Ig­no Smil­ge­vi­čiaus tiks­las – tap­ti mu­zi­ki­nio teat­ro so­lis­tu

 „Tel­šių ŽI­NIOMS“ sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je pa­skel­bus nau­ją rub­ri­ką „Zo­dia­ko ženk­lai“ ir pa­ra­gi­nus skai­ty­to­jus siū­ly­ti, su ko­kiu po Ožia­ra­gio ženk­lu gi­mu­siu as­me­niu ga­lė­tu­me pa­reng­ti in­ter­viu, tel­šiš­kiai bu­vo ga­na ak­ty­vūs ir su­ra­šė vi­są bū­rį šau­nių as­me­ny­bių.

Šį­kart vi­sus kvie­čia­me su­si­pa­žin­ti su tel­šiš­kiu Ig­nu Smil­ge­vi­čiu­mi, stu­di­juo­jan­čiu Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je ir ne­se­niai pra­dė­ju­siu dirb­ti Klai­pė­dos mu­zi­ki­nia­me teat­re.

Smil­ge­vi­čius – daž­nas mū­sų mies­to ren­gi­nių at­li­kė­jas. Jam vi­sa­da sma­gu kon­cer­tuo­ti my­li­miems sa­vo kraš­to žmo­nėms, gim­tuo­siuo­se Tel­šiuo­se, kur jis ga­li dai­nuo­ti ir įro­dy­ti, ko­kia gra­ži yra mu­zi­ka ir kaip ji vei­kia mū­sų vi­di­nę bū­se­ną.

Apie mu­zi­ki­nį ke­lią sva­jo­jo nuo vai­kys­tės

Smil­ge­vi­čius pa­sa­ko­jo, jog dai­na jį ly­di nuo pat vai­kys­tės. „Kai gi­miau, net gy­dy­to­jai tė­vams pa­sa­kė, jog aš bū­siu mu­zi­kan­tas. Taip ir nu­ti­ko“, – šmaikš­ta­vo pa­šne­ko­vas.
Nuo dar­že­lio lai­kų Ig­nas bu­vo ne­nus­tygs­tan­tis vie­to­je ir vi­sur, kur tik ga­lė­jo, da­ly­vau­da­vo. Nuo ta­da jau tvir­tai ži­no­jo – bus dai­ni­nin­kas.

„Tvir­tai lai­ky­da­mas ran­ko­se šią sva­jo­nę ir ėjau link to, nie­ka­da ne­bu­vau su­dve­jo­jęs, kad mu­zi­ka ne man. Kai vai­kys­tė­je la­bai trokš­da­vau kon­cer­tuo­ti, kon­cer­tus reng­da­vau kie­mo drau­gams, šei­mai, gi­mi­nai­čiams. Džiau­giuo­si, jog jie ma­ne pa­lai­kė ir iki šiol pa­lai­ko, su­tei­kia mo­ty­va­ci­jos ir po­zi­ty­vu­mo ei­ti link sa­vo mu­zi­ki­nių tiks­lų“, – apie sa­vo už­si­brėž­tą tiks­lą kal­bė­jo tel­šiš­kis.

Ga­vo pa­siū­ly­mą

Be­si­mo­ky­da­mas Tel­šiuo­se, dar de­vin­to­je kla­sė­je Ig­nas su­lau­kė pa­siū­ly­mo sto­ti mo­ky­tis į Klai­pė­dos Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­ją. Ned­ve­jo­da­mas su­ti­ko.

