Šiandien Lietuvoje plazda trispalvės, languose dega žvakutės – kaip atminimo ženklas to, kas vyko prieš 32 metus. 1991-ųjų sausio 13-oji – diena, kuri žymi mūsų kovą už savo valstybę, už jos nepriklausomybę, kuri aplaistyta laisvės gynėjų krauju. „Kad ir kiek praeitų laiko, ši diena nebus užmiršta“, – mano Gintaras Armalis. Jam Laisvės gynėjų dienos įvykiai gyvi prisiminimuose ir širdyje, juk pats tuomet buvo ten, kur rinkosi tūkstančiai lietuvių, kad apgintų siekį gyventi nepriklausomoje šalyje.
Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – Lietuvoje jau 32 metus turi ypatingą reikšmę.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras primena: „1990 m. kovo 11 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nuo sovietų imperijos, pasaulis neskubėjo jos pripažinti, o okupacinės sovietų valdžios administracinės struktūros ir kariuomenė neplanavo pasitraukti iš šalies.
Aukščiausią įtampos tašką Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos santykiai pasiekė 1991 m. sausio mėnesį. Sausio 8 dieną prosovietiniams aktyvistams nepavykus įsiveržti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus perimti valdžią buvo pasitelktos sovietinės karinės pajėgos. Sausio 10–12 dienomis Sovietų Sąjunga kėsinosi į svarbiausius Lietuvos valstybingumo, strateginius ir infrastruktūros objektus tikėdamasi visiškai perimti jų kontrolę, o ilgainiui atkurti Komunistų partijos politinę valdžią Lietuvoje. Buvo nusitaikyta į visoje Lietuvoje išdėstytus Krašto apsaugos departamento skyrius, užimti šios institucijos pastatai Alytuje, Šiauliuose, Kaune. Užgrobtas Vilniaus geležinkelio mazgas, karine technika blokuojami tarpmiestiniai keliai. Svarbiausios valstybingumo institucijos, buvusios Lietuvos sostinėje Vilniuje, netrukus tapo pagrindiniais agresorių taikiniais.
Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą. Žmonės iš visos Lietuvos vyko į Vilnių ginti savo nepriklausomybės. Tačiau sovietinės armijos kareiviai, nepaisant aktyvios drąsių Lietuvos nepriklausomybės gynėjų gausos, brutalia jėga užėmė Spaudos rūmus, televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Perėmus žiniasklaidos objektus, netrukus buvo pradėta organizuoti okupantų propagandinė veikla, visuomenei transliuojanti melagingą informaciją. Gindami svarbiausius objektus, Lietuvos nepriklausomybės gynėjai agresorius pasitiko su malda ir dainomis, į kurias šaltakraujiškai buvo atsakyta beginklių žmonių žudynėmis kulkomis ir vikšrais. 1991 m. sausio 13 d., sovietinei armijai ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, televizijos bokštą, žuvo 14 nepriklausomybės gynėjų, dar beveik tūkstantis žmonių buvo sužeista ar kitaip nukentėjo. Nors dalinė žiniasklaidos kontrolė ir buvo prarasta, tačiau svarbiausias nepriklausomos Lietuvos valstybingumo simbolis – Aukščiausioji Taryba buvo išsaugota. Ją pavyko išsaugoti Laisvės gynėjų dėka.“
Prisiminimai gyvi lyg šiandien
Plungės krizių centro direktorius Gintaras Armalis gerai prisimena šiuos įvykius. „Tuomet buvau trisdešimtmetis. Plungėje buvo kavinė „Versmė“, kur rinkdavosi žmonės žiūrėti sporto varžybų ir pan. Ten vakarojant 1991-ųjų sausio 11 dienos vakarą per televizorių jau rodė, kas vyksta Vilniuje…“ – į prisiminimus grįžo Gintaras, kuris tuomet buvo aktyvus Lietuvos Sąjūdžio narys, prisidėjo prie šio judėjimo steigimo Plungėje.
