priėmė šiltai ir apdovanojo draugiškumu, apkabinimais, šypsenomis.
Tirkšlių kultūros centre įvyko gražių atgarsių sulaukęs renginys – iš Tirkšlių kilusios, Vilniuje šiuo metu gyvenančios plaukų stilistės, tapytojos Jurgitos Malakauskaitės darbų parodos „Balta“ atidarymas.
Bendraudama su „Santarve“ po parodos Tirkšliuose atidarymo J. Malakauskaitė sakė: pristatyti savo kūrinius gimtojo krašto žmonėms – labai malonus, bet dvigubai daugiau jaudulio jai kainavęs įvykis.
Apsilankiusieji tikina: buvo jauku
Žmonės, praėjusį penktadienį lankęsi Tirkšlių kultūros centre surengtame parodos „Balta“ atidaryme, matę specialiai Tirkšlių bendruomenei Jurgitos sukurtą instaliaciją „Stotelė“, tikina: vakaras buvo ypatingas – kupinas kūrybiškos, meniškos atmosferos, jaukumo, baltos spalvos, žmonių bendrystės.
„Tapytų paveikslų kolekcijos „Balta“ ir instaliacijos „Stotelė“ autorė Jurgita pasirinko kirpėjos-stilistės profesiją. Šiuo metu ji – viena žinomiausių plaukų stilisčių Lietuvoje, o taip pat grožio ir renginių studijos „SelfStation“ Vilniuje įkūrėja“, – parodos autorę, Tirkšliuose gimusią ir augusią J. Malakauskaitę lankytojams pristatė kultūros centro darbuotojai.
Tapybos darbų parodą „Balta“ ir instaliaciją „Stotelė“ Tirkšlių kultūros centre bus galima apžiūrėti iki spalio 30 d.
Norisi pasiūlyti naujų formų renginių
Mintis apie galimybę surengti kraštietės tapybos darbų parodą kilo Tirkšlių kultūros centro direktorei Salomėjai Macijauskienei.
„Norisi pasiūlyti žmonėms įvairesnių formų renginių, parodų, koncertų. Džiaugiuosi, kad Jurgita sutiko pasidalyti savo kūryba. Iš mūsų krašto kilusi ji pakėlė sparnus ir dabar savo darbais džiugina sostinės gyventojus. Kilo mintis jai pasiūlyti nors trumpam grįžti namo, bet grįžti kitaip – su savo kūryba“, – mintimis pasidalijo S. Macijauskienė.
Tirkšlių kultūros centre bus galima apžiūrėti iki spalio pabaigos.
Prie to, kad paroda Tirkšliuose įvyktų, prisidėjo nemažai žmonių. Tarp jų – ir Mažeikių kultūros centro „Skrajojamojo“ teatro režisierė Airida Lementauskienė, šio teatro aktorė Daiva Narmontienė, vokalo pedagogo Antano Dargio mokinė Austėja Petrauskaitė.
Norėjosi interjerinių paveikslų
Bendraudama su „Santarve“ parodos autorė J. Malakauskaitė pasakojo, kad tapyba jos gyvenime atsirado prieš penkerius metus.
Tai, kad yra meniška, kad turi tam tikrą kūrybišką mąstymą, žinojo. Bet atradimas, kad gali tapyti, jai buvo staigmena.
Prieš tuos penkerius metus ji įsigijo butą ir ėmėsi pati jį įsirengti. Reikia akcentuoti ir tai, kad Jurgita, prieš imdamasi tai daryti, jau buvo sukūrusi interjerų ne vieno kliento namams.
„Pamačiau, kad labai trūksta interjerinių paveikslų. Ir pradėjau nuo savęs. Bute turėjau labai didelę sieną ir man norėjosi didelio paveikslo. Paskambinau keliems dailininkams, pasikalbėjome, bet jie nesuprato, kokių spalvų ir ko man reikia. Tai ir pagalvojau: o gal pati galėčiau nutapyti tai, ką noriu“, – prisiminė pašnekovė.
Pirmasis bandymas
Pirmajam savo paveikslui Jurgita įsigijo didelę – 2,5×2 metro ploto drobę. Tokiu atveju, jei paveikslas nebūtų pavykęs, jei nebūtų pasisekę ant drobės išreikšti to, ką ji įsivaizdavo, moteris galvojo, kad ant tos drobės „sudėlios“ spalvas, atspalvius ir galės parodyti dailininkams, kokių spalvų paveikslai reikalingi jos būstui.
į prisiminimus apie savo gyvenimo Tirkšliuose etapą.
„Bet pavyko puikus paveikslas. Jį tapiau visą naktį ir dar dalį kitos paros. Negalėjau atsitraukti, teptukas iš rankų nekrito. Pati save nustebinau, buvo naujas, įdomus potyris. Paskui, kitą naktį, tapiau antrą paveikslą. Nusiunčiau šių paveikslų nuotraukas kelioms dizainerėms. Pirmąjį pasilikau sau, o antrąjį nupirko. Žodžiu, atsirado pirmieji mano tapybos darbų įvertinimai, o aš supratau, kad manoji tapyba gali būti įdomi ir kažkam kitam, ne vien man pačiai“, – pasakojo J. Malakauskaitė.
