Rezultatas – dvidešimt du kilogramai.
Tas truputis, kurį mačiau esant praėjusią savaitę, pravertė, priešingu atveju, būčiau pranešusi, kad svoris – tas pats. Taip ir turėjo būti. Ir ne todėl, kad imu pasiduoti. Veidrodis liepia stabdyti įsibėgėjus. Labai jau akivaizdžiai ėmė ryškėti ne tik šio maratono pliusai, bet ir minusai. Bijodama, kad greit pavirsiu į suvytusį obuolį, nutariau leisti sau savaitgalį „nusidėti“ – dalyvavau dviejuose baliuose ir ten valgiau ne savo atsineštinį dietinį maistą, o šeimininkų skanėstus. Neskubėkite smerkti – jokio alkoholio, cukraus ar pyragų. Mėsa ir daržovės – pietums, balta mišrainė – vakarienei. Na, gal dar kokį papildomą kąsnelį, bet be paleistuvystės…
Grįžtant prie veidrodžio – kol buvau labai stora, vienintelis komplimentas, kurį išdauždavo aplinkiniai, buvo tas, kad labai jaunai atrodau. Atsakydavau, kad poodiniai lašiniai – geriau už bet kokį botoksą, tada visi pasijuokdavome, nes ir sakančiajam palengvėdavo, kad komplimentas pasiekė tikslą, ir aš rasdavau bent menką pateisinimą, kodėl gera būti TOKIAI.
Dabar mano veide prasiplėtė akys (tai gerai), tačiau ima ryškėti kažkokie grioviai ir grioveliai, o kai kur net išdžiūvusios senvagės, Pavyzdžiui, nuo dešiniojo lūpų kampučio – žemyn. Mano draugė tas raukšles vadina gėlos raukšlėmis. Aš nenorėčiau sutikti – laikau save optimiste, gėla nesivaduoju, tad iš kur tie puslankiai pasmakrėje? Dabar apie kaklą. Anksčiau turėjau dvigubą pagurklį, kuris mano galvą laikė išdidžiai pakeltą. Dabar žiūriu: ogi formuojasi kažkokia pergamentinė apykaklė, kaip praėjusio amžiaus damos bliuzelei – žabo su raukinukais.
Nieko, One, – pasakiau, – dar ne viskas prarasta. Ir puoliau ieškoti kokios nors supratingos kosmetologės. Na, ne tokios, kuri moka imti pinigus iš gražuolių, kad jos nenuvystų per anksti, o išmanančios – kuri galėtų be jokių didelių pastangų sugrąžinti buvusį skaistumą, bet ne kilogramus… Pasirodo, Mažeikiuose tokių moterų su patirtimi nedaug, o prie populiariausių – net pasikalbėti neprieisi. Pažįstu vieno salono savininkės draugę. Bandžiau ieškoti pažinčių ir aš. Ir ką galiu pasakyti? Beviltiška. Tos kosmetologės pasijuto esančios tokios pasaulio bambos, kad net viršininkas negali priprašyti darbuotojos priimti dar vienos klientės. Įsivaizduoju, ką pasakytų mano šefas, jei aš į visus jo prašymus ir nurodymus atsakinėčiau: ne ir ne.
Ai, amžius – ne bėda. Bėda – gerai apšviestas veidrodis. Ir aš, matyt, būsiu persistengusi – pakabinau vonioje naują spintelę su nauju apšvietimu. Tad dabar visa manoji geografija – kaip ant delno. Nors ir esu šio laikmečio dukra, tačiau kažkaip geriau jaučiuosi, kai atrodau nors dvejais metais jaunesnė. Bet įtariu, kad netrukus atrodysiu pagal visus savuosius… Ė, ne. Apie metus pakalbėsime tada, kai vieni kitus prisijaukinsime. Gal po kokio pusmečio ar net daugiau. Dabar galiu papasakoti nebent vieną istoriją, susijusią ne su manimi, o su moterimis apskritai.
Sako, tuoj atšils. Vadinasi, padidės nedidelių eismo įvykių skaičius. Mat vyrai labai keistai reaguoja į pavasario atšilimą – pamatę dailesnes kojas apžiūrėti sukasi su visu vairu.
Taigi eismo nesklandumai su moterimis susiję nuo neatmenamų laikų. Štai XV amžiaus Prancūzijoje tai irgi buvo beveik neišsprendžiama problema – gražios ekipažus vadeliojančios moterys siaurose Paryžiaus gatvelėse sukeldavo gerbėjų susibūrimus, kamščius, kurie labai trikdė eismą. Tad karalius Liudvikas XV vienam savo ministrui liepė diskretiškai išspręsti šią problemą. Ministras d’Argensonas (ko gera, dėl to jo vardas liko istorijoje), žinodamas, kad Paryžiaus gražuolės turi didelę įtaką karaliaus dvare, griežtų priemonių imtis nedrįso. Jis nutarė verčiau elgtis gražiuoju, bet klastingai – pasinaudoti jų pačių silpnybe. Buvo liepta viešai paskelbti: „Draudžiama vadelioti garbingoms iki trisdešimties metų amžiaus damoms“.
Po šio įsakymo ekipažu važiuodavo tik pačios atkakliausios vadeliotojos, nes moteriai parodyti savo amžių reikia daugiau drąsos, nei suvaldyti arklius siauroje gatvelėje – ir dar gerbėjų apsupty.
Dėl likusiųjų damų – kurios tą menamą „trisdešimtmetį“ buvo peržengusios prieš porą dešimčių metų – ministras galvos nesuko. Mat dėl jų grožio ir žavesio praeiviai ar raiti kavalieriai spūsčių nesudarydavo…
Tokia istorija. Neseniai ją perskaičiau, tad skubėjau papasakoti. Kadangi kaip ir jūs visi praleidau šventes su artimais žmonėmis, visiškai nesinori pamokslauti ir ką nors pamokančio dėstyti, todėl patarimą apie tai, kodėl ne visiems patinka mūsų lieknėjimo procesai, pakomentuosiu kitą kartą.
Tikiuosi, nesupyksite? Ir man, ir jums geriau nevargti prie kompiuterio, o lįsti spinton. Juk sinoptikai praneša, jog orai rytoj taip atšils, kad laikykis!
Tad laikykimės, tik retkarčiais pagalvokime ir apie saugų eismą.
Pavasariškai nusiteikusi Onė
Gyvenimas ant svarstyklių (keturiolikta savaitė)
