TEIGIA MAŽEIKIŠKIS, ŽINANTIS, KĄ REIŠKIA ŽMOGAUS DVASIOS PRISIKĖLIMAS
Nuo žilos senovės pavasarį lietuviai šventė Gamtos ir jos sukurtos gyvybės atbudimą, visa ko prisikėlimo šventę. Velykų šventa naktis yra Viešpaties Prisikėlimo sukilninimas ir pakėlimas į žmogaus dvasios lygmenį, į žmogaus sielos prabudimą ir prisikėlimą.
Sunku pasakyti, kiek pas mus yra paslydusių, į gyvenimo dugną kritusių ir juodąją jo pusę pažinusių žmonių, kiek iš jų rado savyje jėgų ir valios viską pradėti nuo pradžių ir prisikelti naujam gyvenimui. Vienas iš tokių išdrįso atsiverti ir su mūsų laikraščio skaitytojais pasidalinti savo išgyvenimais.
MOKSLAI NUTRŪKO
Šiandien Gintas (vardas pakeistas) ne tik turi darbą, bet ir vadovauja individualiai įmonei.
Kas buvo sunkiausia jo gyvenime, tai liko praeityje. Tai tavo gyvenimas, tai buvo ir to nepakeisi, neišsižadėsi.
Šeima gyveno Vilniuje. Kai Ginto tėvai išsiskyrė, jis liko su mama, o tėtis persikėlė į Mažeikius. Jis buvo stikliuko mėgėjas, bet visada mokėjo laiku sustoti. Vyriškis turėjo savo įmonę, kurioje puikiai tvarkėsi.
Gintas mokėsi Vilniaus statybos technikume. Lemtingą posūkį jo gyvenime padarė Vasario 16-oji.
„Jaunimas dažnai mėgdavome pakvailioti. Nežinau, kas šovė galvon, bet tą dieną sugalvojom ir nuo Centrinio pašto vorele patraukėm Lenino (dabar – Lukiškių) aikštės link. Žingsniavome paprastai, be jokios atributikos. Mūsų vora ilgėjo, prie jos prisijungdavo kai kas iš praeivių. Pastebėjome, kad mus gatve jau lydi milicijos „varanokai“. Prie Lenino aikštės iš jų išlipę milicininkai, pradėjo mus gaudyti. Daug kas spėjo pasprukti, tarp jų ir aš“, – pasakoja Gintas.
Išblaškytas jaunimas susibūrė ir tęsė savo žygį. Nuėję prie Trijų Kryžių kalno, ėmė dainuoti lietuviškas dainas, kokias tik mokėjo. Vėliau visi išsiskirstė. Kitą dieną technikume Gintas buvo iškviestas pas direktorių. Netrukus gavo pranešimą, kad turi prisistatyti į Liepos 21osios gatvėje buvusį KGB (Valstybės saugumo komitetą).
Tardymas vyko gal keturias valandas. Pasiaiškinimus reikėjo rašyti vis kitam pareigūnui. Pasak Ginto, tokiu būdu jie, matyt, norėjo išaiškinti organizatorių. Kaip jis vėliau sužinojo, po šio įvykio iš technikumo už tarybiniam studentui netinkamą elgesį buvo išmesti 9 jaunuoliai.
Tada Gintas pradėjo dirbti krovėju parduotuvėje. Po pusmečio tapo mokiniu, o dar po šešių mėnesių iš jo padarė mėsininką.
„Man buvo tik šešiolika. Čia buvo mano nuopuolio pradžia. Iš pradžių išmokau butelius atidarinėti, po to – gerti, ir tik tada – kapoti mėsą. Taip sulaukiau aštuoniolikos ir išėjau į kariuomenę. Sugrįžęs išgėrinėdavau, bet dar jaučiau saiką, – nieko neslėpdamas dėsto pašnekovas.
GYVENIMĄ
VALDĖ ALKOHOLIS
Kaip šiandien Gintas prisimena savo 28-ąjį gimtadienį. Po gerų išgertuvių rytą atsikėlęs vyriškis pajuto, kad jam būtina „pataisyti dūšią“. Tačiau į tai nelabai kreipė dėmesio, atrodė, kad jis geria normaliai, kaip ir visi.