„Tvir­tai ži­no­jau, jog no­riu ei­ti mu­zi­kos ke­liu ir tik ten ga­lė­siu įgy­ti kla­si­ki­nio vo­ka­lo pa­grin­dų. Džiau­giuo­si tuo­me­ti­niu spren­di­mu ir vi­siš­kai ne­si­gai­liu, nes mo­kiau­si pas pui­kią, my­li­mą mo­ky­to­ją Gied­rę Zei­cai­tę, ku­ri ir šiuo me­tu taip pat yra ma­no dės­ty­to­ja aka­de­mi­jo­je. Bai­gus kon­ser­va­to­ri­ją ke­liai nu­ve­dė į Vil­nių, kur me­tus stu­di­ja­vau kla­si­ki­nį dai­na­vi­mą, ta­čiau šir­dis pa­jau­tė, jog no­riu vi­sai ne to, tad nu­spren­džiau per­sto­ti į Klai­pė­dą, į miu­zik­lo stu­di­jas. Džiau­giuo­si šiuo spren­di­mu, nes čia ga­liu pa­si­sem­ti vi­sai ki­to­kių ži­nių ir pra­plės­ti sa­vo dai­na­vi­mo ga­li­my­bes“, – apie sa­vo pa­si­rink­tą ke­lią pa­sa­ko­jo at­li­kė­jas.

Pir­mie­ji vaid­me­nys

Šiuo me­tu I. Smil­ge­vi­čius ne tik stu­di­juo­ja Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos Klai­pė­dos fa­kul­te­te miu­zik­lą ant­ra­me kur­se, bet kar­tu pra­dė­jo dirb­ti Klai­pė­dos mu­zi­ki­nia­me teat­re cho­ro ar­tis­tu. Tai nau­jas gy­ve­ni­mo eta­pas, ku­riuo jis la­bai džiau­gia­si. Cho­ro ar­tis­to dar­bu vai­ki­nas neap­si­ri­bo­ja, šiuo me­tu tu­ri net du vaid­me­nis (Svirp­lį ir Ar­le­ki­ną) Jur­gio Gai­žaus­ko ope­ro­je ,,Bu­ra­ti­nas“. Tai pir­mi jo gy­ve­ni­mo vaid­me­nys – at­vė­rę ke­lią į mu­zi­ki­nį teat­rą.

Kon­cer­tuo­ti Ig­nui ten­ka ga­na ne­ma­žai ir įvai­rio­se vie­to­se. Sce­na ir pub­li­ka – at­gai­va jo šir­džiai. Di­džiau­sias ir įsi­min­ti­niau­sias kon­cer­tas – Klai­pė­dos kon­cer­tų sa­lė­je. „Neap­sa­ko­mas jaus­mas ma­ty­ti pil­ną sa­lę žmo­nių, ku­rie už do­va­no­ja­mą mu­zi­ką tau plo­ja, ir kai ku­rių aky­se iš­vys­ti aša­ras. Taip ge­ra ma­ty­ti, kai mu­zi­ka pa­lie­čia žmo­gų“, – džiau­gė­si pa­šne­ko­vas.

Dėl sa­vo tiks­lo pa­si­ry­žęs per­kop­ti kal­nus

Ig­nas at­vi­ra­vo, kad nors ir dir­ba cho­ro ar­tis­tu, kur pui­ki ga­li­my­bė to­bu­lin­ti mu­zi­ki­nę klau­są, ta­čiau sa­ve la­biau lai­ko so­lis­tu.

„Dai­nuo­da­mas cho­re su­vo­ki, jog ap­link ta­ve daug žmo­nių, jog tu ne vie­nas ir tu­ri iš­mok­ti klau­sy­ti ne vien tik sa­vęs, bet ir ša­lia esan­čių. Ta­čiau ne­ža­du čia už­si­sto­vė­ti, pa­grin­di­nis ma­no tiks­las – tap­ti mu­zi­ki­nio teat­ro so­lis­tu. Kaip gy­ve­ni­me sa­ko­ma, rei­kia pe­rei­ti per di­de­lius kal­nus, kad pa­siek­tum sa­vo tiks­lą, tai aš pa­si­ry­žęs ir ko­piu per tuos kal­nus link sa­vo tiks­lo“, – tvir­ti­no I. Smil­ge­vi­čius.

