Ilgas, tolimas kelias. Atrodė, tuoj tuoj, ir pasieksime pasaulio kraštą. Nors nuo Ruzgų iki Kugių – vos penki kilometrai. Pagaliau ir Kugiai.
Iš tolo šviečiantis raudonų plytų sandėlis ir šalia pastatas tuščiais langais, su užrašu apie sėjančius mirtį degtukus, primenančiu anuos laikus. Pasukus keturbučio link neiškart susigaudome, kur kas gyvena. Aplink dviejų aukštų namą – daug mažulyčių „vasarinių“.
DARBAI IR POILSIAVIETĖ
Pirmieji sutikti kugiškiai Irutė ir Saulius Pralgauskai paaiškino, jog čia, „vasarinėje“, praeina didžioji jų dienos dalis. Namas, tiksliau vienas iš keturių butų, greičiau kaip poilsiavietė, kur šeima grįžta tik pernakvoti. Taip gyvena ne tik jie, bet ir kiti kaimynai. Rodydama į kitas „vasarines“ Irutė paaiškino: čia – jos tėvų, antai – vienos kaimynės, kitos.
Tiesa, prieš tai išsiaiškinome, į kokį kaimą patekome. Mat ir patys kaimo gyventojai gerai nežino: ar Kugiuose, ar Naudvaryje gyvena. Patys mano šaknis įleidę pastarajame kaime, tuo tarpu dokumentuose įrašyta gyvenamoji vieta – Kugiai.
Pralgauskai renkasi paprastesnį variantą: nežinančiam paaiškina, kad yra nuo Ukrinų pusės.
Irutė Kugių kaime gimusi ir augusi. Kaip ir daugelis šnekintų kugiškių. Į šį kaimą prieš 13 metų parsiviliojo ir vyrą, buvusį ukriniškį. Pora susilaukė dviejų vaikų. Bet labiau gilintis į šeimos reikalus nebeleido gilus Sauliaus atodūsis.
„Ar per daug į dūšią lendu?“ – smalsavau. Čia vyrui Irutė padėjo: pasirodo, sutuoktiniai nėra iš šnekiųjų, todėl ir atitinkama vyro reakcija.
Irutė sakė, jog gimtajame kaime iš jos kartos liko tik turintieji šeimas. Grįžti į tėviškę Pralgauskai susigundė dėl pasiūlyto buto keturbutyje, į kurį ne vienas atsisakė kraustytis.
Irutė tikino neišsigandusi keturbučio – ir anksčiau yra tekę gyventi viename name su kaimynais. Nors jei galėtų, tai dabar rinktųsi gyvenimą vienkiemyje. Gyvenimas keturbutyje pasikeitė kartu su santvarka.
„Seniau viskas buvo bendra, kolūkio. Dabar kiekvienas savo žiūri“, – sakė sutuoktiniai. Iš pokalbio nuotrupų susidariau vaizdą, kad nesusipratimų gali kilti ir dėl ne vietoje pasirodžiusios vištos.
PAKELIUI AUTOBUSAS GALI VAIKUS IŠBARSTYTI
Pasak pašnekovų, kugiškiai gyvena kiekvienas sau: su savo vargais ir rūpesčiais. Kaimas esą neturtingas, tad ir darbininkų niekas nesamdo, su savo ūkio darbais kiekvienas pats stengiasi susitvarkyti. Tarybiniais laikais buvo kitaip: ir sėjos pabaigą, ir Naujuosius metus švęsdavo kartu.
Daugiausia problemų kyla dėl kelio, kurį ne visada nugreideriuoja. Žiemą būna ir blogiau – tenka skambinti ir prašyti, kad nuvalytų. „Per duobes važiuodamas autobusas ir vaikus pakeliui į mokyklą išbarstys“, – pašmaikštavo Irutė. Ji apgailestavo, kad ne visi išdrįsta garsiai kalbėti apie bėdas dėl kelio.
Turintys vaikų kugiškiai džiaugiasi, kad pagaliau išspręsta problema dėl vaikų pavėžėjimo į mokyklą. Kurį laiką patiems tėvams teko tuo rūpintis, nes autobusas kaimo keliais nepravažiuodavo. Pradėjus domėtis „Santarvei“, vaikus į mokyklą veždavo taksi.
„Anksčiau buvo nieko, dabar labiau norėtųsi šviesybės“, – atviravo I. Pralgauskienė, paklausta apie gyvenimą atokiame kaime. Registruota Darbo biržoje 35 metų moteris sakė, kad problemų kyla ir dėl įsidarbinimo – tektų tolokai važinėtis į darbą. Persikraustymo galimybę abu su vyru atmetė. Nėra tam pinigų.
Beveik prieš dešimtmetį netekę darbų Pralgauskai dabar pragyvena iš ūkio. Nuosavos žemės turi 5 ha. „Gerai, kol nesuserga gyvuliai ar mašina nesugenda. Tada jau ką gauni, tą ir išleidi“, – savo nūdieną apibūdino moteris.
