimo ar gyvenvietės praeityje.
Smagu, kad domėjimasis grūstiškių gyvenimu sušaukė į būrį pačius grūstiškius, kurie dabar renka nuotraukas būsimai knygai. Labai įdomu bendrauti su jaunais žmonėmis, nes jiems įdomu sužinoti.
Tiek daug yra kuo domėtis. Dabar kalbinu tremtinius. Mes tiek daug jiems skolingi, nes laiku nepakalbinom, neparodėm dėmesio ir atjautos. Norėtųsi pakalbinti ir neišvežtuosius, į kolūkius suvarytus, savo gyvulėlių dainavimą nusavintose fermose girdėjusius. Norėčiau pakalbinti vyrus ir užrašyti jų istorijas apie tarnavimą sovietinėje armijoje.
Gyventi labai įdomu. Taip norisi, kad rytojus būtų taikus. Kad tik užtektų už taiką pakilusiom kainom išsipirkti.
– Marija Pečkauskaitė vadovavosi vokiečių filosofo, pedagogo, pacifisto F. V. Fersterio principais, kai ugdytojui, mokytojui svarbus gebėjimas atsispirti savo paties egoistiniams polinkiams, atsakomybė dėl kito gyvybės, kai to, kuris moko, žodžiai ir darbai nesiskiria. Kai kito žmogaus asmenybė (o gal net visuomenė, bendruomenė) auginama ne pasitelkus svetimas teorijas, o asmeninį pavyzdį.
Vadinasi, pirmiausia esi atsakingas už save – tokį – galintį keisti kitų gyvenimą. Aktualu ir po šimtmečio, kaip manote?
– Šiandien tiek daug kalbančių, tiek daug išmanančių, tiek daug teisingų ir tiek daug teisėjų. Teisėjai puola teisti kitaip pasakiusius, kitaip išsireiškusius, mažai padedančius, mažai aukojančius… Daugėja ir dvaro juokdarių, kurie leidžia sau pasityčioti ir pasijuokti iš negalinčiųjų apsiginti.
Dar nereikia pulti, dar nereikia gintis. Gyvenam taikos sąlygomis. Visko turim, visko užtenka. Ar tikrai būtina laukti padėkos, padarius gerą darbą, ir jaustis neįvertintam padėkos negavus? Kadaise mus, žemaičius, laikė mažakalbiais, tyliais žmonėmis…
„Išmokti valdytis, tai turėtų būti pirmutinis kiekvieno rūpestis, pirmutinė pareiga, pirmutinis mokslas, svarbesnis už visus kitus. Tik egoizmas prieš tai šiaušiasi: kam aukotis kitiems, kam atsižadėti, kam valdytis? Bet, deja, be pasiaukojimo be atsižadėjimo ir valdymosi nėra meilės, o be jos žemės viešpačiu lieka egoizmas, ir žmonių draugija tampa panaši į alkanų vilkų gaują.“
Tai tinka ir mūsų neramioms dienoms.
Rytojus bus rytoj. Dauginkime taiką aplink save.
