Šisbeitauskas
Šią savaitę mane supykdė įvykis kažkuriame kaime. Nežinau, kodėl tai mane sujaudino: gal todėl, kad pajutau, jog niekada ir niekur, žmogus, nesi saugus, o gal todėl, kad kažkas panašaus yra atsitikę ir man pačiam. Ir ne kokiam kaime, o čia pat mieste, kur aplink daug žmonių.
Laikraštyje perskaičiau istoriją, kaip vieną vakarą du kaukėti vyrukai per langą įsiveržė į senukų namus, juos surišo ar dar kažką padarė ir išsinešė bene šešis tūkstančius litų. Man tai pasirodė kažkas kraupaus ir nesuprantamo, nesuvokiama protu, kad ir čia pat netoliese yra tokių išgamų, kuriems net senyvo amžiaus žmonės gali tapti aukomis. Pabandykime įsivaizduoti, kaip turi jaustis tie užpultieji. Vakare lyg niekur nieko sėdit prie televizoriaus, ir kažkas įsiveržia pro langą… Gerai, kad dar vargšai senukai liko gyvi. O kiek girdim istorijų, kad dėl kelių litų ir nužudoma.
Kita vertus, šeši tūkstančiai litų – ne tokie jau maži pinigai. Žinot juk, kad senukai dažniausiai juos taupo savo laidotuvėms, o gal ir kokiam kitokiam dalykui. Ir vėlgi, kaip turi jaustis, kai tavo sunkiai sutaupytą gėrį kažkas per kelias minutes paverčia į nulį, o tu pats pasijunti nieko nevertas, bejėgis ir sutrikęs. Ir kokios gali būti kalbos apie žmogaus saugumą, specialius telefonus, mygtukus, jei nežinai, iš kurios pusės ir kada tave puls.
Neabejoju, kad užpuolė kažkas iš tų, kurie žinojo, kad senukai turėjo sukaupę pinigų, ir puolė būtent į tą, o ne į kitą trobą. Išeitų, kad užpuolė pažįstamus. Ir kam tu pasiskųsi, kam pasiguosi, o jei tai padarysi, vis tiek nieko nepeši. Kas atlygins už patirtą moralinę skriaudą, tą išgąstį, kurį tenka patirti užpuolimo metu?
O kiek tokių įvykių per dieną, savaitę ar mėnesį būna, tikriausiai niekas tokios statistikos neveda.
Kitas mane supykdęs šios savaitės objektas – uždaroma Ignalinos atominė elektrinė. Kiek Europa zyzė, kiek reikalavo, kad elektrinę reikia uždaryti. Ir kas iš to? Mes, eilinį kartą lįsdami didžiajai Europai į šikną, dabar girdim, kad pinigėlių, kiek reikia elektrinę uždarant, negausime. Žodžiu, mes vėl likom kvailiuko, sėdinčio ant ledo, vietoje.
Gražiai su mumis tvarkosi Europa, oi gražiai. O mes vis tiek kaip klaupėmės ant kelių prieš ją, taip ir tebesiklaupiam. Kad ir kokią špygą jie bepakištų.
Kita vertus, kai pagalvoji, jei ne ta Europa, tai tebevaikščiotume išklaipytais kaip Šveiko batai šaligatviais, neturėtume miestą papuošusių namų, renovuotų mokyklų, ūkininkai tebevažinėtų išklerusiais „belarusais“ ir t. t. Ir visa tai todėl, kad esame maži, nuo kažko priklausomi bejėgiai ubagai.
O kartais iš didelio rašto visiškai išeiname iš krašto. Trečioji šios savaitės realija tokia, kad ją išgirdęs nebežinojau, kaip reaguoti: juoktis ar verkti. Čia kalbu apie du šimtus litų kainuojančius batus policininkų šunims. Na ir ką gali, žmogus, galvoti, išgirdęs tokias nesąmones. Šiais laikais, kai benamiai rausiasi po konteinerius ar prie parduotuvių kaulija pinigų, kada kai kurios šeimos vos suduria galą su galu ir drabužius perka tik iš skudurynų, mes apauname šunis batais, už kurių kainą varguolis apsirengtų pats ir dar savo šeimą aprengtų. Neseniai mačiau reportažą, kaip žurnalistė puikiausiai apsirengė už dvidešimt litų. O kodėl negalėtų būti skudurynų, kur už kelis litus pardavinėtų ir batus šunims? Juk europiečiai gal taip pat turi šunis, kurie vaikšto su batais…
Ne iš gero gyvenimo vienoje ar kitoje vietoje mieste atsiranda mano vadinamieji pusvalandiniai turgeliai, kur parduoti tai, ką užaugina savo darže ar sode, atvažiuoja ar ateina viena kita moterėlė. Aš labai apsidžiaugiu, kai prie vieno namo galo mikrorajone pamatau pomidorus, agurkus ir dar šį bei tą pardavinėjančias kelias ar bent vieną tokią prekybininkę. IR KĄ JŪS MANOT? Kai pasakiau, kad galėtų daržovių atvežti ir dažniau, išgirdau, kad jos bijo, nes tokia prekyba yra draudžiama. Va tai tau! Tai negi tos kelios, ilgiausiai valandą čia išbūnančios prekybininkės kam trukdo? O gal kažkas bijo, kad jos iš tų kelių čia gautų litų labai pralobs ar nuslėps mokesčius, arba gal net sudarys konkurenciją mūsų prekybos centrams? O žmonėms juk taip patogu nusipirkti šviežių, ką tik iš daržo atneštų daržovių. Tokių jokioje parduotuvėje nerasi.
Ir dar vienas pastebėjimas: praėjusį kartą stebėjausi, kad senamiestyje išraustame skverelyje prie „Avitelos“ parduotuvės daug laiko nevyksta darbai. Nueikit ir pasižiūrėkit ten dabar. Oho, kiek darbų nudirbta. Pirmadienį statybininkai, lyg būtų skaitę mano priekaištus, ėmė ir atsirado. Taip jiems ir reikia.
Šiandien kiek ramesnė diena, nes niekur nereikia eiti, o rytoj kas kita: kilsim visi į „Bobų vasaros“ šventę. Nesvarbu, koks bus oras: jei kas, galima apsirengti šilčiau. Svarbiausia, kad būtų gera nuotaika ir noras šėlti. Kas norėsit su manimi pasikalbėti, mane atpažinsit iš šviesios striukės. Tad – iki pasimatymo!
sisbeitauskas@santarve.lt
P. S. Atsineškit ko nors skanaus.
