Ginekologė Aldona Zita Vaičiukėnienė niekada nepuoselėjo svajonių kada nors būti gydytoja arba bent medicinos darbuotoja. Gyvenime jai teko dirbti daug kuo: tarnaite, krosniakure, skalbėja, sanitare, medicinos seserimi. Daug vargo patyrusi moteris, nors ir būdama pensininke, tebedirba. Be gydytojos darbo, ji turi ir begalę kitokių užsiėmimų.
KARAS PRIVERTĖ PALIKTI NAMUS Aldona – tikra mažeikiškė. Namas, kuriame ji gimė, ir dabar tebestovi Vytauto gatvės ir Beržų tako kampe. Mama Magdeliana ją, pirmą kūdikį, pagimdė teturėdama 17 metų. Tėtis Domas buvo už žmoną kur kas vyresnis. Jųdviejų šeimos daugelį metų bendravo, tad Domas sakydavęs, kad auginasi sau būsimą žmoną. Magdeliana, dar beveik vaikas, iki ausų buvo įsimylėjo savo vyresnįjį draugą, kuris, beje, buvo gražus vyras. Kai jis išėjo į kariuomenę, mergina jo ilgėjosi ir laukė. Domui sugrįžus, pora susituokė. Dukrytė gimė balandžio 1ąją, Melagių dieną. Aldona šypsosi sakydama, kad melage dėl to netapo ir jeigu ką ir apgauna, tai tik pokštaudama. Ji gimė per karą, tad krikštyti naujagimę nešė per bombarduojamą miestą į senąją medinę bažnytėlę. Tėvai bijojo, kad visi nežūtų, todėl skubėjo pakrikštyti. Artėjant karui į pabaigą, šeima, kurioje buvo likę moterys ir vaikai, tėtį Domą paėmė į frontą, pasitraukė į Latviją. Iš Latvijos Magdeliana su anyta, ketvirtus einančia Aldona ir metukų sūneliu Domu ant rankų buvo išvežti į Vokietiją. KAI KURIUOS EPIZODUS PRISIMINS VISĄ GYVENIMĄ „Mus į Vokietiją gabeno laivu iš Liepojos uosto. Prisimenu tamsų dangų, juodus debesis ir dūmus. Buvau pusketvirtų metų „panelė“. Kiekvienas iš mūsų rankose laikė po „nešliavą“. Kaip šiandien menu, lipant į laivą vienoje rankytėje laikiau arbatinuką, kitoje – savo tualetinį puoduką“, – vaiko sąmonėje užsifiksavusius vaizdus pasakoja Aldona. Per Lenkiją kartu su kitais lietuviais šeima atsidūrė Vokietijoje. Kiek prisimena iš mamos pasakojimų, vokiečiai rūpinosi šeima su mažais vaikais. Mamos į darbus nevarė, ir gal tik pora kartų ji buvo nuvežta į kareivines skusti bulvių. Nors dar visai mažytė, Aldona įsiminė ir vieną kitą karo vaizdą. Po lėktuvų antskrydžio, nutilus jų gaudesiui, ji su mama išlindo iš rūsio ar slėptuvės ir kažkokioje patalpoje, susėdusios ant suolelio, gėrė arbatą iš gražių puodukų, išmargintų raudonomis aguonomis. Iš kur ir kieno buvo tie puodukai, Aldona neprisimena, bet po karo jų namuose dar ilgai jie buvo naudojami. „Prisimenu dar vieną momentą. Jau karui pasibaigus, grįžtant į Tėvynę, kelios šeimos buvome apgyvendintos vokiečių paliktame tuščiame name. Išvarginti klajoklių gyvenimo, žmonės išsikūreno krosnis, išsiskalbė, nusiprausė ir sugulė. Naktį troba užsidegė ir visiems kuo greičiausiai teko iš jos sprukti. Sėdžiu aš „purmankoje“ (ratai, traukiami arklio, – B.P.) ir lieju ašaras: degančiame name liko