Tirkšliškė Alma Krapauskienė piešia nuo ankstyvos vaikystės. Savo darbuose dailininkė yra įamžinusi daugybę tėviškės – Ignalinos krašto vaizdų. Daugelį temų menininkei padiktuoja vaizduotė.
Dailė – ne vienintelis ilgametės pedagogės pomėgis. Jos sukurtose eilėse – tėviškė, sutikti žmonės, vietos, kuriose teko gyventi ir dirbti.
DAILĖS STUDIJOMS
PRITRŪKO DRĄSOS
A. Krapauskienė prisimena vaikystėje pripiešdavusi visus laisvus plotelius savo sąsiuviniuose ir knygose. „Piešdavau saulėlydžius, berželius, pušeles, – pasakojo dailininkė. – Mokykloje pačios mieliausios būdavo dailės pamokos. Mokytoja, matydama mano pomėgį, patarė studijuoti dailę. Ir aš pati maniau, kad mano ateitis bus susieta tik su daile“.
Kilusi iš atokaus Ignalinos rajono Pakalniškių kaimelio A. Krapauskienė prisipažįsta ilgai buvusi be galo nedrąsi. Baigusi vidurinę mokyklą, pirmą kartą autobusu važiavo į Vilnių. Važiavo kartu su drauge, kuri ruošėsi studijuoti geografiją. Stoti ir į Dailės akademiją viena pati pabijojo, tad kartu su drauge įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, kur studijavo geografiją.
„Gailiuosi šio savo poelgio, – dabar sako menininkė. – Studijuodama geografiją buvau pradėjusi lankyti piešimo kursus Dailės akademijoje. Tačiau antrą kartą nuėjusi, pamačiau, kad ten visi laisvai piešia, tai nebedrįsau eiti. Labai gėdijausi, buvau be galo kompleksuota“.
ĮSIGIJO DROŽINĖJIMO
ĮRANKIUS
Daug metų A. Krapauskienė vaikus mokė geografijos, tačiau dažnai tekdavo ir piešti – reikėdavo apipavidalinti sienlaikraščius, piešti plakatus ir pan. Tirkšlių vidurinės mokyklos geografijos kabineto sieną mokytoja papuošė didžiuliu medžiu. Toje pačioje mokykloje keletą metų pedagogė dėstė dailę. Tie metai buvę lyg atgaiva sielai.
Pedagogė nuolat pagalvodavo, kuo reikės užsiimti išėjus į pensiją. Žinojo viena – rankų sudėjusi tikrai nesėdės, nes gyventi be darbo – ne jos būdui. Svarsčiusi tik, ką rinktis – dailę ar drožinėjimą. Mat medis irgi traukęs.
„Turėjau net įrankius įsigijusi, bet medį man buvo per sunku pasiruošti, todėl pasirinkau dailę“, – sakė A. Krapauskienė.
SĖMĖSI PATIRTIES
IR MOKĖSI
Grafiką buvo pamėgusi anksčiau, piešdavo pieštuku, tušu, o tapyba susidomėjo, kai laikraštyje perskaitė apie Daubariuose gyvenančią dailininkę Danutę Poliakienę.
„Nuvažiavau pas ją ir paprašiau, kad mane pamokytų. Dvi valandas mokė. Po to parodė pušelę ir pasiūlė ją nupiešti. Aš viens du trys ir nupiešiau. Danutė truputį nustebo, kad man taip greitai pavyko“, – prisimena A. Krapauskienė.
Tokia buvo pradžia. Toliau buvo mokslai Mažeikių dailės mokykloje.
„Labai norėjau kuo daugiau išmokti. Nuėjusi į dailės mokyklą pasakiau, kad nieko nemoku ir mokytojai Tamošiūnai mane ėmė mokyti nuo ABC: grafikos, akvarelės, tapybos aliejiniais dažais. Esu nepaprastai dėkinga savo mokytojams“, – kalbėjo dailininkė.
PAVEIKSLĄ SUSAPNAVO
A. Krapauskienė sako, jog piešiant labai greitai prabėga laikas. Sunku įsivaizduoti gyvenimą be molberto. Dailininkė neturi specialios tapybai skirtos vietos, tad piešia savo mažo, jaukaus namelio virtuvėje.
Patį pirmą paveikslą menininkė susapnavo: „Sapnavau tamsų mišką, o prie jo augo labai gražios šviesiai geltonos gėlės. Atsikėliau ir jas nupiešiau. Labai mėgstu geltoną spalvą“.
Kitus vaizdus dailininkei padiktuoja vaizduotė: „Galvoje sukasi daugybė minčių, todėl iš natūros piešiu mažai. Dažnai norisi piešti vėjus, žiemą, vaizdus, kuriuose daug erdvės“.
Norėtųsi piešti ir iš natūros, tik sunku suspėti, trūksta laiko. Norėtųsi nueiti į Tirkšlių pušyną ir nutapyti gražiausias jo vietas.
Dailininkė sako, kad jos piešiniuose atsispindi tėviškės – Ignalinos krašto vaizdai – berželiai, namai šiaudiniais stogais: „Vasarą svajoju nuvažiuoti į tėviškę ir būtinai nupiešiu visus išlikusius namelius“.
SPINDULIUOJA
MEILE GYVENIMUI
Tautodailininkų sąjunga greitai A. Krapauskienę priėmė į savo gretas. Jos darbai eksponuojami parodose. Daugybė paveikslų puošia kolegų, draugų, buvusių mokinių ir visai nepažįstamų žmonių namus.
Tačiau dailė – ne vienintelis tirkšliškės pedagogės pomėgis.
Sutikti žmonės, vietovės, kuriose teko gyventi ir dirbti, gamta ir daugybė kitų menininkės širdžiai mielų dalykų sudėta į eilėraščius. Jų parašyta ne viena dešimtis. Visi eilėraščiai spinduliuoja meile gyvenimui, kiekvienai jo akimirkai.
„Gyvenimas – tai trumpas saulės blyksnis Žemėje, todėl tenka nuolat skubėti, kad per tą trumpą akimirką galėtum suspėti sukurti Svajonę ir ją įgyvendinti. O jei tų svajonių daug?! Todėl taip beprotiškai skubu gyventi“, – prisipažįsta kūrėja.
Jono STRAZDAUSKO nuotr: Daugybė A. Krapauskienės paveikslų puošia draugų, buvusių kolegų, mokinių ir visai nepažįstamų žmonių namus.
