Holokausto diena paminėta Tolerancijos centruose

Gabijos gimnazijos moksleiviai prisijungė prie akcijos „Mes atsimename“. Nuotr. iš gimnazijos archyvo

Sausio 27-ąją minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Ši atminimo diena pažymėta ir rajono mokyklose įkurtuose Tolerancijos ugdymo centruose.

Žuvo milijonai

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena siejama su 1945 metų sausio 27 dienos įvykiais – prieš 75 metus buvo išvaduota Aušvico koncentracijos stovykla Lenkijoje. Tai – didžiausia nacistinės Vokietijos įkurta koncentracijos stovykla. Tikslus Holokausto metu nužudytų žydų skaičius nėra įvardijamas, pripažįstama, kad žuvo apie šeši milijonai šios tautybės žmonių. Nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje (1941–1944 metais) nužudyta apie 200 tūkstančių žydų.
„Minint šią dieną, Tolerancijos ugdymo centro koordinatorės Reginos Dirginčienės iniciatyva Gabijos gimnazijos skaitykloje bendruomenei buvo pristatytas mūsų gimnazisto Dominyko Rudoko pranešimas tema „Holokausto įamžinimas mene: skulptūrose, paveiksluose, komiksuose, knygose, filmuose“. Šis moksleivis domisi tiek Holokaustu, tiek žydų tautos istorija, o jo pranešimai yra itin įdomūs moksleiviams“, – pastebėjo viena iš Gabijos gimnazijos Tolerancijos ugdymo centro koordinatorių Rima Skrodenytė.
Ir tai, pasak koordinatorės, ne vien teorija: prieš dvejus metus ji kartu su D. Rudoku lankėsi Aušvice. Koncentracijos stovykloje įkurtas muziejus paliko slogų, baisų įspūdį: žuvusiųjų vaikų piešiniai, žuvusiųjų plaukų kalnai bei kiti muziejaus eksponatai verčia prisiminti visus baisumus. To užmiršti nevalia: Izraelio vyresniesiems mokiniais yra privaloma atvykti į šį muziejų, jame lankęsi mažeikiškiai matė, kaip buvo sukrėsti šie moksleiviai, kai aplankė savo tėvynainių kančių vietą.

Rizikavo savo gyvybėmis

Pasak R. Skrodenytės, atmintis turi būti: buvo keista, kad sovietinėse mokyklose apie žydus, nors jie buvo mūsų tautos dalis, beveik nieko nežinojome, apie Holokaustą nebuvo daug kalbama.
„Tolerancijos ugdymo centrai padeda užpildyti šias spragas, juk laikas eina, to laikmečio gyvų liudininkų lieka vis mažiau. Rinkome ir parengėme medžiagą apie Tirkšlių miestelio žydus, būdama Izraelyje, nufotografavau atminimo sienoje įamžintas ir Pasaulio tautų teisuolių Černiauskų Bronislavo ir Onos bei jų dukros Genovaitės Černiauskaitės-Dugnienės pavardes. Žinau, kad ji gyvena Mažeikiuose, todėl šiais metais esame numatę ją aplankyti, pabendrauti“, – sakė centro koordinatorė.
Pasaulio tautų teisuoliai Černiauskai, apdovanoti JAD VAŠEM atminimo medaliais ir garbės raštais, buvo pažymėti 1993 metais, 2005 metais Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus G. Dugnienei įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.
Pasaulio tautų teisuoliais, kurie karo metais, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo žydų tautybės žmones nuo mirties, yra įvardijami ir mūsų kraštiečiai: 1995 metais taip pagerbti Jeronimas ir Marytė Bukontai, kunigas Vaclovas Martinkus, 1992 metais – Antanas Boguslauskas, 2010 metais – Elena, Bronislavas ir Pranas Laurinavičiai.

Minėjo pamokų metu

Istorijos pamokų metu tarptautinė Holokausto diena paminėta ir Sedos Vytauto Mačernio bei Merkelio Račkausko gimnazijos Tolerancijos ugdymo centrų iniciatyva.
„Specialaus renginio nebuvo, datą paminėjome pamokų metu, bet kiekvienais metais dalyvaujame ir dalyvausime akcijoje „We remember“: gauname kvietimus į renginius, statome spektaklį, neužmirštame tų piliečių, kurie buvo šalia mūsų“, – sakė Merkelio Račkausko gimnazijos Tolerancijos ugdymo centro vadovė, etikos mokytoja Rima Kesminienė.
Pasak jos, Tolerancijos ugdymo centrai neapsiriboja žydų tema, bet apima visą žmogiškumo temą, atsigręžia į viską, kas yra žmogiška, moko išlikti žmogumi net ir sunkiausiomis sąlygomis.
Tai yra gera proga atvirai kalbėti apie savo pasirinkimus, akcentuojant, kad svarbiausia – išlikti žmogumi. Šie centrai buvo steigiami siekiant išugdyti brandžią ir atsakingą pilietinę visuomenę, pagrįstą tolerancijos ir pagarbos universalioms žmogiškosioms vertybėms principu.

Žiaurumas įstrigo visam gyvenimui

Apie Holokausto žiaurumus ir baisumus paauglystėje daug teko išgirsti (straipsnio autoriui – red. pastaba) iš savo močiutės, kuri buvo įvykių Akmenės miestelyje liudininkė. Ypač įstrigo dvi istorijos. Močiutė pasakojo, kaip kelias dienas 1941 metų birželį ji nešė maistą aptvertoje teritorijoje pačiame miestelio centre uždarytiems žydams ir namo, esančio Akmenės centre, šeimininkei žydei. Vieną rytą atėjusi teritoriją rado tuščią: visos moterys, senukai ir vaikai buvo išvesti į Mažeikius prie Ventos upės ir nužudyti.
Antras epizodas, kritęs į širdį, buvo istorija apie žydų dešimtmetį berniuką, kuris tomis dienomis buvo išleistas padėti prie šio miestelio gyvenantiems ūkininkams ir turėdavo nustatytu laiku grįžti į miestelį. Vieną dieną berniuką ūkininkai iš geros širdies užlaikė, norėdami pavalgydinti pietumis, ir tai buvo visų tragedija: tuoj atėjo du močiutei pažįstami lietuviai, išsivedė vaiką į daržo gilumą ir, nepaisydami tiek ūkininkų, tiek vaiko maldavimų, jį nušovė…