mano lėlė“, – apie „didžiausią“ praradimą pasakoja Aldona. MOKYKLA MERGAITĖS NEVILIOJO Kai Aldona su savo artimaisiais grįžo į Mažeikius, gyveno prie pat geležinkelio, Vingio tako gatvėje. Kai pro šalį dundėdavo traukiniai, puspenktų metukų mergaitė vis bėgdavo prie geležinkelio, tikėdamasi sulaukti iš karo grįžtančio tėčio. Tačiau vieną dieną mama iš karinio komisariato gavo pranešimą, kad jos vyras Domas balandžio 27-ąją, šturmuojant Berlyną, žuvo, palaidotas Berlyno civilinėse kapinėse. Tai buvo skaudus smūgis visai šeimai. Mažoji Aldutė sėdėjo labai nusiminusi. Į atėjusios tetos Juzefos klausimą, kas atsitiko, mergytė pralemeno, kad tėtis nebegrįš, nes jį „nusovė“. Po poros metų Aldona pradėjo lankyti pradinę mokyklą, įsikūrusią dabartinės Muzikos mokyklos patalpose. Mokantis penktoje klasėje, mokykla degė ir mokiniai buvo išskirstyti į kelias atskiras patalpas. Aldona pateko į medinę mokyklą, kuri tada stovėjo prie dabartinės Merkelio Račkausko gimnazijos. Čia ji mokėsi dar ir aštuntoje klasėje, bet prisipažįsta, kad mokytis tingėjo. „Mokytojui pakvietus atsakinėti, stovėdavau prieš klasę ir nepraverdavau burnos. Kai mokytojas sakydavo, kad parašys man dvejetą, mintyse kartodavau: nors ir kuolą. Buvau labai užsispyrusi, gal todėl, kad gimiau Avino ženkle“, – leidžiasi į prisiminimus pašnekovė. Kaip išsisukti nuo mokslo, ji surado būdą. Mokyklos grindys buvo išklotos parketu. Po karo dauguma vaikų avėjo kaliošais, o atėję į mokyklą persiaudavo šlepetėmis. Aldona jų neturėjo ir žinojo, kad toks pirkinys sunkiai besiverčiančiai šeimai būtų didelės išlaidos. Todėl ji mamai pareiškė, kad į mokyklą daugiau nebeis. Mama teištarė: „Kaip nori“, ir tuokart jos mokslai baigėsi. TEKO PATIRTI DAUG VARGO Jai tebuvo gal tik keturiolika, todėl nepilnametė jokio darbo negalėjo gauti. Ji pasisamdė už tarnaitę, augino ir prižiūrėjo vaikus, šeimininkavo pas žmones kaime. Vieną vasarą Latvijoje pas mamos brolį ganė ir melžė karves. Jų buvo apie 20, mat dėdė dirbo kolūkio fermoje, o Aldona su jo dukra padėjo. Atėjus rudeniui jai pavyko įsidarbinti Mažeikių linų fabrike. Nepilnametė kraudavo į sunkvežimius linų šiaudelius, bet dirbo nevisą darbo dieną. Kitų metų pavasarį ji buvo priimta į šiltnamius sezonine darbininke. Dabar jų vietoje „Snoro“ bankas ir „Norfos“ prekybos centras. Šiltnamiams vadovavo du puikūs vyresnio amžiaus latviai. Iki karo tai buvo jų nuosavybė. „Man tekdavo ruošti inspektus daigynams. Atveždavo arklio mėšlo, nes jis turi daugiau šilumos, ir jį reikėdavo gerai suminti. Į taip paruoštą dirvą sodindavome agurkų, pomidorų, įvairiausių gėlių daigus, kuriais būdavo aprūpinamas visas miestas“, – daržininkystės praktiką prisimena medikė. Šeima glaudėsi šaltame, be jokių patogumų bute. Vaduodama mamą, kuru rūpinosi Aldona. „Nusipirkti malkų būdavo labai