SUNKUMAI IR ATGAIVA
Zita Kensminienė nenustebo pašnekinta žurnalistų. Atvirkščiai, pradėjo porinti savo gyvenimo istoriją, tarsi būtų laukusi netikėtų svečių.
Zita augina 32 metų neįgalią dukrą. Prieš 20 metų išsituokė su vyru. Skyrybų priežastis, beje, kaip daugelio Kugių moterų, – vyro girtavimas. Stačiais laiptais vesdamasi į antrąjį keturbučio aukštą moteris sakė kasdien, kol apsišeria gyvulius, nerimaujanti dėl namie vienos likusios dukters. Epilepsijos priepuolių kamuojama duktė gali nukristi ir susižaloti.
Kiek anksčiau moteris palaidojo 19 metų sūnų, taip pat neįgalų. Iki tol teko rūpintis abiem. Sunkesnę negalią nei duktė turėjęs sūnus nevaikščiojo: į lauką išnešdavo ant rankų. Anksčiau moteriai padėdavo tėvukas. Prieš metus ir jis pasimirė.
Daktarai moteriai sakę, kad galą gausianti ir siūlė vaikus palikti valdiškoje įstaigoje. Zita dabar svarsto: kažin ar būtų geriau, dabar vis ne viena. Ką padarysi, kad vyras kitais keliais nuėjo. Gal buvęs sutuoktinis išsigando atsakomybės už du neįgalius vaikus? Moteris purto galvą: pati jį paliko, nes matė, kad šiam svaigalai labiau rūpi.
Nustebino, kad moteris viena tvarkosi 5 ha ūkyje. Ji pasidžiaugė, kad kartais padeda sesuo su vyru. Zita prisipažįsta, kad ūkis – ne iš lengvo gyvenimo – iš dukters invalidumo ir savo slaugos pašalpos neišgyventų.
55 metų moteris pensijos dar negauna, nors senais laikais užtarnauto poilsio būtų išėjusi jau prieš penkerius metus. Pašnekovė svarstė, ar pasikeitus santvarkai jai bus priskaičiuoti darbo metai už sunkių ligonių slaugymą.
Z. Kensminienė neslėpė, jog iš aplinkinių sulaukia įvairių nuomonių dėl savo darbų naštos. Esą ar verta vienai moteriai tiek plėšytis. Ir tik pokalbio pabaigoje Zita pamini ir kitą savo nesibaigiančių darbų priežastį, ne tik finansinę.
„Nusiraminimą randu darbuose. Ir geriau, ir sveikiau. Taip atrodo. Nulekiu pas veršelį, pas karvelę“, – pasakojo pašnekovė, prisiminusi, jog abi seserys nuo mažens motinos buvo lenkiamos prie darbo, kad blogais keliais nenueitų.
Pasakodama savo vargus, moteris retkarčiais nusišypso ir labai ramiai paaiškina, kad susitaikiusi su savo likimu. Tiesiog jai lemtas sunkus gyvenimas.
„Rėksi ar dejuosi – vis tiek nuo to niekas nepasikeis“, – keliskart pakartojo Zita. Besiklausant jos kalbų apie kasdienius darbus nejučia kilo klausimas, ar tikisi prošvaisčių gyvenime? Zita tik nusijuokia. Ir užveda kalbą apie nesutarimus su kaimynais. Neslepia, kad ir bylinėtis teko.
„Į palinkusį karklą visos ožkos lipa“, – senolių išmintį prisiminė kugiškė. Kita vertus, pati prisipažįsta, kad kaime geriau nei vienkiemyje, kur vienai moteriai gyventi nebūtų jauku.
ATLAIDUMAS IR SKAUSMAS
Įdomios tos Kugių moterys. Kiekviena su savo gyvenimo istorija. Skausmu ir atlaidumu. Sunkumais ir tvirtybe.
Sutikta kieme Bronislava Letukienė pradėjo nuo ligų. Nemaniau, kad kalba pasisuks ir apie meilę. 69 metų senutė dėl pašlijusios sveikatos atsisakė ūkio, gyvulių. Kartais pinigų tenka skolintis ir duonai. Ir tik vėliau, vyniojant gyvenimo kamuolį, paaiškėjo, kad visos ligos (bent tokia moters nuomonė) – sunkaus gyvenimo kartu su mėgusiu siautėti vyru pasekmė. Bronislavai teko patirti vyro smurtą, teko būti išvarytai basomis kojomis žiemą į pusnynus.
Gerokai prieš tai buvo meilė. Kaip pati Bronislava prisipažįsta, pirmoji, naiviai ir nepažinusiai vyro šešiolikmetei susukusi galvą. Susižavėjo tame pačiame kaime gyvenusiu senberniu. Ji buvo vos 17-kos, kai su vyru priėmė „šliūbą“. Šis ją, besilaukiančią, paliko. Grįžo. Po dešimties metų.
