Į mokyklą užpustytais keliais – kaip kas išmano

Dėl užpustytų kelių į mokyklą važiuoti traktoriumi arba likti namie – toks pasirinkimas kartais telieka atokesnėse kaimo vietovėse gyvenantiems moksleiviams.
Švietimo darbuotojai primena, kad pusnys – ne priežastis nelankyti mokyklos, tačiau į mokinio problemą pažiūrima žmogiškai.

ATVAŽIAVO TRAKTORIUMI
Kaimiškųjų švietimo įstaigų vadovai skaičiavo, kad tokių „užpustytų“ vaikų ne taip ir daug. Netoli pagrindinio kelio gyvenantys moksleiviai mokymo įstaigas dar pasiekia. Sudėtingiausia vaikams, kurie gyvena atokiuose vienkiemiuose arba gyvenvietėse, kur keliai itin retai valomi.
Kaip atkeliavo į mokyklą, kasdien savo auklėtinių teiraujasi Daubiškių pagrindinės mokyklos vadovė Silva Poškienė.
Direktorė perpasakojo iš Ašvienių kaimo atvykusių vaikų įspūdžius: „Kelias nevalytas, bet būna kas nors pravažiavęs, tad likusiomis vėžėmis ir atkeliauja“.
Kad pasiektų mokyklą, kai kuriems moksleiviams tenka imtis originalių priemonių. Štai vienas paauglys į mokyklą Žemalėje atvažiavo traktoriumi… Taip ir į pamokas suspėjo, ir kelias nuvalytas.
Dar kiti tėvai svarsto, ar nereikės arklius į roges kinkyti ir taip atžalas į pamokas vežti.
O kai kuriems dėl žiemos išdaigų tenka keisti gyvenamąją vietą. Kad kasdien pavyktų pasiekti mokyklą, Laižuvos Antano Vienažindžio pagrindinės mokyklos auklėtinis iš toloko vienkiemio laikinai persikėlė gyventi į miestelį.

MOKYSIS NAMIE
Kalbėdami apie vaikų pavėžėjimą kaimo mokyklų vadovai gūžčiojo pečiais: tokios pūgotos žiemos jie neprisimena.
Tačiau Viekšnių gimnazijos direktorius Rimantas Gricius įsitikinęs, kad situacija keliuose įvairiose seniūnijose panaši, tik vieni žmonės supratingi, o kiti nuolat skundžiasi.
„Skųstis galima: norėčiau, kad būtų taip, kaip vasarą, man nepatinka, mane sumėto, kai važiuoju su mašina… Kas nuo to pasikeis, jeigu bambėsi atsisėdęs?“ – samprotavo viekšniškis.
Ne skųstis, o ieškoti kompromiso tenka Renavo pagrindinės mokyklos direktorei Vidai Gureckienei. Ji „Santarvei“ pasakojo, jog į mokyklą dažnai važiuoja beveik kaip tuneliu – kai kur sniego pusnys siekia iki metro aukščio.
Jeigu kelias nenuvalytas arba nuvalius tuoj vėl užpustomas, mokyklinis autobusas iki toliau gyvenančių vaikų neprivažiuoja.
„Su tėvais kalbėjomės: jeigu tokios oro sąlygos, negrūskite vaikų iš namų, tegul geriau namuose būna. Vaikams paaiškinome, kad tą dieną imtų vadovėlius ir paskaitytų į priekį. Atėję į mokyklą apibendrins, ką perskaitę, su mokytoju. Svarbiausia, kad vaikai būtų saugūs,“ – įstaigos vadovė pasisakė už tai, kad vaikams nereikėtų klampoti per milžiniškas pusnis.

PIKTNAUDŽIAUJA ŠALČIU
Pagal įstatymo raidę, užpustyti keliai – ne priežastis nelankyti mokyklos. Tačiau Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus pastebi, kad šiuo atveju vadovaujasi žmogiškumu.
Specialistas sakė, kad piktybinio nelankymo dėl nevalytų kelių pasitaiko itin retai. Dažniau vaikai stebi termometrus ir „mato“ didesnį šaltį nei iš tiesų esama.
Kaip ir kasmet, 1–5 klasių mokiniai į mokyklą gali neiti, kai šaltukas paspaudžia žemiau 20 laipsnių, vyresnieji – jei termometro stulpelis nukrinta žemiau 25 laipsnių. Už šias dienas nereikia atidirbti.
Tačiau į šį sąrašą nepatenka priešmokyklinukai ir darželinukai. A. Stonkus pripažino, kad tai nėra teisiškai sutvarkyta, tačiau „morališkai galioja 20 laipsnių“.
Pasiteiravus, o kaip atrodo „finansiškai“, paaiškėjo, kad už šias dienas darželinukų tėvams tektų mokėti.
„Yra vienintelė galimybė nemokėti už tas dienas – tai įrašyti punktelį į Tarybos sprendimą. Pas mus tokių didelių šalčių paskutiniu metu nėra labai daug buvę, bet jeigu bus tėvų nusiskundimų ir pageidavimų, tą dalyką galbūt ir įrašysime,“ – paaiškino pašnekovas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Maršrutiniai autobusai pasiekia ne visus vaikus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto