Gražios žinių šventės, gerų mokslo metų!

Mokslo ir žinių diena. Ją švenčia ne tik moksleiviai, bet ir mažieji lopšeliųdarželių auklėtiniai. Darželinukai stipriai spusteli mamos ranką – kad tik nepaleistų, pirmokėliai jau drąsesni – pagaliau nebereikės miegoti pokaičio! Abiturientų akyse vis šmėsteli nerimas: kaip seksis paskutiniaisiais mokslo metais – teks kaip reikiant pasistengti, kad paskui su džiaugsmu galėtų tęsti mokslus. Kokiomis nuotaikomis gyvena, pasakoja vaikai: nuo darželinukų iki vyriausiųjų. Aurelija STELENGYTĖ, pirmokė (nuotraukoje – su pussesere Aiva): – Greitai eisiu į pirmą klasę. Nebijau, mokykla netoli, prie pat namų. Laukiu… Darželyje, kai buvau mažesnė, labai patikdavo, tik mamos labai norėdavau. O kai užaugau – nebepatinka miegoti. (Tai didžiausia problema, dėl kurios nepatiko darželyje?) Panašiai. Vieną dieną nereikėjo miegoti, iki šiol prisimenu. Tada ėjome į koncertą, šiaip aš galėjau ir neiti į jį, bet man pačiai reikėjo dalyvauti. Šokau. Lankau šokių studiją „Šokių banga“. Dar į Telšius buvome išvažiavę. Labai patinka šokti, kūlversčius daryti. Moku skaičiuoti, rašyti ir skaityti, bet „biškuliuką“ bijau suklysti mokykloje. Dabar tai jau žinau, kad galiu suklysti. Močiutė sako, kad ir darbe būna, kai suklysta. Kai buvau mažesnė, tai galvojau, kad mokykloje negalės žaisti. Dėl gailumo, tai negaila, juk pertraukos bus. Bus su kuo žaisti, juk į vieną klasę eisiu su savo draugais iš darželio. Mokytojai nunešiu kardelių, savo mėgstamiausių gėlių, jei tik bus jų dar… Edgaras MIKA, darželinukas: – Kiekvieną rugsėjo 1-ąją suprantu, kad paaugau dar vienais metais. Todėl ir noriu eiti į darželį. Noriu kuo greičiau užaugti, kad galėčiau užsidirbti daug pinigų. Tada nusipirksiu keturratį motociklą arba oro balioną. Patinka gamtoje būti. O gal „britvą“ nusipirksiu, kad galėčiau „stoikę“ iškelti. Dabar eisiu į paruošiamąją grupę, tad jau nebeturėsiu auklėtojų Janinos ir Jolitos. Bet pažadėjau pas jas ateiti. Padėsiu aprengti mažus vaikus, kad į lauką galėtų juos išvesti. Mokausi skaityti, kelis puslapius esu perskaitęs. Reikia ruoštis į mokyklą. Bet bus problema: nebematysiu animacinių filmukų. Tokiu metu, kai juos rodo, būsiu darželyje. Galėtų ten būti televizoriai… Ar pasiilgau draugų iš darželio? Nežinau (trukteli pečiais). Su tais pačiais draugais ir kieme žaidžiame. Tadas ČEŠKEVIČIUS, Gabijos gimnazijos abiturientas: – Ši rugsėjo 1-oji ypatinga tuo, kad ji man paskutinė savo mokykloje. Pati šventė juk nėra kuo ypatinga. Kadangi gimnazija gryninama, tai nebėra tradicijos į klases vesti pirmokus, nes jų paprasčiausiai nebėra. Tiesiog skambant himnui visi išsiskirsto, susitinka su auklėtojomis ir viskas. Žinoma, paskui susitinkame su klasės draugais, dalijamės vasaros įspūdžiais. Kelia nerimą mokslo reforma. Supranti, kad reikės daug daugiau pastangų įdėti, kad pasiektum gerų rezultatų, nes aukštasis mokslas kainuos kur kas brangiau. Nuo pat pirmų dienų įpareigoja stengtis. Norėčiau studijuoti tarptautinius santykius, dėl to dalyvauju ir papildomoje veikloje – debatuose. Susipažįsti su politika ne teoriškai, o praktiškai, pamatai, kaip viskas atrodo iš vidaus. Manau, tai padės man studijose. Laura LELEIVAITĖ, 1 gimnazijos klasės moksleivė: – Rugsėjo 1-oji – tai ir šventė, ir toks ne pats geriausias jausmas, nežinau, kaip pavadinti… Kai nebeturėsi laisvų dienų. Man apskritai patinka eiti į mokyklą, patinka ir mokytis. Nebūna dienos, kad grįžtum iš mokyklos be įspūdžių. Žinoma, daug kam nepatinka. Kas nemėgsta mokytis, tie ir į mokyklą nenoriai eina. Gimnazisto statusas suteikia daugiau galimybių įsisukti į mokyklos gyvenimą: rašyti projektus, organizuoti renginius ir juose dalyvauti. Dar yra galimybė dalyvauti mokyklos tarybos veikloje. Kol kas nenusprendžiau, ar pretenduosiu į ją. Tik tiek galiu pasakyti: kas nori, tie veiklos randa, o kas yra atsiskyrę, tie ir sėdi tylėdami. Nesvarbu, kad esame pirmokai, tai dažnai pasijuokiame iš to – mažuliukai esame. Asta ŠEMETIENĖ, baigusi suaugusiųjų klasę Sodų vidurinėje mokykloje: – Dabar, pagalvojus apie šią šventę, širdelė nebespurda. Pagaliau vidurinė mokykla baigta. Taip jau susiklostė gyvenimas, kad iš pradžių baigiau tik pagrindinę mokyklą. Neįsivaizduojate, kokia buvo baimė po trylikos metų pertraukos grįžti į mokyklą. Maniau, kad sakys: ot kvailelė, sugalvojo mokytis. Bet labai džiaugiuosi, kad ryžausi. Mokytojai buvo labai šaunūs, džiaugėsi, kad mokomės, nesulaukėme nė vieno blogo žodžio ar pašaipos. Kai reikėdavo pildyti dokumentus, tai nejaukiai jaučiausi, rašydama „pagrindinis“. O dabar jau su pasididžiavimu rašau – vidurinis. Ir nesustosiu, kitais metais ketinu studijuoti Šiauliuose. Buvo metais, kai šeimoje buvome trys moksleiviai – sūnus, dabar žygiuosiantis į pirmą klasę, šeštokė dukra ir aš. Buvo triguba šventė. Bet užtat vaikams buvo paskatinimas. Visi gaudavome pažymius. Ir aš jiems sakydavau – va, pažiūrėkite, kaip aš mokausi, o tau ne kaip sekasi, greitai sėdi ir mokaisi! Sigito STRAZDAUSKO nuotr.