Moteris prisipažįsta jau tada abejojusi, ar jį priimti. Nuostata, kad dukrai patėvio neves į namus, padarė savo – priėmė buvusį vyrą. Tuomet susituokė ir Civilinės metrikacijos biure. Gimė sūnus.
Kartu jiedu nugyveno 18 metų, tačiau gyvenimas nebuvo kaip toje pasakoje – ilgai ir laimingai gyveno. Skirtis ryžosi ne ji pati. Palikti vyrą pasiūlė tarybinio ūkio pirmininkas, suteikęs Bronislavai butelį viename iš kaimo keturbučių.
„Ką darysi, negalime kupetoje gyventi“, – padaro išvadą ji, žvelgdama į savo praeitį. Dabar ji tai vadina jaunystės klaida ir jei galėtų, tokios kvailystės nebekartotų.
Buvęs vyras gyvena priešais, kaimynystėje, kitame keturbutyje, kur, anot kaimynų, įsikūrę stiklelio mėgėjai.
Bronislava sakė, jog su vyru ir dabar bendrauja. Šis, netekęs sveikatos, nebegeria ir pas žmoną į svečius užsuka.
O kaip nuoskaudos, sugadinta sveikata? Moteris šypteli ir paaiškina: tokia jau esanti. Gali ją apšaukti, baisiausiais žodžiais išvadinti, o ji apsisukusi su tuo žmogumi kalbės lyg niekur nieko.
„Kas meta akmenį, tą su duonos kepalu sutik“, – moteris mano, kad gyvenime geriau laikytis tokios pozicijos. Pripažįsta, kad kita jos vietoje tokį vyrą būtų pametusi ir ton pusėn nė akių nesukusi. O ji savo buvusiam sutuoktiniui neatsisako ir sagą įsiūti, ir šiaip pasirūpinti.
DARBININKAI IR GIRTUOKLIAI
Kugiuose yra trys keturbučiai, vienas jų gerokai atokiau nuo kaimo. Kaip sakė gyventojai, seniau priklausęs miškų ūkiui. Antrąjį kaimynai tądien patarė aplenkti. Jo gyventojai gavo pašalpas, tad tradiciškai turėtų prasidėti ir linksmybės. Perspėjimas pasitvirtino, kai važiuodami pro šalį pralenkėme „žąseles varinėjantį“ vyriškį.
„Čia tokių netrūksta“, – tikino šnekinti kugiškiai. Vieną dieną paprašytas padėti dirbs, tačiau gavęs pinigų vėliau nebepasirodys.
„O kam dirbti, jei ir iš pašalpų gali pragyventi? Šiais laikais tik kvailiai dirba“, – mintijo kai kurie pašnekovai. Garsiai apie tai kalbėti pabūgo, mat nukentėti tenka ne tik nuo vagių, bet ir nuo kerštautojų.
ANTRAS BANDYMAS IR…
Aleksandra Stulpinienė džiaugėsi pačiu laiku išėjusi į pensiją. Netrukus po to pasikeitė laikai, tad nedarbo jai pavyko išvengti. Aleksandra čia gimusi ir augusi. Kartu su daugeliu eita į darbą, nenuostabu, kad vieni kitus puikiai pažįsta. Iš kitur atsikėlusių lyg ir nėra, nebent išmirusių ar pabėgusių kitur laimės ieškoti.
Kaimas, palyginus su ankstesniais metais, gerokai apnykęs.
A. Stulpinienei teko ir lauko darbus dirbti, ir kiaules šerti. Kolūkio laikais darbo buvo, ir moteris viena galėjo gyventi. Dabar vienai kaime būtų sunkiau, svarstė pašnekovė.
Su pirmuoju vyru po 18 bendro gyvenimo metų išsiskyrė dėl šio pomėgio girtauti. Su antruoju sutuoktiniu, dešimčia metų jaunesniu, po poros metų švęs sidabrines vestuves. Paklausta, kaip pavyksta jaunesnį vyrą taip ilgai šalia savęs išsaugoti, moteris nusijuokė.
„Jis nei geria, nei rūko, nei koks skandalistas“, – vyrą apibūdino Aleksandra.
Laisvomis dienomis ar po darbo „Mažeikių naftoje“ vyras ūkininkauja, pasakoja moteris, rodydama į kieme sustatytą žemės ūkio techniką. Ji sakė nelabai galinti prikibti, sveikata nebeleidžia. Dabar šeima turi 16 ha žemės. Pusę jos nuomoja iš buvusių Naudvario dvaro palikuonių, gyvenančių Amerikoje. Pasak Aleksandros, seniau ūkis didesnis buvo, dabar sumažėjo ir žemės, ir laikomų gyvulių, nes ir vyrui nebe ta sveikata.
Kartu su močiute gyvena 14 metų Kristina – vienintelės jos dukters atžala. Aleksandra ją prižiūri nuo pat mažumės, tad viena prie kitos prisirišusios. Močiutė tikino, kad jai jokių bėdų nekyla su paaugle, nes mergaitė „tyli ir kitų neužgauna“.
Sigito STRAZDAUSKO nuotraukos