Pamatytų per televizorių vaizdų užteko, kad nieko nelaukdamas G. Armalis priimtų sprendimą – būtina vykti į sostinę. Atidėlioti nebegalėjo, tad dar tą patį vakarą jis sėdo į traukinį Kaliningradas–Maskva, vykstantį pro Plungę. Tiesa, Vievyje traukinys sustojo. „Buvo pasakyta, kad traukinys toliau nevažiuos, tad Vilnių pasiekiau persėdęs į autobusą. Vilniuje išties buvo didelis bruzdesys. Buvau prie parlamento, papuoliau į tą veiksmą. Sutikau nemažai plungiškių, pažįstamų veidų. Kai tik gaudavome žinią, kad artėja kareiviai, tankai, visi susikibdavome rankomis, stodavome kaip siena keliomis eilėmis – kad tik nepraleistume jų“, – prisiminė to meto įvykius G. Armalis.
Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją G. Armalis leido prie Radijo ir televizijos komiteto S. Konarskio gatvėje. „Netoli ten gyveno draugas, tad pabudėję prie parlamento buvome grįžę pas jį pavalgyti, kai išgirdome, kad vėl prasideda neramumai. Išėjome budėti prie komiteto. Prasidėjo tikra „košė“. Neilgai trukus išgirdome, kas vyko prie televizijos bokšto, kad žuvo žmonių. Ten, kur mes buvome, žuvusiųjų nebuvo, tačiau vienam jaunuoliui buvo nutraukti rankos pirštai“, – toliau pasakojo mūsų pašnekovas.
Dar ir šiandien Gintaras mena, kaip kitą dieną po įvykių atėjęs į S. Konarskio gatvę matė išdužusius aplink esančių daugiabučių namų langus – nebylūs liudininkai to, kas dėjosi tą naktį sostinėje. „Grįžęs pas draugą laidiniu telefonu skambinau į Plungę, draugams, pažįstamiems, pasakojau apie „mėsmalę“, kuri dėjosi Vilniuje, bet ne visi suprato, apie ką kalbu, gal ne visi ir patikėjo, gal ne visiems rūpėjo…“ – kalbėjo jis.
Tą 1991-ųjų sausį G. Armalis dar ne kartą vyko į Vilnių budėti prie žmonių saugomo parlamento rūmų, nes, deja, kiti svarbūs objektai okupantų buvo užimti. Tik kiti kartai jau buvo su būriu kitų plungiškių. „Prisimenu, kaip tiesiog Plungėje susistabdėme miestinį autobusą, važiuojantį maršrutu Ligoninė–Odos gamykla. Senas „ikarusas“ buvo, vairuotojas jaunas, klausiame, lietuvis tu ar ne, ar važiuotum į Vilnių. Sako, važiuotų, tik autobusų parko leidimą reikia gauti. Sustojome prie Savivaldybės, tuo metu Ščupokas gal administracijos vadovu buvo, jis paskambino, suderino su autobusų parku. Jo direktorius buvo labai nustebęs, kai sužinojo, su kokiu autobusu norime važiuoti, juk jis iki tol toliau Plungės nebuvo važiavęs. Prisistatėme dar papildomai medinių suolų autobuse, kad daugiau žmonių galėtų vykti, ir išvažiavome link Vilniaus“, – dar vieną kelionę link sostinės prisiminė G. Armalis.
Tąkart ne tik šis vienas autobusas pajudėjo link sostinės. Vilniuje sutikta ir daugiau plungiškių: parlamento rūmus saugojo minios žmonių.
Įdomu po kelių dešimtmečių prisiminti ir tai, kaip tąkart teko grįžti iš sostinės. „Nors į Vilnių išvykau su tuo autobusu, bet ten buvęs draugas įtikino, kad grįžčiau su juo – jis buvo kaip tik nusipirkęs naujus žigulius. Vykome naktį, buvo labai baisus oras, tai prie Raseinių kažkur netikėtai kelyje pasimaišė dviratininkas… Įvyko nelaimė, bet dviratininkas išgyveno. Mašinos stiklas buvo sudaužytas, teko grįžti atgal į Vilnių, o ten – komendanto valanda. Mus sustabdė kareiviai, pradėjo viską tikrinti. Bet paleido. Vėliau pamatėme, kad bagažinėje buvusio cigarečių bloko po patikros neliko. Mažas nuostolis lyginant su tuo, jog galėjome būti sulaikyti ir uždaryti“, – pasakojo G. Armalis.
Kur dingo vienybė?