Lankė tapybos mokymus
Tapytų paveikslų kolekcija „Balta“ nėra pirmoji J. Malakauskaitės paveikslų kolekcija. Tačiau ji pirmoji, kurią autorė pristato viešai. Vasarą darbai buvo eksponuojami Vilniuje, o dabar – ir Jurgitos gimtuosiuose Tirkšliuose.
Iš pradžių, kai Jurgita tik buvo atradusi tapybą ir netikėjo, jog šis užsiėmimas jai ir patinka, ir sekasi, moteris kurį laiką lankė aliejinės tapybos užsiėmimus.
Ji prisimena įdomų įvykį: po trečio užsiėmimo dėstytojas paprašė Jurgitos pasakyti, ką ji gyvenime veikia. Klausimą dėstytojas grindė tuo, kad Jurgita, jo požiūriu, „kitaip mato spalvas“.
Jurgita to, kad yra plaukų stilistė-koloristė, iš karto atskleisti nenorėjo ir klausė dėstytojo, ką reiškia tas „matymas kitaip“.
„Pradėjau jam sakyti, kad matau, kaip matau. Kad ši spalva yra 3.0 ir jei man reikia šaltesnio juodos atspalvio, įdedu 3.20. Jis klausėsi nieko nesuprasdamas. Pasakiau, kad esu koloristė. Žodžiu, mano profesija susijusi su skaičiais. Skaičiai man reiškia spalvas ir atspalvius. Tai to, kokias spalvas su kokiomis reikia sumaišyti norint išgauti vienokią ar kitokią spalvą ar atspalvį, mokytis man nereikėjo“, – pasakojo tapytoja.
Aliejinės tapybos pamokos jai buvo postūmis, patvirtinimas, kad gali toliau tapyti.
Bet kadangi tapyba – ne Jurgitos profesija, o pomėgis, laisvė arba kitaip – skanus pyragas sau, po kurio laiko, kai įgijo tiek žinių, kiek atrodė, kad jau užtenka, moteris nutarė šių užsiėmimų nebelankyti.
Kiekvieną kartą skirtingai
Jurgita, atsakydama į klausimą, kaip, kokiomis aplinkybėmis gimsta jos paveikslai, pasakojo, kad būna visaip.
O Tirkšlių kultūros centre eksponuojamą kolekciją „Balta“ pašnekovė sukūrė po karantino.
Paradoksalu, bet karantino metu, kai grožio sektoriaus specialistams nebuvo leidžiama dirbti, kai Jurgita turėjo labai daug laisvo laiko, tapyti negalėjo. Nekilo ranka nė paimti teptuko. Bet paskui, kai jau buvo galima išeiti padirbėti į grožio saloną ir ten po truputį pradėti priimti klientus, kai Jurgita pajuto žmonių energiją ir didesnę, nei būdavo anksčiau, jų laisvę drąsiau kalbėti, drąsiau reikšti jausmus, sugrįžo ir poreikis tapyti.
„Mano savijauta po karantino labai atitinka būseną, kai moteris laukiasi kūdikio, kai ji pradeda dažyti, tvarkyti namus, nes jai viskas turi būti šviesu, nauja. Tapant kolekcijos „Balta“ paveikslus mane buvo apėmęs didžiulio atgimimo, naujos pradžios, laisvės ir judėjimo jausmas“, – pasakojo J. Malakauskaitė.
Instaliacija – kaip linkėjimas neužsibūti
Jurgita sako esanti dėkinga Tirkšlių kultūros centro direktorei S. Macijauskienei už tai, kad ji pakvietė sugrįžti į Tirkšlius ir atvežti savo parodą.
Mąstant apie galimybę surengti parodą gimtajame miestelyje, Jurgitai prieš akis iškilo labai daug prisiminimų apie Tirkšlius, apie čia gyventus metus, apie tai, kaip dar būdama pradinukė ji kultūros centre šoko tautinius šokius, kaip čia ateidavo žiūrėti filmų.
Todėl menininkė mielai sutiko tirkšliškiams ir miestelio svečiams parodyti savo kūrybą.
Be to, nardant po prisiminimus, Jurgitai kilo sumanymas sukurti instaliaciją „Stotelė“.
„Tirkšliai buvo mano pirmoji stotelė, iš kurios pradėjau eiti į pasaulį. Taigi, instaliacija neatsirado spontaniškai. Ji buvo apgalvota. Į ją sudėjau tai, ką norėjau žmonėms pasakyti, palinkėti: nesustokite, kai ateina laikas, reikia iš vienos ar kitos stotelės išjudėti. Užsibūti vienoje stotelėje arba kitaip – savo komforto zonoje – ne visada yra gerai“, – tvirtino „Santarvės“ pašnekovė.
Jaudulys greitai nurimo
Jurgita pripažino, kad nors daugybę kartų yra kalbėjusi viešai, bendravusi su daugybe žmonių, savo kūrybos pristatymas saviesiems – Tirkšlių žmonėms – kainavo kur kas daugiau jaudulio.
Tačiau kai į parodos pristatymą susirinko žmonės, kai prasidėjo šiltas, jaukus bendravimas, kai ėmė skambėti žemaičių kalba, Jurgita greit nusiramino.
„Man atrodo, kad buvo abiem pusėms geras jausmas: man – sugrįžti, o tirkšliškiams ir miestelio svečiams – mane sugrįžusią priimti“, – apibendrino parodos autorė.
Emilijos Aurėjos PAZNIOKAITĖS nuotr.
