Gyvenimo išbandymus medikė įveikia su daina

Tarp Elenos RAZANOVIENĖS pomėgių – dainavimas ir kelionės. Dažniausiai ji keliauja kartu su „Draugystės“ choru. 2000-ųjų balandis, Venecija. Nuotr. iš asmeninio albumo.

Elena Šukytė-Razanovienė – žemaitė iš Sedos. Baigusi Sedos vidurinę, ji įstojo į Kauno Prano Mažylio aukštesniąją medicinos mokyklą, kur įgijo medicinos felčerio specialybę. Dirbti pradėjusi 1976-aisiais, su medikės profesija neatsisveikino iki šiol. Kaip ir su daina, kuri Eleną lydi nuo pat vaikystės.

Pakluso tėvų valiai

Nuo mažų dienų Elenai nebuvo svetimas gailestingumas, ji norėjo ir stengėsi padėti kitiems. Visuose vaikiškuose žaidimuose ji gelbėjo, slaugė ir globojo lėles.
Kita vertus, Elena prisipažįsta, kad iš tiesų jos svajonės nebuvo susietos su medicina – labiau viliojo kalbos, režisūra. Būtent šiuos mokslus ji ruošėsi studijuoti Klaipėdoje.
Tačiau tėvai dukrą norėjo matyti kaimo felčere. Vienas iš motyvų – pagarba, kurią šiai profesijai jaučia aplinkiniai. Tais laikais kaimo žmonės medicinos darbuotoją meiliai vadino „daktarėle“. Vykdydama tėvų valią, Elena ryžosi studijuoti mediciną. O kai Kaune įstojo į medicinos mokyklą, pasirinkimas jai pačiai patiko – netrukus suprato, kad jos vieta yra būtent čia.
Elena iš karto įsitraukė į meno saviveiklą ir visus trejus mokslo metus dainavo merginų ansamblyje.
Vasaros gamybines praktikas ji atlikdavo Telšių ir Mažeikių centrinėse ligoninėse.
Labiausiai atmintin įstrigo praktika Plinkšėse vykusiame turistų sąskrydyje, o po to – visas mėnuo Plinkšių pionierių stovykloje. Tuo metu Plinkšių tarybinio ūkio medicinos punkto vedėja dirbo Onutė Plaušinienė. Elenai atliekant praktiką, ši moteris buvo pirmoji jos pagalbininkė ir patarėja. Apie ją Elena kalba pačiais gražiausiais žodžiais, kaip apie nepaprastai šiltą ir nuoširdų žmogų.

Elena RAZANOVIENĖ (pirma iš dešinės) su Mažeikių centrinės ligoninės LOR skyriaus kolektyvu, kuriam vadovavo gydytoja Antanina JABLONSKIENĖ (I eilėje trečia). 1982 m. Nuotr. iš asmeninio albumo.

Laižuvoje dirbo pagal specialybę

1976 metais Elena pradėjo dirbti Mažeikių centrinės ligoninės vaikų ligų skyriuje medicinos seserimi. Ji jau buvo ištekėjusi, tad laimingi tėvai netrukus džiaugėsi vienu po kito gimusiais sūneliais.
Kad mama galėtų toliau dirbti, mažyliams reikėjo darželio. Tai buvo laikai, kai vietos darželyje reikėdavo laukti ne vienerius metus. Tad Elena rado neblogą išeitį – atėjo dirbti į lopšelįdarželį „Eglutė“ ir kartu atsivedė savo mažąją šeimyną.
Po poros metų Centrinėje ligoninėje steigėsi naujas LOR (ausų, nosies, gerklės ligų) skyrius, ir Elena grįžo dirbti į ligoninę operacinės seserimi. Dar po ketverių metų moteriai buvo pasiūlytos kitos pareigos ir darbas pagal specialybę – Laižuvos felčerinisakušerinis punktas.
„Nors į darbą kasdien iš Mažeikių reikėdavo važinėti autobusu, nors ir atsakomybė kur kas didesnė, nes bet kokios nelaimės atveju buvau visiškai viena, darbas čia man nepaprastai patiko. Be to, ir atlyginimas beveik dvigubai didesnis, o jaunai šeimai tai buvo labai svarbu“, – sako Elena.