nelengva. Todėl turgaus dienomis anksti iš ryto, kol dar kaimiečiai jų nenuveždavo į turgų, bėgdavau Ventos tilto link, kad pasitikčiau vežimus su malkomis“, – apie nelengvą savo jaunystę pasakoja pašnekovė. Jai ne kartą tekdavo ir vienai pačiai su dvitraukiu pjūklu susipjauti malkų ir pasikurti krosnį. BUVO PRIIMTA DIRBTI Į LIGONINĘ Po kurio laiko Aldona įsidarbino lopšelyjedarželyje „Pagrandukas“, buvusiame prie senosios medinės bažnyčios. Jo pastate anksčiau buvo klebonija. Čia skalbėja dirbo jos mama, o merginą priėmė kaip jos padėjėją ir krosniakurę. „Keltis tekdavo ketvirtą valandą, nes krosnis pakurti reikėdavo labai anksti. Gyvenome Laisvės gatvėje, ir į darbą eiti buvo labai toli. Ypač vargdavau žiemą: tamsu, šalta, slidu, o dar reikia pereiti geležinkelį. Būdavo taip sunku atsikelti, kad mamos ne kartą prašydavau: „Mama, būk gera, nueik už mane“. Mama lieka mama. Ji be žodžių keldavosi ir eidavo“, – šiltai apie mamą kalba moteris. „Pagranduką“ lankė mokytojų Rubšių dukra Rasa, kuri išsiskyrė iš kitų vaikų ir kurią Aldona labai gerai įsidėmėjo. Ji buvo puiki ir labai tvarkinga mergaitė. Nuo savo suknelės ji rūpestingai nurinkdavo kiekvieną trupinėlį. Tokia vaikystėje buvo ginekologė Rasa Stupakovienė. Ji tapo gydytoja, o kartu ir Aldonos kolege. Tais laikais lopšeliaidarželiai priklausė ligoninėms. Mažeikių ligoninei tada vadovavo šviesaus atminimo gydytojas Šapoka. Kad nereikėtų taip toli vaikščioti, Aldona jo paprašė, kad priimtų į ligoninę. Kad galėtų skyriuje dirbti sanitare, iš pradžių reikėjo padirbėti skalbykloje. Ji buvo senosios V. Burbos ligoninės rūsyje. Skalbti reikėjo kelių skyrių skalbinius, tarp jų ir šimtus vaikų skyriaus vystyklų. Po švenčių dienų jų būdavo dar daugiau. Viską reikėjo daryti rankomis. Išskalbtus, išskalautus ir išgręžtus skalbinius reikėdavo užlipus laiptais padžiauti palėpėje. Vėliau Aldona buvo pervesta į Vaikų ligų skyrių sanitare, dar po kiek laiko dirbo Chirurginiame skyriuje. „Dirbdama šalia chirurgų, po operacijų ne kartą esu virusi kavą Vladui Burbai, Stefanijai Žilinskaitei. Prisimenu ir seniai Anapilin išėjusią ginekologę, mažytę, smulkutę gydytoją Burbienę, kuri operuodavo pasilipusi ant kėdutės“, – mena senuosius gydytojus pašnekovė. Į MEDICINĄ PAPUOLĖ ATSITIKTINAI Vieną dieną vyr. gydytojas Šapoka sukvietė visą dirbantį jaunimą ir pareiškė, kad reikia mokytis. Tie, kurie buvo nebaigę vidurinės mokyklos, turėjo pradėti lankyti vadinamąją Darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Aldona įstojo į aštuntą klasę. Iš pradžių buvo labai sunku, nes per praleistus ketverius metus viskas buvo pamiršta. Ypač sunkiai sekėsi matematika. Tačiau tuomet mergina norėjo mokytis ir lankė papildomas konsultacijas. Dieną skubėjo į darbą, vakare – į mokyklą. Dėl avalynės Aldona ir šį kartą turėjo bėdos. Kaip ir anksčiau, mokyklos drabužinėje reikėjo persiauti. Kartą po pamokų ji čia neberado savo batų ir namo teko pareiti basomis. Tik dabar tai jau nebuvo dingstis mesti mokslus. Jai puikiai sekėsi ir vidurinę mokyklą mergina baigė gerais pažymiais. 