Tarp „Jorio“ šventės dalyvių – Mažeikių krašto gyventojai. Rūtos KONČIUTĖS-MAČIULIENĖS nuotr.
Lietuvos televizijos laidos „Gimtoji žemė“ kūrybinė grupė kasmet organizuoja „Gimtosios žemės Jorio“ apdovanojimus.
Šiemet tapti nominantėmis buvo pasiūlytos ir dvi Mažeikių rajono atstovės – Ukrinų bei Leckavos kaimų bendruomenių pirmininkės.
Kvietė siūlyti kandidatus
Per nacionalinį transliuotoją rodomos laidos „Gimtoji žemė“ kūrybinė grupė jau ne vienerius metus rengia „Gimtosios žemės Jorio“ apdovanojimus.
Jie laidos žiūrovus kasmet kviečia pasidairyti po savo rajoną, miestą, kaimą, seniūniją ir pasiūlyti žmones, vertus apdovanojimo už gerus ir prasmingus darbus.
Šiemet žmonės buvo kviečiami siūlyti pretendentus į apdovanojimų nominaciją „Už tai, kad visiems būtų geriau“.
Nominantus siūlė įvairių Lietuvos miestų, miestelių bendruomenių, įstaigų atstovai. Organizatoriai jų prašė parašyti laiškus ir papasakoti, kodėl nominacijai siūlomas vienas ar kitas asmuo arba kolektyvas. Buvo prašoma atsiųsti ir nuotraukų ar filmuotų vaizdų, pagrindžiančių siūlomo kandidato inicijuotus ir nuveiktus darbus.
Daug dokumentacijos
Vėliau už pasiūlytus kandidatus buvo balsuojama, balsų persvara lėmė nominacijos nugalėtojus.
Tarp pasiūlytų 24 nominantų buvo ir Mažeikių krašto atstovės – Vilma Vžesniauskienė ir Ona Savickienė. Jas pasiūlė Socialinio verslo regionuose praktikė Urtė Žilinskaitė, o savo balsais palaikė Mažeikių rajono gyventojai.
Ona Savickienė (ketvirta iš dešinės) negailėjo patarimų edukacijos dalyviams. Rūtos KONČIUTĖS-MAČIULIENĖS nuotr.
O. Savickienė Leckavos bendruomenei vadovauja ketverius metus. Kaip pati sako, žmonės ja pasitikėjo, išrinko, tad ir pirmininkauja, tačiau tai esanti sunki, daug laiko atimanti veikla.
„Pradžia buvo labai sudėtinga. Bendruomenių pirmininkų mokyklos nėra, o žinių reikėjo ir reikia labai daug. Visko mokaisi pats. Labai daug laiko atima įvairių dokumentų tvarkymas, projektų rengimas“, – pasakojo O. Savickienė.
Turi pagalbininkų ir patarėjų
Kitas bendruomenės pirmininko veiklos aspektas tas, kad tenka daug bendrauti su įvairiais žmonėmis. Tai reiškia, kad bendruomenės pirmininkas, kaip tarpininkas tarp gyventojų ir savivaldos, turi gerai pažinoti kone kiekvieną bendruomenės narį, žinoti vietinių žmonių charakterius.
„Bet aš esu ne viena. Yra susidaręs žmonių, turinčių minčių, idėjų ir norinčių jas įgyvendinti, branduoliukas. Susiburiame, apsvarstome ir imamės darbo“, – kalbėjo pašnekovė.
Pagrindinėmis bendruomenės veiklomis ji įvardijo Leckavos miestelio tvarkymą, puoselėjimą. Nemažai padarė ir ankstesni bendruomenės pirmininkai.
Norisi siekti tęstinumo
Ukrinų kaimo bendruomenės pirmininkė Vilma Vžesniauskienė jai vadovauja aštuonerius metus. Apie vadovavimą bendruomenei ukriniškė paaiškino vaizdžiai: „Įkritau kaip muselė į išrūgas ir plaukiu. Sunku save vertinti, kalbėti, kaip man tai sekasi, bet, atrodo, gerai“.
Pašnekovė sakė turinti savo kaimo viziją ir pamažu, žingsnis po žingsnio, link jos einanti. O tai, kaip jai drauge su pagalbininkais sekasi įgyvendinti sumanymus, geriausia vertinti kitiems.
„Gimtosios žemės“ surengtoje šventėje žodį tarė ir Vilma Vžesniauskienė. Rūtos KONČIUTĖS-MAČIULIENĖS nuotr.
„Dirbdama pamažu įgijau žinių, patirties. Dabar, kai visa tai turiu sukaupusi, stengiuosi ir panaudoti. Aišku, bendruomenės pirmininkui reikia ir užsispyrimo, ir kantrybės, ir gebėjimo valdyti informaciją“, – sakė V. Vžesniauskienė.
Svarbu įvertinti poreikį ir galimybes
Pasak ukriniškės, pavyzdys galėtų būti įvairūs projektai. Informacijos apie juos yra labai daug. Atrodytų, išsirink, teik, gauk finansavimą – ir įgyvendink. Tačiau svarbu įvertinti galimybes: ar tu sugebėsi tą projektą parašyti, ar bus galimybių įgyvendinti. Be to, dar reikia atsakymo į klausimą: ar kaimo gyventojams, bendruomenės nariams tai bus reikalinga.
Pasak V. Vžesniauskienės, sureaguoti ir pasidaryti išvadas galima iš paprastų dalykų. Kad ir iš to, ar kaimo žmonės ateina į bendruomenės inicijuojamus ir organizuojamus renginius.
„Jeigu žmonės neateina, tai jau yra signalas, kad galbūt kažką darai ne taip… Gal jiems paprasčiausiai neįdomu tai, kas tau pačiam atrodo reikalinga“, – mintimis pasidalijo pašnekovė.
Kartais ir patys žmonės pasiūlo, ką kaime būtų galima padaryti, kur drauge su kitais bendruomenės nariais norėtų nuvažiuoti, ką pamatyti.
Džiaugiasi, bet nesureikšmina
Tai, kad bendruomenių vadovės buvo nominuotos „Gimtosios žemės Jorio“ apdovanojimams, nei O. Savickienei, nei V. Vžesniauskienei nepridėjo papildomų pareigų ar naštos. Juolab kad nė viena netapo konkurso laimėtoja. Kita vertus, tai, kad Mažeikių rajono gyventojai kraštietes palaikė balsuodami internetu, džiugina. Kaip ir tai, kad pirmininkės kartu su bendruomenių nariais turėjo galimybę nuvykti į baigiamąjį renginį, vykusį Raseinių rajone.
„Dirbi žmogus kaip dirbęs, nes padaryti daugiau nei leidžia tavo jėgos ir galimybės vis tiek nepajėgsi. Bet malonu, kad apie bendruomenių planuojamus „versliukus“ konsultavusi Urtė sugalvojo mus taip palepinti, pagerbti“, – kalbėjo V. Vžesniauskienė.
O. Savickienė taip pat džiaugėsi šiltu savo bendruomenės, kaimynystėje esančių kaimų gyventojų palaikymu, domėjimusi tuo, kas aplink vyksta.
