Gyvenimas ant svarstyklių (trylikta savaitė)

Rezultatas dvidešimt vienas kilogramas (su trupučiu).
Vakar maniau, kad rezultatas bus toks pat, kaip prieš septynias dienas. Dėl to, kad trylikta savaitė. Ir dėl to, kad pradėjau vagiliauti. Kelis kartus vakare nugvelbdavau tai gabalėlį dešros, tai daržovių kąsnelį. Toks menkas erzinimasis – nei to valgio, nei malonumo. Tik savigrauža – kai jau sukramtai ir nuryji.
Žodžiu, pajutau: artėja kritinė riba. Sistema, atrodytų, veikia be problemų – jau atmintinai žinau, kokių maisto atsargų reikia turėti daugiau, kokių galima tuoj pat pasipildyti ir neverta prikaupti… Laiko pojūtis taip pat normalizavosi – net tas kvailas rodyklių sukiojimas didelių sunkumų nesudarė. Tačiau apima rutininis nuobodulys. Kol visa tai buvo naujiena, valios ir ištvermės išbandymas, kol kankino priepuoliai – noras ką nors sukramtyti arba apkramtyti – viskas ėjosi  lengviau. Žodžiu, laikėmės emocinio pakilimo: štai kokios mes šaunuolės! – dėka.
Dabar pajutau inerciją ir kažkokią dusinančią rutiną – tuoj bus ketvirtas mėnuo, viskas pagal grafiką, svarstyklių rodmenys neliūdina, tačiau kažkaip nuobodu. Vadinasi, reikia užsisakyti teigiamų emocijų. Arba pačiam susikurti.
Paskambinau vienai pažįstamai, kuri prekiauja europiniais drabužėliais ir pareiškiau, kad man mirtinai reikia pasiausti po jos daiktų sandėlį. Moteris lyg ir bandė atidėti mūsų susitikimą, bet aš buvau neperkalbama – reikia, ir tiek.
Įsivaizduokite, padėjo. Tris valandas ieškojau „kažko tokio“. Neradau daikto, kurį galėčiau pasikabinti auksiniuose rėmeliuose ir dėl kurio aukočiau visus troškimus. Bet įdomių dalykėlių pavyko rasti. Ar bent jau smagiai prasiblaškiau.
Kita vertus, pajutau pokyčių. Jei anksčiau dažniausiai sustodavau prie juodos-pilkos-rudos spalvos drabužėlių, dabar ta niūri spalvų gama manęs visiškai nežavėjo. Traukė ryškios spalvos, drąsūs sprendimai (tik nepagalvokite, kad mini ar suknelės be nugaros dalies…), kažkur sielos gelmėse sujudėjo tai, ką maniau jau praradusi – fantazijos ir dizaineriško iššūkio daigelis.
Smagu. Smagu buvo net įjungti skalbyklę su naujaisiais skalbiniais, kabinti juos ant pakabų ar džiovyklės, įsivaizduoti, ką ir kaip suderinsiu (mat drabužinėje manęs laukia pora dėžių su seniai apraudotais mažesnio dydžio pašvaitais).
Aha, – pasakiau sau, – vadinasi, dar esu moteris, o ne koks nors racionalus mechanizmas. Tai ir gerai.
Ir kiti dalykai išsyk pasirodė su žyma „Gerai“. Pakilo nuotaika, daugiau darbingumo, jokio noro šnarėti šaldytuve ir dūsauti, kad to negalima ir ano nevalia.
Štai šeštadienį turėsiu svečių. Smagu apgalvoti meniu, iš kurio daug ko net neteks paragauti. O gaminti bus smagu – ir tame nusiteikime nėra nė kruopelytės mazochizmo. Kai pripranti nevalgyti bet ko ir bet kada, atsiranda malonumas maitinti kitus, vaišinti, bendrauti.
Atrodytų, paradoksalus teiginys, bet reikia peržengti kažkokią ribą (dar nesuvokiau, kada ji lieka už nugaros ir kodėl) – ir tai pasijus. Tikrai ne pirmąjį dietos mėnesį, gal ir ne antrą, bet ilgainiui išsivysto toks keistas fizinis abejingumas maistui – lyg valgantys aplinkiniai žmonės būtų kino ar teatro aktoriai, o jų ragaujami valgiai – atvaizdas, butaforija.
Kitus dažniausiai stebina tas nusiteikimas, jie linkę užjausti arba girti susilaikančiojo valią, kokias nors kitas išgalvotas dorybes. Paslaptis, man rodos, kitur – per laiką mūsų psichika tarsi užsiblokuoja, pastato tokią savotišką barikadą, atbukina pojūčius. Ir tai veikia!
Jeigu, žinoma, nepradedi ragauti (čia toks menkas pasiteisinimas – reikia žinoti, ar skanu) ar vagiliauti (na ir ką pakeis vienas kitas kąsnis?).
Tai dar kartą įrodo, kad mūsų alkis – tik psichologinis dalykas, emocinis nusiteikimas.
Ir pasirengimas maitintis pagal savąją sistemą. Kaip jau minėjau, šaldytuve ir spintelėse turi būti tai, ko reikia. Arba gretimoje parduotuvėje. Kad atėjus laikui nepaaiškėtų, jog mišrainei trūksta virtų bulvių ar burokėlių… Beje, ir man pačiai yra tekę bėgti į parduotuvę pirkti konservuotų morkų ar tinginio burokėlių vakuume.
Žadėjau šiandien užbaigti pirmojo Sistemos etapo aprašymą. Po dviejų ar trijų mėnesių, jei svoris gerai krinta, joje atsiranda patobulinimų ir šiokių tokių lengvatų. Pavyzdžiui, sausainiai ir saldus sūrelis vakarienei… Bet apie tai kalbėti dar anksti.
Taigi bendriausi reikalavimai, kurie turėjo būti išdėstyti pirma (bet aš nutariau, kad įdomiau bus viską susirinkti kaip dėlionę…
Kai kurias taisykles aš jau minėjau. Čia visos pagrindinės:
1.    Maitintis 3 kartus per dieną.
2.    Nė vieno atsitiktinio valgymo!
3.    Nevartoti cukraus.
4.    Nė lašo akoholio!
5.    Valgyti vienu ir tuo pačiu metu, paklaida – 0,5 val., t. y. anksčiau 15 minučių, vėliau – 15 min. (pvz., pusryčiai – 7.30. Tada pradėti valgyti anksčiausiai galima 7.15, vėliausiai – 7.45).
6.    Vieną kartą per savaitę vieną ir tą pačią dieną – varškė.
7.    Viską mažai sūdyti.
8.    Kiekvieną dieną – 15 min. masažo mediniais ratukais. Darome jį pačios – dėl „atsipalaiduojančios“ odos ir nedidelio fizinio užimtumo. Aktyvaus sporto, didelių krūvių vertėtų vengti – nes mitybos racionas paskaičiuotas minimaliai judančiai biuro darbuotojai…
9.    2 kartus per savaitę – vonia su spygliuočių ekstraktu – nekaršta (5–15 min.).
10.    2 kartus per mėnesį kosmetikos kabinetas: veidą – išgarinti, išvalyti, kaklui ir krūtinei – masažas su kremu.

Patarimas, apie kurį pasikalbėsime kitą savaitę: NESITIKĖKITE, KAD JŪSŲ SPRENDIMAS LIEKNĖTI NUDŽIUGINS VISUS.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto