Į naują rugsėjį – su dėkingumu praeičiai ir didelėmis viltimis

Jolitai Parieštienei labiausiai patinka piešti žiemos vaizdus. Autorės nuotr.

„Nenoriu skirtis su savo darbais, kaip su savo vaikais“, – sako technologijų ir dailės mokytoja Jolita Parieštienė. Jos darbuose – gamtos vaizdai, o garbingiausią vietą užima žiemos peizažai.
Dailę mėgstanti ir jos pagrindų vaikus mokanti moteris iš Pakalupio tikisi, kad kada nors laiko užteks ir darbui, ir namams, ir pomėgiams.

Tapybai trūksta laiko

J. Parieštienė pati stebisi: anksčiau net nepagalvodavo, kad nebeturės laiko savo pomėgiams. Buitis taip įsuko trijų vaikų mamą, kad ji vos spėja su ja tvarkytis. Nors vyriausioji dukra Modesta jau septyniolikos metų, o Neda – vienuolikos, namuose „tvarką daro“ nė dvejų metukų neturintis Benas.
Moteris neslepia,  kad kartais atrodo, jog niekada nesibaigs remontas. O kur dar lauko darbai vasarą!
„Pomėgiams laiko lieka vis mažiau. Tas laikas bėga nenumaldomai, o svarbiausia, man atrodo, kad kuo tolyn, tuo greityn… O taip norisi visur suspėti“, – prisipažįsta J. Parieštienė.

Noras įamžinti

Pirmasis Jolitos darbelis gimė labai seniai – jai būnant kokių penkerių metukų. Pasak pedagogės, tai buvo labiau kruopštumo reikalaujantis darbas, nes teko padaryti rėmelį: priklijuoti kruopas ir jas nuspalvinti.
J. Parieštienė pasakojo, kad vaikystėje jai daug laiko teko praleisti pas senelius kaime. Tuomet jai labai patikdavę stebėti gamtą ir viską aplinkui. Ir visuomet norėjosi šiuos vaizdus kažkaip įamžinti. Kartą pabandžius paimti teptuką į rankas, paaiškėjo, kad jai puikiai sekasi perteikti drobėje tai, ką „sugėrė į save“ būdama gamtoje.

Patinka kruopštumas

Dar pradinėse klasėse Jolitą  pastebėjo jos dailės mokytoja Genovaitė Drąsutienė. Ji tėvams pasiūlė mergaitę leisti mokytis į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklą. Bet šiai susirgus, suaugusieji tos temos daugiau nebeaptarinėjo. Mokinės būta atsakingos, ji mėgo itin didelio kruopštumo reikalaujančius darbelius.
Baigusi Viekšnių vidurinę, Jolita įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą. Ten įgijo siuvinėtojos specialybę. Studijuodama sutiko savo antrąją pusę ir paliko Kauną. Sugrįžusi į gimtuosius Viekšnius, sukūrė šeimą, susilaukė dukrytės, vėliau – ir dar vienos. Per šį laikotarpį jaunai mamai teko paragauti ir prekybininkės, ir pedagogės duonos.

Teko įgyti pedagogo diplomą

Jolitą pastebėjo Kapėnų pagrindinės mokyklos pedagogai ir pakvietė ją į savo kolektyvą. Ten J. Parieštienė dirbo dailės mokytoja – mokė priešmokyklinukus. Turėdama, kaip ji pati sako, „šiokį tokį“ muzikinį išsilavinimą (Jolita yra baigusi Mažeikių muzikos mokyklą), dirbo ir muzikos mokytoja.
Noras dirbti mokykloje vertė toliau mokytis – taip dvidešimt aštuonerių viekšniškė tapo Šiaulių universiteto Dailės technologijų fakulteto studente. Pasak moters, tai patys įdomiausi ir gražiausi metai jos gyvenime.
„Džiaugiuosi pati savimi, kad įveikiau mokslus. Ir dar norėčiau mokytis! Buvo nepaprastai įdomu, jeigu tik būtų galimybė, nedvejodama studijuočiau toliau“, – patikino trijų vaikų mama. Jos nuomone, mokytis niekada nevėlu, svarbiausia – noras ir užsispyrimas.

Visi darbai –  per kelerius metus

Jolitai ėmus studijuoti Šiauliuose, įvyko didelis lūžis. Per kelerius metus ji nutapė tiek paveikslų, kiek per visą ankstesnį gyvenimą.
Jai patinka stebėti gamtos vaizdus, mylimiausios spalvos – mėlyna ir žydra. Pasiteiravus, ar nesunku piešti žiemą, kai yra tokių spalvingų, ryškių metų laikų, Jolita atsakė: „Tik pažiūrėkite, kiek žiemos vaizduose galima surasti atspalvių!“
Jolita piešia ne tik ant drobės. Jos namuose galima pamatyti nuostabiai išpieštų ornamentų, piešinukų ant butelių, puodelių. Ir su vėlimo technika moteris susipažino bene pirmoji Viekšniuose – dar studijuodama, kai veltinio mados dar nebuvo įsigalėjusios. Jos namuose netrūksta dirbinių iš veltinio, įvairių siuvinėtų darbelių.

Ilgisi buvusios darbovietės

Šiuo metu Jolita po motinystės atostogų ruošiasi pedagoginei veiklai naujose darbovietėse: Viekšnių Vinco Deniušio meno mokykloje ir Viekšnių gimnazijoje.
Su didžiule nostalgija ji kalba apie savo buvusią darbovietę – Kapėnų pagrindinę mokyklą. Sako, kad ten pasiliko dešimt itin turiningų jos gyvenimo metų.
„Man labai patinka dirbti su vaikais. Ir be galo gera buvo dirbti Kapėnuose“, –  tikina J. Parieštienė. Mokytoja prisimena, koks didžiulis buvo vaikų noras piešti, daryti įvairius meninius darbelius. Jos vadovaujami vaikai išpuošė mokyklos koridorius.
Moteris viliasi, kad darbas su vaikais seksis ir naujoje vietoje, kad vėl sugrįš įkvėpimas tapyti, o ūgtelėjus sūnui, atsiras ir daugiau laiko šiam pomėgiui.