Ir džiaugsmai, ir liūdni prisiminimai

Laižuvos apylinkės valdžia E. Razanovienei buvo nupirkusi dviratį, kuriuo ji važinėdavo po kaimus ir atlikdavo visus jai priklausančius darbus. O jų tikrai netrūko. Reikėjo rūpintis kūdikiais ir vaikais, būdavo nemažai asocialių šeimų, su kuriomis būdavo daug vargo, vizituoti namuose, tikrinti sveikatą. Kur dar skiepijimai, ligonių lankymas ir vaistų leidimas, donorų organizavimas. Medicinos punktui priklausė ir Laižuvos devynmetė mokykla. Vykstant moksleivių sanitarinių postų varžyboms, joms reikėdavo paruošti Raudonojo Kryžiaus komandas.
Elena prisiminė kelis tragiškus atvejus, kurie ir po daugelio metų vis dar išplaukia iš atminties.
„Sunkiausia būdavo su asocialiomis šeimomis. Atsitiko taip, kad pasigimdė 14 ar 15 metų panelė. Ji pati berniuką augino, kūdikis, pamenu, buvo labai gražus. Paskui ji susirado sugyventinį. Kartą sūnelį paliko su juo, o pati kažkur išvažiavo. Namie kilo gaisras, ir viduje buvęs vyriškis su dvejų metų berniuku užtroško nuo dūmų, – pasakoja medikė. – Kita nepataisoma nelaimė atsitiko pavasarį. Žaibas nutrenkė paauglį. Kai atbėgau į įvykio vietą prie fermų, vaikinukas gulėjo ant žemės, o rankoje suspaudęs tebelaikė mirtį atnešusį laidą. Darėme dirbtinį kvėpavimą, širdies masažą, bet niekas jau negelbėjo…“
Šešerius metus Elena važinėjo į Laižuvą. Tikėjo perspektyva, nes miestelyje statė naują ambulatoriją, kurioje ji svajojo dirbti. Tačiau netikėtai atsirado proga sugrįžti į Mažeikius. Ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja Vitalija Butnorienė pasiūlė pereiti į Mažeikių miesto medicinos punktą, įsikūrusį Kuro tiekimo bazėje.

Baigusi kursus tapo masažuotoja

Įpratusiai prie didelio užimtumo kaime Elenai dabar reikėjo priprasti prie kitokio darbo ritmo. Visada ieškodavusi naujovių moteris norėjo, kad čia dirbantiems žmonėms būtų kuo patogiau, kad taupydami darbo laiką, jie nelakstytų po kitas medicinos įstaigas.
„Pasiūliau direktoriui bazėje įsteigti fizioterapijos, masažo kabinetus. Kad galėčiau juose dirbti, reikėjo baigti atitinkamus kursus“, – pasakoja pašnekovė.
Per pirmuosius Nepriklausomybės metus Elena daug išmoko, tobulinosi net trejuose kursuose Palangoje ir Druskininkuose. Kuro tiekimo bazės direktorius Rimantas Beržinis buvo nupirkęs visą reikiamą fizioterapijos aparatūrą.
Anot Elenos, jam labai rūpėjo darbuotojų sveikata. Vadovo dėka ir rūpesčiu į Mažeikius atvažiuodavo gydytojai Danutė ir Alfredas Zoriai, kurie atlikdavo ligų diagnostiką ir taikydavo akupunktūrinį gydymą. Tai buvo šio netradicinio gydymo metodo pati pradžia. Iš pradžių buvo gydomi tik įmonės darbuotojai, o vėliau žmonės pradėjo plaukti ne tik iš mūsų, bet ir iš kitų rajonų.