1987-aisiais Gintas persikraustė gyventi į Mažeikius pas tėvą. Tada jis jau stipriai gėrė. Iš pradžių dirbo Statybos treste, o nuo 1991-ųjų, kai tėvas atidarė individualią įmonę, pas jį. Gintas buvo vienas, išsiskyręs, tad ne žmona, ne jis pats, bet alkoholis valdė visą jo gyvenimą. Tėvas neapsikentęs nupirko sūnui bendrabutį, nes jau nebeįstengė kartu su juo gyventi.
„Pakirdus iš ryto, galvoje sukosi tik viena mintis: kaip pataisyti „dūšią“. Nerūpėjo, nei kaip apsirengti, nei ką pavalgyti. Kankino vienintelis rūpestis, kaip gauti alkoholio. Jis buvo taip užvaldęs visą mano sąmonę ir jausmus, kad už butelį būčiau galėjęs parduoti bet ką,“ – nesigėdydamas prisipažįsta Gintas.
Pasak vyriškio, gyvenimą bendrabutyje jis gali pavadinti juodo gėrimo laikotarpiu. Prasidėjęs nuo atvažiavimo į Mažeikius, jis tęsėsi apie dešimt metų. Bendrabučio kaimynai, nebeištvėrę nuolatinio triukšmo ir girtaujančių kompanijų, po pusmečio kreipėsi į policiją, ir Ginto kambarys buvo įtrauktas į įskaitą bei įregistruotas kaip landynė.
1997 metais tėvas išvežė sūnų gydytis į Švėkšną. Po gydymo Mažeikių ligoninės nervų ligų skyriuje jam buvo implantuotos specialios tabletės. Tris mėnesius Gintas negėrė, tačiau ta vieta, kur buvo suleistos tabletės, supūliavo, ir jis vėl griebėsi stikliuko. „Juodas“ gėrimas tęsėsi. Kartą tėvas net kunigą buvo iškvietęs. Mat sūnus buvo taip sumuštas, kad atrodė, jog neišgyvens.
MOKĖSI GYVENTI IŠ NAUJO
„Kažkaip staiga ir netikėtai sau pačiam atėjo suvokimas, kad toliau taip gyventi nebeįmanoma. Kažkas mano viduje tarsi persivertė. Tai buvo 1998-ųjų birželis. Paprašiau tėvo, kad vežtų mane atgal į Švėkšną, nes nebenoriu gerti“, – apie savo ryžtą kalba Gintas.
Mėnesį Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje jis gulėjo kartu su alkoholikais ir laukė, kad psichologas padėtų įveikti priklausomybę nuo alkoholio. Gydytojas supažindino Gintą su Minesotos programa. Tai 12 žingsnių iki blaivybės, kažkuo primenančių 10 Dievo įsakymų. Pagal šią programą vyriškis ėmė mokytis gyventi iš naujo. Joje akcentuojama dvasingumo reikšmė, jo ugdymas savyje yra šios programos pagrindas. Pacientai skatinami ieškoti tikėjimo jėga, stipresne už jų pačių valią, ieškoti Dievo, kaip kiekvienas jį supranta, paramos ir globos.
„Kiekvienas savyje turi Dievą, jis buvo ir manyje. Jis man padėjo“, – taip dabar mąsto Gintas.
Grįžęs iš Švėkšnos į Mažeikius, jis nuėjo į Priklausomybės ligų kabinetą. Ten sužinojo, kur renkasi Anoniminių alkoholikų (AA) grupė. Susipažinęs su savo likimo draugais, vyriškis pamatė, kad jie vadovaujasi ta pačia Minesotos programa.