Ža­vi­si lie­tu­vių kal­ba

At­li­kė­ją ypač ža­vi lie­tu­vių kal­ba, to­dėl ne­nuos­ta­bu, kad jis vi­sur dai­nuo­ja dau­giau­sia lie­tu­viš­kai: „Ma­ne ža­vi lie­tu­vių kū­ry­ba, ji la­biau­siai pa­lie­čia ma­no jaus­mus ir sie­lą.“
Iš lie­tu­vių at­li­kė­jų Ig­no šir­dies ka­ra­lie­nė yra Mo­ni­ka Liu, su ku­ria ne­ti­kė­tai pe­rei­tais me­tais te­ko kar­tu net pa­dai­nuo­ti – tai bu­vo lyg sva­jo­nės iš­si­pil­dy­mas. Kal­bant apie už­sie­nio at­li­kė­jus, jo kaip mu­zi­kan­to au­to­ri­te­tas – Bry­nas Ter­fe­lis. Tel­šiš­kį ža­vi jo cha­riz­ma, ak­to­riš­ku­mas, bal­so temb­ras ir pro­fe­sio­na­lus po­žiū­ris į sa­vo spe­cia­ly­bę.

Ma­lo­nu kon­cer­tuo­ti gim­ta­ja­me mies­te

Nors Ig­nas iš Že­mai­ti­jos sos­ti­nės jau iš­vy­ko ir gy­ve­ni­mą su­si­kū­rė Klai­pė­do­je, ta­čiau Tel­šiai, gim­ta­sis mies­tas, jam bus vi­sa­da ta vie­ta, į ku­rią ge­ra su­grįž­ti. Nes čia pra­si­dė­jo jo mu­zi­ki­nis ke­lias. Nuo mu­zi­kos mo­kyk­los, ku­rio­je mo­kė­si gro­ti akor­deo­nu pas mo­ky­to­ją Bi­ru­tę Dok­šie­nę ir lan­kė vo­ka­li­nį an­samb­lį pas Vio­le­tą Udel­co­vie­nę. Čia nuo­sta­biai pra­lei­do lai­ką ir daug vis­ko iš­mo­ko. Ig­nas už vo­ka­lo pa­mo­kas dė­kin­gas ir Er­nes­tai Dar­gu­žie­nei, ku­ri la­bai stip­riai pa­stū­mė­jo link so­lis­to kar­je­ros.

„Šioms trims mo­ky­to­joms esu la­bai dė­kin­gas už su­teik­tas mu­zi­kos ži­nias. Be jų tik­rai ne­bū­čiau ten, kur da­bar esu“, – dė­kin­gu­mo žo­džių ne­gai­lė­jo vai­ki­nas.

Ožia­ra­giai – stip­rios as­me­ny­bės

Ig­no gim­ta­die­nis – sau­sio 5 die­ną. Jo Zo­dia­ko ženk­las – Ožia­ra­gis. Pak­laus­tas, ar do­mi­si ho­ros­ko­pais, mu­zi­kan­tas pri­si­pa­ži­no, jog ret­kar­čiais juos pa­skai­to.

„Bū­na mo­men­tų, kai pa­skai­tai ir nu­stem­bi, lyg tik­rai apie ta­ve vis­kas bū­tų pa­ra­šy­ta. Apie sa­vo ženk­lą ži­nau tik tiek, kad Ožia­ra­giai yra la­bai stip­rios as­me­ny­bės, ku­rie vi­są sa­ve ati­duo­da ir dir­ba sun­kiai, kad pa­siek­tų sa­vo sva­jo­nių ir tiks­lų. Bū­ti­na pa­mi­nė­ti, jog jie jaut­rios sie­los žmo­nės, ku­rie vi­sa­da pa­de­da ša­lia esan­čiam ir pa­lai­ko, kai bū­na sun­ku. Vi­sos Ožia­ra­gio sa­vy­bės man kaip as­me­ny­bei la­bai ati­tin­ka, ir la­bai džiau­giuo­si, jog gi­miau po šiuo ženk­lu“, – tei­gė tel­šiš­kis.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