Pareigos keitėsi – praktiniai įgūdžiai  liko

Kai Kuro tiekimo bazė buvo panaikinta, nuo 1995-ųjų rudens Elena pradėjo dirbti tuometiniame naftos bendrovės Plinkšių profilaktoriume masažuotoja. Medicinos felčerė galėjo atlikti ir masažuotojos darbą, be to, jai labai pravertė Druskininkuose išklausyti taškinio masažo medicinos sesers tobulinimosi kursai. Darant klasikinį masažą jai puikiai sekėsi įjungti taškinio masažo ir manualinės terapijos veiksmus.
Masažuotojos patirtis neišgaravo iki šių dienų. Plinkšių profilaktoriume darbo krūviai buvo labai dideli. Tačiau tai padėjo įgyti tvirtų praktinių įgūdžių, kurie išliko visam gyvenimui. Ir dabar, paprašius artimiesiems, draugams, Elena niekada neatsisako pagelbėti ir padaryti masažą.
Darbas Plinkšėse patiko, bet ėmė sklisti kalbos, kad profilaktoriumą uždarys. Atsirado grėsmė netekti darbo. Ir vėl padėjo atsitiktinumas, nes kaip tik tuo metu UAB „Mažeikių autotransporto ūkis“ nusprendė, kad bendrovei būtinas medicinos darbuotojas, atsakingas už vairuotojų sveikatos būklės patikrinimą prieš jiems išvykstant į reisą. Šiam darbui medicinos felčerės pareigoms ir buvo priimta Elena. Jai reikėdavo matuoti vairuotojų kraujospūdį, alkoholio tikrintuvu nustatyti jų blaivumą.
Prieš dešimt metų, kai keitėsi medicinos felčerių ir seserų statusas, teko baigti pusmetį trukusius atitinkamus kvalifikacijos kursus. Gavusi licenciją moteris tapo bendruomenės slaugytoja.
„Mano darbas išliko toks pat kaip iki šiol. Tik, vykstant įmonių reorganizacijai, keitėsi jų pavadinimai. Nuo 2009-ųjų pabaigos dirbu UAB „Pajaras“, – sako Elena.

Velykų rytmetį „Draugystės“ choras gieda Vatikane audiencijos pas popiežių Joną Paulių II metu. 2000 m. Nuotr. iš asmeninio albumo.

Daina padeda gyventi, pamatyti pasaulio

Elenai labai svarbu yra bendravimas su žmonėmis. Tai vienas iš būdų, teikiantis stiprybės ir energijos. Moteris iš prigimties optimistė, tad tiki, kad viskas bus gerai. Ji lanko „Draugystės“ chorą. Tai galimybė pabendrauti su žmonėmis, ir dainą Elena be galo myli. Dainavo ji visą savo gyvenimą, pradedant mokykla, visomis darbovietėmis ir baigiant choru.
„Atėjusi į choro repeticijas, kurios vyksta du kartus per savaitę, aš pailsiu psichologiškai, atsipalaiduoju, atitrūkstu nuo visko, pamirštu visas bėdas, sugrįžta energija. Per dainą pažinau daug pasaulio, pabuvau daugelyje šalių. Kelionės manęs nevargina, priešingai, – jose aš pailsiu“, – moteris kalba apie savo pomėgį.

Susieta su kelionėmis

Pamatyta daug. 1998 metais su „Draugystės“ choru Elena važinėjo po Kaukazą, Abchaziją. Pastarojoje kaip tik tuo metu prasidėjo neramumai. Daug koncertinių išvykų buvo į Latviją, Estiją. Choras dalyvavo Gotlando saloje (Švedija), Visbio mieste, vykusiame II Šiaurės Baltijos šalių chorų festivalyje.
Prieš gerą dešimtmetį choras važiavo į Italiją. Didįjį penktadienį mažeikiškiai giedojo Panteone. Po to choras buvo pakviestas audiencijos Vatikane pas popiežių Joną Paulių II. Velykų rytmetį „Draugystė“ popiežiui giedojo įvairias šventines giesmes. Per šią kelionę aplankyta Florencija, Venecija, meilės miestas Verona, garsusis Vezuvijaus ugnikalnis, kurio pelenai užpylė kažkada klestėjusią Pompėją.
Įsimintina turistinė ir koncertinė kelionė į Austriją. Didžiulį įspūdį Elenai padarė Zalcburgo apylinkės, Alpių kalnai.