Kreiptis į Mažeikių ligoninės gydytoją psichiatrą Darių Ereminą privertė pokalbis su gerai pažįstama šeima. Abu – vadinamieji senjorai, tačiau ne atsiskyrėliai, priešingai – labai mėgstantys bendrauti. Informacinių technologijų šiame tūkstantmetyje jiems kažkaip nepavyko įvaldyti, o dabar jau ir amžius nebe tas… Tad karantino laikotarpiu vienintelis langas į pasaulį, be namų langų, – televizorius.
Aplankiau juos iš tolo ir, patikėkite, susidūriau su tokia juoda neviltimi, tokia baime, kad pati nevalingai pasidaviau šiai nuotaikai – ėmiau galvoti, jog mūsų iš tiesų laukia tik ilga vienatvė.
Vyresnio amžiaus žmonės ypač sunerimo po to, kai pasigirdo kalbų, jog rizikos grupės asmenims koronaviruso teks saugotis dar ilgai, kol bus išrasta vakcina ar atrasti vaistai. O jei virusas mutuos, tai visą likusį gyvenimą gali tekti gyventi baimėje.
Paprašiau gydytojo, kad atsakytų į mano pateiktus klausimus. Tiesa, supratau, kad galiu tik perduoti draugės „klausimyną“ – išsakyti tas bėdas ir abejones, kurias ji man išdėstė.
Tad nenustebkite, jei pokalbis pasirodys labiau panašus į paciento ir daktaro dialogą, o ne įprastą interviu. Paskui pagalvojau: o gal ir gerai, gal šie neprofesionaliai pateikti klausimai kitiems žmonėms padės geriau atpažinti savas emocijas, nuogąstavimus, mintis.
– Neseniai perskaičiau mintį, kuri man pasirodė keista: „Jaunystėje vis skaičiuodavau, kiek man bus metų, kai pasaulis švęs tūkstantmetį, kokie tada bus fejerverkai, kokia bus šventė… O nebuvo nieko. Tiesiog atėjo tyliai ir prasidėjo kitas tūkstantmetis“.
Dabar, kai niekur nebegalim išeiti, nieko negalime kartu švęsti, vyresnio amžiaus žmonėms užeina graužatis dėl praleistų gražių progų, dėl nesusipratimų ir smulkmenų, kurios trukdė bendrauti.
Kaip neįvaryti savęs į neviltį, kuo užpildyti tą laiką, kurį skirdavom bendrauti su kitais žmonėmis?
– Norėčiau paprieštarauti, nesame visi uždaryti savo būstuose. Vyresni žmonės kol kas privalo likti namuose, tačiau kiti galime ir turime išeiti pasidžiaugti pavasariu, bundančia gamta, besiskleidžiančiais žiedais. Pavasariu galime džiaugtis ir žiūrėdami pro buto langus.
Nors, galvojant apie žmogų, kuris nepastebėjo tūkstantmečių pasikeitimo šventės, kaži, ar jis pastebės ir pavasario virsmą…
Žinoma, užsidarius namuose neišeina susitikti gyvai, tačiau kas trukdo dažniau paskambinti tiems, kuriuos myli? Bendravimas turi nenutrūkti, tik jo forma pasikeitusi – telefonu, internetu, vaizdo konferencijomis ar specialiomis programomis.
– Jaunesni „įkirto“ technologijas ir naudoja neribotas interneto galimybes, turi išmanius televizorius. O jeigu tau lieka tik radijo žinios ir televizija, kur ištisai kalbama apie koronavirusą – siaubingą pavojų ir mirtis nuo jo?
Įsitikinkite pats – skelbiamos ir rodomos blogos žinios iš viso pasaulio. Apima jausmas, kad jau artėja pasaulio pabaiga. Kaip apsisaugoti nuo baimės, kuri, rodos, tuoj virs į paniką?
– Taip, žiūrint televizijos naujienas, kur mėgstama žinias pradėti nuo neigiamos informacijos koncentrato, gali apimti augančios baimės jausmas. Saugant savo emocinę pusiausvyrą, būtina nepasiduoti neigiamų emocijų antplūdžiui.
Ką daryti? Pasiskatinti teigiamas emocijas. Jeigu jau norisi būti prie televizoriaus, reikia pasirinkti žiūrėti ką nors malonaus. Šiais laikais yra būdų, kaip susirasti malonų filmą, koncertą ar kitokią laidą. Galiausiai yra kitų kanalų, kitų laidų, jei namuose nėra išmaniojo televizoriaus.
Kita vertus, tai, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, reikia sekti. Tačiau svarbu „neperdozuoti“ – informaciją imti tik iš kelių patikimų šaltinių.
Manau, kad blogiausias informacijos šaltinis šiuo atveju yra socialinis tinklas „Facebook“, ypač kai be jokio pasirinkimo skaitomos visos žinutės…
Pavargote nuo televizijos? Užsiimkite malonia veikla – skaitykite knygas, peržiūrėkite senus fotografijų albumus, susitvarkykite namus, eksperimentuokite virtuvėje. Prisiminkite artimuosius, kuriems anksčiau nerasdavote laiko, pasikalbėkite su jais. Išmokite kažko naujo.
Be to, yra mokslinių duomenų, kad Dievą tikintys žmonės yra mažiau linkę į nerimą, depresiją, rečiau jaučiasi nelaimingi.
– Vis galvoju, ar teisinga taip sakyti: „Aš myliu savo tėvus, todėl nelankau jų“. Arba raginti: „Nekvieskite į svečius anūkų ir neprašykite jų pasilikti…“ Mes ir taip mažai bendraujame su savo tėvais, seneliais. Iki karantino aiškinomės, kad laiko trūksta, dabar guodžiamės: valdžia neleidžia.
Gera žmonėms, gyvenantiems kaime, miestelyje ar turintiems sodybą. O jeigu turi tik butą mieste, jeigu tavo vaikai toli, jei eidamas pirkti maisto ar susimokėti mokesčių jautiesi lyg nusikaltęs, nes tau nederėtų išeiti iš namų… Kaip įveikti tokį nerimą, kaltės jausmą ir mus slegiančią kasdienybę?
– Žmogus yra socialus gyvūnas, mums būdinga bendrauti ir šiuo metu kilęs bendravimo apribojimas gali slėgti bei kelti nerimą. Tačiau kodėl kilo šis izoliacijos poreikis? Kad būtų galima sustabdyti viruso plitimą, apsaugoti save ir savo artimuosius. Nekontaktuoti fiziškai. Tačiau meilė artimiesiems nuo didesnio atstumo juk nesumažėja.
„Visada galima bučiuotis mintyse“, – skelbia karantinas.lt puslapio šūkis. Ir yra dar viena šio meto mintis: „Aš nelankau savo senelių per Velykas, kad galėčiau aplankyti per Kalėdas.“
– Jeigu vaistai, skiepai nuo šio naujo viruso nebus išrasti per metus ar dvejus, negi taip ir sėdėsime užsidarę? Ar reikia mokytis nuolat gyventi viruso grėsmės sąlygomis – pagal nustatytas taisykles? Ar pasikliauti nuosavu sveiku protu ir juo vadovautis?
– Po sunkios ligos organizmas dažniausiai jau negrįžta į pradinį, prieš ligą buvusį funkcionavimo lygį. Todėl ir po karantino visuomenė bei jos elgesys jau nebus tokie, kokie buvo prieš karantiną.
Kitokiam bendravimui, kitokiai elgsenai turime ruoštis visi.
O taisyklės yra tvarka, apibrėžianti elgsenos ypatumus atitinkamomis sąlygomis, tačiau visų gyvenimo situacijų juk neįmanoma sudėti į taisykles. Situacijose, nenurodytose taisyklėse, sveikas protas labai reikalingas. Galvoju: jeigu vaistai ar skiepai nuo šio naujo viruso nebus išrasti per metus ar dvejus arba virusas mutuos, visuomenė taps gerokai atsargesnė, labiau laikysimės higienos reikalavimų.
– Gatvės tuščios, kas kur juda tai tik mašinomis, didžioji dalis žmonių griežtai laikosi reikalavimų, o kasdien girdime gąsdinimus, grasinimus baudomis. Ar žmogaus prigimtyje yra užkoduotas malonumas pirma pasakyti blogą naujieną? Juk žinia apie mirtį akimirksniu pranešama…
– Mano galva, pandemijos sąlygomis geriau yra per daug atsargumo, negu per mažai. Juk tik priėmus griežtas karantino taisykles, pavyko suvaldyti koronaviruso plitimą. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje naujai užsikrėtusių žmonių skaičius didėja lėtai, kad mirusiųjų nuo koronaviruso yra pakankamai nedaug.
Nežinau, ar mūsų valdžia myli žmones, bet šioje situacijoje tikrai gerai mumis rūpinasi. Kita vertus, žiniasklaida ir kai kurie politikai žino šitą pigų, bet veiksmingą triuką – neigiamos žinios, triukšminga „antis“ labai gerai pasklinda. O po to mažai kas pasidomi, kaip yra iš tikrųjų. Todėl kartoju: pasitikėkite tik patikimais informacijos šaltiniais.
– Ir klausimas pabaigai: ar jūsų vadovaujamame Psichiatrijos skyriuje ir kituose ligoninės skyriuose yra ligonių, sergančių įprastomis ligomis? Toks įspūdis, kad be koronoviruso nieko daugiau lyg ir nevyksta… Kitų ligų nėra.
– Mažeikių ligoninė ir Psichiatrijos skyrius gyvena šiek tiek kitokiu ritmu, čia nevyksta planinis gydymas, neteikiamos ambulatorinės paslaugos.
Psichiatrijos skyriuje gyvenimas iš pradžių buvo trumpam sulėtėjęs, turėjome mažai pacientų. Tačiau dabar dirbame įprastu ritmu, pas mus patenka žmonės, kuriems reikia suteikti būtinąją specializuotą pagalbą. Kituose ligoninės skyriuose pacientų truputį sumažėjo, tačiau visa reikalinga pagalba yra teikiama.
Žvelgiant iš ligoninės vidaus, tikrai nėra tokio įspūdžio, kad be koronaviruso nieko daugiau nevyksta.
Kalbėjosi Jūratė MEDEIKYTĖ
Ponas Ereminas ruošia dirvą kandidatuoti į Seimą.