Praėjo gal kokie 3 ar 4 mėnesiai. Patys Ginto kaimynai nuėjo į policiją ir paprašė, kad jis būtų išbrauktas iš įskaitos. Gintas pusantrų metų sąžiningai, nepraleisdamas nė vieno susitikimo, lankė AA grupę. Per savaitę būdavo po keturis susirinkimus, trunkančius nuo 1,5 iki 2 valandų. Iš pradžių rinkdavosi apie 10 žmonių, metams bėgant jų daugėjo, kol susikūrė dar viena grupė.
„Po pusantrų metų „gydymosi“ AA grupėje bendrabutyje su draugais sutikome Naujuosius metus. Pabandžiau išgerti, tačiau degtinė man atrodė lyg vanduo. Nejaučiau jokio malonumo ar galvos svaigulio. Be to, jaučiausi, lyg praradęs atmintį, nes atsikėlęs ryte visiškai neprisiminiau, apie ką tą vakarą kalbėjomės“, – apie keistą pojūtį mintimis dalijosi pašnekovas.
GYVENIMAS GALI BŪTI
PRASMINGAS
Nuo to laiko praėjo daugiau kaip aštuoneri metai. Gintas neišsižadėjo AA grupės. Kiek laiko jau nevartoja alkoholio, jis skaičiuoja mėnesiais. Jų susidaro beveik 100. 10 mėnesių jis jau buvo blaivus, kai palaidojo tėtį. Išeidamas iš šio pasaulio, tėtis dar nebuvo tikras, kad sūnus išsikapstys iš tos duobės. Gintas perėmė tėčio verslą, apsigyveno jo bute. Praėjo dar 8 mėnesiai, ir 2000-ųjų kovą jis neteko mamos. Praradimai nesugniuždė vyriškio, neprivertė jo sugrįžti į praeitį.
Vestuvėse ar kituose didesniuose susiėjimuose alkoholis Gintui netrukdo, tik esą nemalonu matyti girtus veidus. Savo įmonėje jis turi darbininką, kuris mėgsta stikliuką. Kai negeria, labai geras darbuotojas, bet „užlips ant kamščio“, žmogaus nebėra: baigia visus nervus ištampyti.
Reikėjo laiko, kad į savo gyvenimą galėtum pažvelgti iš šalies. Tik dabar Gintas susimąstė, kad jo gyvenimas gali būti ir kitoks, prasmingas. Didžiulės įtakos jam turėjo AA grupė. Pirmam sutiktam juk neišklosi visko apie save: jei ir neišjuoks, tai veikiausiai liksi nesuprastas. O ten susirenka visi tokie patys, vienas kitam išsipasakoja, išsilieja, ir saulė, rodos, ryškiau ima šviesti. Čia galima susipažinti su įvairiausia literatūra. Gintas rodo nedidelę knygelę „Alkoholiko šeimos dilema“. Joje tarsi pasikartoja Minesotos programa. Skyriuje „Dvylika žingsnių ir santuokos problemos“ pirmasis žingsnis apibrėžiamas taip: „prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš alkoholį ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas“.
Ginto įsitikinimu, svarbiausia – išmokti sau nebemeluoti. Tai pirmas žingsnis blaivybės link. Kai šito išmoksti, tada ir gyventi norisi.
Balandžio 5-ąją Mažeikių anoniminių alkoholikų grupė minės savo 13 metų sukaktį. Šiais metais 20-mečio jubiliejų pažymės Lietuvos anoniminių alkoholikų draugija. Bus išleista 12-os žingsnių kompaktinė plokštelė.
„Kad pasukčiau savo gyvenimą kita vaga, pastangų reikėjo daug. Savaime niekada ir niekas nepasidaro. Pirmiausia reikėjo pakeisti savo aplinką. Butelio draugai greitai atsisijojo, nes su manimi jiems tapo nebeįdomu. O labiausiai man padėjo AA grupė. Tokiems žmonėms ši grupė labai reikalinga, deja, ne kiekvienas tai supranta, – sako Gintas ir tęsia mintį apibendrindamas: – Vienam kova už savo išlikimą lengvesnė, kitam – sunkesnė. Juk kiekvienas turi savo mąstyseną, kiekvienas savyje turi savo Dievą.”
Jono STRAZDAUSKO nuotr.
