Gyventojai stengiasi išsaugoti senojo Auksodės kaimo atminimą

Susitikimo dalyviai įsiamžino prie akmens senajam kaimui atminti. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Senojo Auksodės kaimo nebėra jau keli dešimtmečiai. Tačiau čia gyvenę žmonės neleidžia jam nugrimzti užmarštin. Kas treji metai vyksta jų susitikimai, dalijamasi prisiminimais, kaimo ir žmonių istorijas stengiamasi perduoti iš kartos į kartą.

Žymi tik akmuo

Viena iš pirmojo susitikimo iniciatorių Irena Liaugminaitė-Pakulienė „Santarvei“ pasakojo, kad senąjį Auksodės kaimą nuo naujojo skyrė geležinkelis. Jame buvo apie 40 sodybų. Prasidėjus melioracijai prasidėjo ir kaimo naikinimo metas. Vieni žmonės išsikėlė į naująją Auksodės gyvenvietę, kiti į Mažeikius ar dar kitur išvažiavo.
Senąjį kaimą žymi tik Alfonso Gaudiešiaus iniciatyva pastatytas akmuo.
„Tas akmuo stovi sankryžoje tarp kanalų, ten yra buvusi tų gyvenviečių kryžkelė. Vieta parinkta taip, kad būtų senojo Auksodės kaimo vidurys“, – kalbėjo I. Pakulienė.

Išlikę sentimentai

Brolių Povilo ir Alfonso Gaudiešių siūlymu, prie akmens atsirado ir metalinis kryžius. Jį pavykę gauti iš pažįstamų žmonių.
Netoli akmens senajam Auksodės kaimui atminti buvo pasodinti medeliai – eglaitė, ąžuoliukas ir pušaitė. Pastaroji neišgyveno.
Beje, kai kurias buvusias sodybas taip pat primena ten pastatyti kryžiai arba jų vietose likę pavieniai medžiai.
I. Pakulienė šiuo metu gyvena Mažeikiuose, bet dažnai aplanko gimines, įsikūrusias Auksūdžio kaime. Nuvažiuoja ir prie paminklinio akmens – teritoriją aptvarko, nušienauja, žoles nupurškia.
„Aplink – tyras laukas. Užsimerki – ir tu matai visas sodybas, visus keliukus. Ašaros byra“, – kalbėjo „Santarvės“ pašnekovė.

Kaip viena šeima

I.Pakulienei buvo bene dvidešimt, kai jų šeimą melioracija privertė išsikelti iš senojo Auksodės kaimo. Tačiau auksodiškės iki šiol neapleidžia prisiminimai, susiję su gyvenimu kaime.
„Labai gražiai sugyvenome, visas kaimas buvo kaip viena šeima. Broliai seserys taip nesugyvena, kaip sugyveno kaimynai. Drauge buvo ir varge, ir džiaugsme“, – prisiminė moteris.
Jos pastebėjimu, tuomet žmonės nebuvo susvetimėję, nors ir labai užimti – darbas kolūkyje, vaikai, savi daržai, gyvuliai, – suspėdavo ir pabendrauti, ir pasilinksminti sueidavo.
„Jaunimas taip pat mokėjo kultūringai leisti laisvalaikį. Susirinkdavome ant pagriovio, magnetofoną atsinešdavome, pasileisdavome muziką, šokdavome, žaidimus žaisdavome. Vėliau persikėlėme į Paradnikų daržinę, čia vykdavo gegužinės, į kurias sueidavo žmonių ne tik iš mūsų kaimo, bet ir iš Auksodės, Žiogaičių, Purplių, Laižuvos“, – prisiminimais dalijosi I. Pakulienė.

Susitikimus imta rengti dažniau

Senajam kaimui išlikę sentimentai buvo viena priežasčių I. Pakulienę bei Stasį Gaudiešių įkvėpusi pabandyti sukviesti jame gyvenusius, iš ten kilusius žmones.
Pirmasis susiėjimas įvyko prie 27 metus – 1992-aisiais. Iš pradžių susitikimai vykdavę kas penkerius metus, vėliau – kas trejus.
„Laikas negailestingas. Vyresnės kartos kaimo gyventojų vis mažėja. Ir į susitikimus jų atvažiuoja vis mažiau“, – pastebėjo Ingrida Braziulienė, jauniausia to kaimo gyventoja, jame gyvenusi pirmuosius savo kūdikystės ir vaikystės metus.
Nors buvo vaikas, vos penkerių ar šešerių metų, tačiau gerai prisimena, kaip vikšriniai traktoriai griovė „babos“ trobą.
Moteris šaknis įleido netoli senojo kaimo: gyvena Auksūdyje, yra daugiafunkcinio centro direktorė, kaimo bendruomenės pirmininkė.

