Gyvenimas ant svarstyklių (aštunta savaitė)

Rezultatas: minus keturiolika kilogramų.

Kilogramas per savaitę – nedaug pagal išbandytą sistemą. Pirmuosius du mėnesius svoris turėtų kristi intensyviau. Tačiau svarstyklės jau kelintą dieną lyg užstrigusios ties ta pačia padala. Ai, tiek to, – numoju ranka, – odai bus lengviau „susitraukti“. Nors einantysis į priekį labai norėtų, kad kelias trumpėtų ir vaizdai keistųsi…
Daktaras kažkada mums draudė svėrinėtis – mat organizmas nereikalingų kilogramų atsikrato ne nuolat mažėjančia kreive – įsivaizduojamame grafike ji pamažu krypsta į apačią, bet savo forma veikiau primena pjūklą ar ryklio dantis.
Jei esi labai priklausomas nuo to, kokį rezultatą pasieki kiekvieną dieną, geriau nebandyti laimės ir sau nuotaikos negadinti. Tarpai tarp svėrimosi – mažiausiai savaitė arba dekada.

Praėjusį trečiadienį sakiau – kalbėsimės apie tai, kad niekas kitas negali tavęs priversti sublogti, šito turi labai norėti PATS.
Prisipažinsiu, man stori žmonės nepatinka. Tiksliau, nepatinka ne konkretūs stori žmonės – o tie, kurių aš nepažįstu. Kas kita yra žinoma aplinka – tarp mano draugų ir pažįstamų – nemažai tokių, kurie, pasak medikų, turi antsvorį, tačiau šito aš paprasčiausiai nebepastebiu. Mane domina kas kita. Jų charakteris, jų mintys, jų nuotaikos. Ir vertinu ne pagal išvaizdai kenkiančius kilogramus, o pagal mūsų bendravimą.
Taigi mūsų svoris – kaip drabužis, pagal jį sutinkame. Palydime pagal kitką.
Tiesa, man ši taisyklė teisinga 99,9 procento. Ta viena dešimtoji – tai aš pati. Atrodytų, geriausiai save pažįstu, bet labiausiai sau ir nepatinku. Ta vidinė Onė – gal dar ir nieko, bet išorinė… Viešpatie, atleisk.
Mane erzina viskas – kaip aš atrodau, kaip judu, kaip rengiuosi, kaip.. Žodžiu, nemalonių dirgiklių sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Baisiausia žiūrėti į nuotraukas, dar didesnis stresas – filmuota medžiaga. Suprantu, kodėl: ilgainiui mes prisitaikome ir išmokstame koketuoti su veidrodžiais – čia tinkamai pasisuksiu, čia skruostus įtrauksiu, dar apšvietimas palankus… Svetima akis mūsų negaili – ir tam negailestingam vaizdui mes nepasiruošusios.
Kai kilogramai auga, aš save paprasčiausiai nurašau. Ištrinu iš kažkokios gyvenimo sferos. Esu darbinis arklys, mechanizmas, kuris turi atlikti jam priskirtas funkcijas, esu visokių socialinių vaidmenų aktorė. Išskyrus vieno – gražios ir savimi pasitikinčios moters.
Kompleksas? Žinoma. Be to, labai didelis ir su išsikerojusiomis šaknimis. Dar nuo vaikystės. Todėl ir pasakojau, kad su nereikalingais kilogramais kovoju nuo dvidešimties metų. Kol kas pralaimiu. Ir žinote, kas baisiausia? Ne išlaikyti dietų reikalavimus, o po neilgai trukusios pergalės grįžti į išeities tašką. Organizmas yra įsitikinęs, kad aš turiu būti stora, aš jam padedu – valgau ne tai, ką reikia, ir ne taip, kaip reikia. Žodžiu, išėjusi iš didesnio ar mažesnio narvo, tampu recidyviste – vėl pasineriu į laisvės siūlomus malonumus. Už tai moku psichologiniu komfortu.
Kuo sunkesnė tampu, tuo baisiau rengiuosi. Viena – nebenoriu savęs TOKIOS puošti, kita: o kuo čia ir apsirengsi? Koks pasirinkimas: juodas arba pilkas second-hand’as arba vienodai blizgi Gariūnų banalybė…
Anksčiau buvęs įprastas klausimas: kuo rytoj rengsiuos – užmirštas. Yra keli darbui skirti komplektai, juos ir keičiu kaip spec. rūbus.
Apie visa tai garsiai nešneku, nebent pajuokauju, kad man negresia ekonominė krizė – be problemų galiu nusipirkti tik rankinę, kvepalus ar šalikėlį – jų bent nereikia matuotis.

Visa ta antiestetika gal ir būtų manęs neužkabinusi, neperauklėjusi, bet pajutau kitokius signalus: organizmas akivaizdžiai pavargo nešioti tokį krūvį. Va tada ir ėmiau kauptis. Mąsčiau ir įkalbinėjau save gal kokį mėnesį.
O laiko apmąstymams labai reikia. Visada galimi du sprendimo variantai: greitas ir apgalvotas. Greitus reikėtų daryti tada, kai nėra kada mąstyti, o pasekmės bus neilgalaikės.
Mitybos pertvarkymas (iššūkis mano turimiems kilogramams) – deja, ne sprintas, o maratonas. Ir nežinia, kiek jis truks.
Papasakojau daug. Visa tai veda vienos minties link – net nepasitenkinimas savimi paprastai mūsų neišjudina. Arba išjudina trumpam. Nepavykęs bandymas sukelia nusivylimą savimi, savo jėgomis, valia ir dar labiau atitolina mus nuo norimo rezultato.
Todėl ir patariau: reikia LABAI DAUG GALVOTI prieš pradedant. Ne šiaip sau norėti sublogti, ne padėti draugei, ne pasiduoti aplinkos raginimams ar visuotiniam vajui, o labai tvirtai sutarti su savimi – aš noriu TAI daryti ir labai stengsiuosi padaryti.
Mintis apie dietą, ką tik vėlyvai vakarienei suvalgius tris kotletus, yra gal ir teisinga, bet nepaveiki. Išalkę nusijuoksime: kokie keisti ketinimai buvo mus aplankę. Ir pridursime: na, gal nuo kito pirmadienio ar nuo kito mėnesio, ar nuo Naujų metų…
Kai pagaliau ryžtiesi pradėti, supranti, kad tas apmąstymų procesas panašus į pasiruošimą ekspedicijai – nėra nereikšmingų detalių, o klaidos ar atsainus požiūris gali atsirūgti gana greitai. Tiesiog neištversime ir viską mesime.
Kita vertus, jei manysime, kad tas savanoriškų apribojimų narvas subyrės nors kartelį „išdavus“ dietą, vėl bus negerai: „paklydimas“ – ne akstinas atsisakyti tikslo. Tik kliūtis, kurios neįveikėme, todėl reikia apeiti. Ir eiti toliau.

Iš viso to – antrasis patarimas:
Reikia turėti svarbiausią tikslą (motyvaciją, akstiną), bet neužmiršti ir papildomų, šalutinių tikslų bei tikslelių – kritiniais momentais jie padeda nepalūžti.

Apie tai, kas mums gali padėti siekti pagrindinio tikslo, pasikalbėsime kitą trečiadienį.

ONĖ