1965 metais visus ligoninės darbuotojus, turinčius vidurinį išsilavinimą, amžinatilsį ligoninės ūkvedys Kripaitis susodino į sunkvežimio kėbulą ant čiužinių ir išvežė į Kauną mokytis. „Ruošiausi studijuoti tiksliuosius mokslus ir dirbti pramonėje, bet mus visus nuvežė į Medicinos institutą. Nors aš čia ir nenorėjau, bet nesusigaudžiau, kur man vienai toliau reikėtų eiti. Nieko kito neliko, kaip patraukti kartu su visais. Parašiau pareiškimą į gydomąjį fakultetą. Stojamuosius išlaikiau gerai ir buvau priimta į institutą“, – apie tai, kaip atsitiktinumas pakeitė jos gyvenimą, pasakoja medikė. Jau pirmomis mokslo metų dienomis pirmakursių grupė puikiai susidraugavo. Tam pasitarnavo tais laikais labai madinga įžanga į mokslo metus – nuo rugsėjo 1-osios dviejų savaičių darbas kolūkyje. Aldonos grupėje visi studentai buvo vyresnio amžiaus, jaunuoliai – po armijos. Kadangi materialiai mergina vertėsi sunkiai, stipendiją kartais gaudavo, o kartais – ne, tad kai būdavo labai striuka, bendrakursiai iš Kauno suorganizuodavo rinkliavą ir taip ją sušelpdavo. Per vasaros atostogas grįžusi į namus, būsimoji medikė dirbdavo ligoninėje sanitare. Baigus tris kursus, vasaromis ją jau priimdavo į „greitąją“. PIRMAS AKUŠERINIS KRIKŠTAS Aldona budėdavo „greitojoje“, priimdavo iškvietimus, leisdavo vaistus. Vienas iškvietimas, kurį gydytoja atsimins visą gyvenimą, buvo pas gimdyvę Žagarėlės gatvėje. Kartu budėjusi felčerė, pagalvojusi, kad ši gatvė netoli, pasiūlė Aldonai nuvažiuoti ir palydėti gimdyvę į gimdymo skyrių. „Telefonu pasiteiravau, ar nenubėgo vaisiaus vandenys, ir, išgirdusi neigiamą atsakymą, buvau rami, kad viskas bus gerai. Tačiau nuvykusi į vietą, išvydau tokį vaizdą: moteris klūpojo ant grindų, buvo prasidėjęs gimdymas. Su vairuotoju atsinešėme neštuvus, į juos paguldėme gimdyvę, ir po kelių akimirkų kūdikis gimė. Buvau labai sutrikusi, nes praktiškai to nebuvau net mačiusi. Gerai, kad savo lagaminėlyje turėjau visko, ko tokiu atveju reikia. Perkirpau naujagimio virkštelę, padedant namiškiams, suvysčiau ir skubiai, nelaukdami placentos pasišalinimo, išvežėme motiną su kūdikiu į ligoninę“, – apie pirmąją savo praktiką dabar visiškai ramiai pasakoja gydytoja. PRADŽIA NEBUVO LENGVA Baigusi keturis kursus, būsimoji medikė įsidarbino Kauno klinikų neurochirurginiame skyriuje ir ten dirbo trejus metus, kol baigė institutą. Tuo metu šiame skyriuje gulėdavo po 70 ligonių, prie kurių budėdavo po dvi medicinos seseris. Paprastai ligoniai būdavo sunkūs, po galvos ir stuburo traumų. Viena med. sesuo vartydavo ligonius ir keisdavo