Įvairios susitikimų formos

Senojo kaimo gyventojų susitikimai dažniausiai vyksta Auksūdžio kaime, vienas buvo ir Laižuvoje.
Nuvykstama prie akmens, aplankomos kapinės, o vėliau žmonės bendrauja, linksminasi, ant stalų – pačių suneštos vaišės.
Žmonės dalijasi prisiminimais, žiūri albumus, dainuoja, šoka, žaidžia žaidimus. Yra buvę gana triukšmingų suėjimų – su muzikantais, vedančiaisiais. Arba su mokyklinukų, vietos moterų ansamblio „Auksė“ pasirodymu.

Buvusio kaimo viduryje šalia paminklinio akmens pastatytas ir metalinis kryžius. Nuotrauka iš asmeninio albumo

„Šiemet susitikimas buvo šiek tiek kitoks. Prie paminklinio akmens kaimui atminti deginome žvakeles, atsiminimus pasakojome, vėliau apsilankėme kapinėse ir grįžome į bendruomenės namus. Peržiūrėjome daug Romualdo Paradniko dokumentinės, filmuotos medžiagos iš mūsų susitikimų“, – pasakojo I. Braziulienė.

Istorijai – ir vaizdo įrašai

R. Paradnikas „Santarvei“ sakė turįs sukaupęs nemažai filmuotos medžiagos iš susitikimų, vykusių nuo 2001 metų. Ankstesniuose susitikimuose dar neturėjęs kuo jų užfiksuoti.
Pašnekovas pastebėjo, kad žmonėms labai įdomu buvo pasižiūrėti vaizdo įrašų. Kai kurie juose įamžinti žmonės jau yra išėję Anapilin. Tačiau tokia medžiaga ypač svarbi jų vaikams, anūkams, kaimynams.
„Kiekvienam žmogui labai svarbūs jo paties, tėvų, artimųjų vaikystės, jaunystės prisiminimai“, – įsitikinęs pašnekovas. Jis ir pats stengiasi prisidėti prie senojo kaimo istorijos išsaugojimo.
R. Paradnikas į susitikimą atsivežė dar 1976 ir 1996 metais kino kamera užfiksuotų vaizdų iš savo tėvų gyvenimo. Susitikimo dalyvius tai taip pat sugrąžino į jaunystę.

Tradicijas stengiasi perduoti vaikams

Pašnekovai vardija iki šiol gyvuojančias senąsias Auksodės moteris. Tai Cecilija Juodpusienė, Zita Prazauskienė, Aldona Ungeitienė. Vyriausiajai Emilijai Cecilijai Keršienei – 90 metų.
„Kiek iš mūsų kartos išmirė, jau nedrįstame ir skaičiuoti“, – teigė I. Pakulienė.
Ir šiuo metu į susitikimą atvažiuoja žmonės, ne tik prisimenantys savo gyvenimą senajame Auksodės kaime, tačiau ir jų vaikai ar net anūkai, apie kaimą žinantys tik iš savo artimųjų pasakojimų.
„Mūsų senasis kaimas kaip kokie Pirčiupiai. Buvo kaimas – ir kaimo nėra. Tačiau mes neleidžiame jam nugrimzti užmarštin. O kaip bus ateityje, spėlioti sunku. Vaikai, anūkai sukuria šeimas, išvažinėja kas sau. Nežinia, ar jie tęs mūsų tradicijas“, – samprotavo I. Pakulienė.
Ir šiuo metu į susitikimus atvažiuoja ne tik mūsų rajone, bet Klaipėdoje, Kaune ar kituose miestuose gyvenantys bei sąsajų su senuoju Auksodės kaimu turintys žmonės.

Yra sumanymų ateičiai

Susitikimų iniciatorė I. Pakulienė ateityje dar daugiau dėmesio ketina skirti senojo Auksodės kaimo istorijai išsaugoti. Jau kuria planus, ką turėsianti nuveikti, kai tik išeis į užtarnautą poilsį.
„Turiu tokią viziją – ramiai atsisėsiu, viską sudėliosiu į savo „lentynas“. Galbūt prisiminimus užrašysiu. Ir tikslų to kaimo žemėlapį norėčiau išbraižyti – kuriame būtų pažymėtos visos sodybos, įvardyta, kas juose gyveno, nurodyti keliukai“, – pasakojo moteris.
Tiesa, jau šio susitikimo metu buvo pristatytas kaimo žemėlapis, tačiau jis dar netikslus, trūkę kai kurių sodybų.
Pastarajame susitikime buvo pritarta siūlymui ant paminklinio akmens pritvirtinti lentelę, kurioje buvo iškaltos senajame kaime gyvenusių žmonių pavardės.
Paminklo aplinką turėtų papuošti ir senovinės gėlės – bijūnai, alyvos.