Paklaustas, kas labiausiai įsiminė iš sausio įvykių, pašnekovas trumpam susimąstė: „Įsiminė žmonių vienybė, visi ten juk buvo susirinkę dėl to paties tikslo. Juk ne dėl smalsumo žmonės į Vilnių iš Klaipėdos, Plungės ir kitur kelias valandas dardėjo į sostinę… Visi tikėjome, norėjome tos laisvės, žinojome, dėl ko mes čia. Žmonių bendrystė buvo įspūdinga. Visi gyvenome tuo, jog reikia budėti, reikia būtinai važiuoti prie parlamento, nes supratome, kad kol minia žmonių stovės, kareiviai nesiryš daryti kiaulysčių. O ir pasaulis tuo metu jau matė, kas Lietuvoje vyksta. Man pačiam tuo metu nebuvo minties, kad galėčiau būti nuošalyje visų tų įvykių. Nežinau, gal kraujyje yra tas jausmas… Mano tėvas, dėdė buvo išvežti į lagerius už pasipriešinimą tuometinei santvarkai, senelis buvo nukankintas Rainiuose…“
Šiandien G. Armaliui apmaudu, kad iš tuometinės bendrystės ir vienybės nelabai kas liko. Jo manymu, dalis lietuvių dabar nebevertina iškovotos laisvės, yra nepatenkinti savo valstybe. „Demokratija leidžia reikšti savo nuomonę, žmonės vis labiau įsivaizduoja, kad yra nebaudžiami, neliečiami, ir dėl to auga drąsa dergti savo valstybę. Gal tokių žmonių ir nėra daug, bet iš tokių atsiranda keistų radijų, organizacijų… Kelia nerimą susiskaldymas, ir tarp mano pažįstamų jų yra. Bandai iš pradžių šnekėtis, apeliuoti į tai, kad iš tikro nėra taip, kaip jiems atrodo, juk įvertinkime žmonių galimybes dabar ir tada, bet pokalbiai paprastai pakrypsta nelabai malonia linkme“, – kalbėjo mūsų pašnekovas ir pridūrė, kad visoje šioje situacijoje jį kaip savo valstybės patriotą gelbėja kiti dalykai – galimybė pabūti bendraminčių apsuptyje dalyvaujant įvairiuose žygiuose, masiniuose bėgimuose, skirtuose Laisvės gynėjų dienai pažymėti.
Kaip pažymėjo Gintaras, iš tokių susibūrimų jis grįžta „pasikrovęs, išsitiesęs, atgavęs stuburą, kai vėl viskas šviesiau pasidaro“. Viename tokių renginių planuoja dalyvauti ir šiandien: po Sausio 13-ajai skirtų renginių Plungėje vyks į ta proga rengiamą pėsčiųjų žygį sukilėlių takais Klaipėdos krašte.
Papildė šaulių gretas
G. Armalis plungiškiams yra žinomas ir kaip šaulys. Lietuvos šaulių sąjungoje jis yra nuo 2016 metų. Kaip pats sakė, senieji Plungės šauliai jį pakvietė prisijungti prie šios organizacijos, tačiau ypatingus jausmus šauliams jautęs ir seniau. Kažkas širdyje sukirbėdavo, kai pamatydavo žygiuojant šaulius… Šiandien jis – ne eilinis šaulys. Praėjusiais metais tapo Žemaitijos 8-osios rinktinės Plungės 802-osios kuopos vadu, prieš tai buvo būrio vadas. „Šaulių sąjunga yra paremta savanoriška veikla, kiek kas gali, kaip kam išeina, tiek įsijungia į sąjungos veiklą. Mūsų kuopa nėra labai didelė, šiuo metu vienija apie 40 žmonių. Pastebėjome, kad su įvykiais Ukrainoje padidėjo žmonių noras įsilieti į šaulių gretas. Be abejo, laukiame visų, kurie nori tapti šauliais“, – pabrėžė mūsų pašnekovas.
G. Armalis įsitikinęs, kad Sausio 13-osios dienos įvykiai ir pirmieji Lietuvos žingsniai į nepriklausomybę, pareikalavę aukų, niekad nenueis užmarštin. Reikia tikėtis, kad tai nepasikartos: „Gal kiti ir nebevertina to, nesupranta, kad kartu su laisve žmogus gauna ir pareigų savo valstybei, ir tie įsipareigojimai gal kitus vargina, pykdo, dėl to atsiranda kritika, nemeilė, ilgesys praėjusių laikų. Bet laisvė suteikia žmogui visas galimybes būti savimi, ir tai yra labai didelė vertybė.“
Daiva GERIKIENĖ