patalynę, kita – leisdavo vaistus. Kol viename skyriaus gale viską pabaigi, kitame – jau ir vėl reikia pradėti iš naujo. Taigi nebūdavo kada net prisėsti. Jeigu naktį atveždavo traumuotą ligonį, jį reikėdavo paruošti operacijai. Ilgais tuneliais med. seserys žingsniuodavo į priėmimo skyrių, kad iš ten atneštų nuotraukas, kraujo ar jo pakaitalų. Po tokios nemiegotos nakties reikėdavo sėdėti paskaitose ar atlikinėti praktikos darbus. Vienų metų internatūrą atlikusi Kauno pirmuose gimdymo namuose, jaunoji gydytoja paskyrimą gavo į Telšių rajono Varnių pirmąją rajoninę ligoninę. 1972-aisiais atvažiavusi į Varnius, ji čia dirbo akušereginekologe ir vyr. gydytojo pavaduotoja gydymo reikalams. Šiame miestelyje Aldona surado savo antrąją pusę ir ištekėjo. Tačiau šeimą ištiko nelaimė: vyras staiga ir labai netikėtai mirė. Likusi viena, 1984 metais gydytoja grįžo į Mažeikius. Nuo tada ji dirba Mažeikių ligoninėje, Senamiesčio ir Židikų poliklinikose. Per pastarąjį laikotarpį jai teko dirbti ir „Mažeikių naftos“ sveikatos punkte, Sedos, Tirkšlių ambulatorijose. TURI KUO UŽSIIMTI IR BE MEDICINOS Nors jau nemažai metų, kai gydytoja – pensininkė, ji tebedirba. Jos bendro darbo stažas – 45, o gydytojos – 35-eri metai. Be darbo, ji turi ir begalę kitų užsiėmimų. Moteris – patyrusi vairuotoja, automobilį vairuoja nuo 1978-ųjų metų. Sėkmingai, be jokių autoįvykių, važinėja po visą Lietuvą, Latviją, abiejų šalių sostines. Du kartus 2000-aisiais ir užpernai svečiavosi pas gimines JAV Niujorko ir Virdžinijos valstijose. Pamatė didžiuosius Amerikos miestus – Niujorką ir Vašingtoną, – savo akimis išvydo Niagaros krioklį. Du kartus Niujorke lankėsi Metropoliteno operos teatre. „Pernai šiame teatre klausiausi, kaip skamba operos solistės, lietuvių primadonos Violetos Urmanos balsas. Jaučiau savotišką pasididžiavimą, kad mūsų tautietė dainuoja tokio garsaus teatro scenoje“, – sako gydytoja. Medikė labai mėgsta darbuotis savo sode, kuris yra Reivyčiuose. Čia ji turi įsirengusi du šiltnamius, kur augina agurkus, pomidorus, papriką. Daug vietos skirta gėlynams. Namuose trijų kambarių bute irgi tiek žiemą, tiek vasarą žydi gėlės. Balkone žydinčios pelargonijos atkreipia net ir kaimynų dėmesį. Gydytoja save vadina darboholike. Ji sako net ir televizoriaus nežiūrinti be mezginio rankose. Mezga ir neria vąšeliu dar nuo instituto laikų. Visą savo giminę ir draugų vaikus yra apmezgusi nuo galvos iki kojų. Kaip ir kiekvienai moteriai, jai netrūksta ir įvairių rūpesčių. Tačiau apie juos ji sako geriau patylėsianti, nes mažai kas be jų šiandien gyvena. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Gydytoja Aldona Vaičiukėnienė Mažeikių ligoninės akušerinio ginekologinio skyriaus gydytojų kabinete. Šis skyrius yra pagrindinė jos darbovietė.
Gydytoja tapo nuėjusi labai ilgą ir varginantį kelią
