Prieškalėdinis bruzdesys daugelį išvargina ir fiziškai, ir psichologiškai. Atlikę kasdienius darbus, skubame švarinti namus, bėgiojame po prekybos centrus, ieškodami dovanų, produktų, kurių prireiks šventiniam stalui, plušame virtuvėje… O kur dar darboviečių, asociacijų, draugų šventiniai vakarėliai! Bėgame, lekiame, nerimaujame, pamiršdami pačią Kalėdų esmę.
Mažeikių psichikos sveikatos centro psichologė Aelita Kukulskienė įspėja, kad tuo bruzdesiu mes „užmėtome paltais“ kūdikėlį Jėzų.
APNINKA LIŪDESYS
A. Kukulskienės teigimu, lapkričio ir gruodžio mėnesiai yra patys sunkiausi, todėl labai padaugėja žmonių, sergančių depresija.
Ypač sutrumpėja šviesusis paros metas, gamta ilsisi. Tuo tarpu mes esame atskirti nuo gamtos ritmo, neturime galimybių ilsėtis: taip pat, kaip ir kitais metų laikais, negalime ilgiau pamiegoti, privalome eiti į darbą, suktis kasdienių rūpesčių rate.
Negana to, prieš Kalėdas save apkrauname gausybe įvairiausių papildomų rūpesčių. Ir visiškai nebeturime laiko pasirūpinti savimi, savo vidumi.
„Lakstome kaip išprotėję ir žiūrime, kad visi sveikinimai būtų parašyti, dovanos supirktos, namai sutvarkyti… O kas darosi mūsų viduje? Pagalvoti apie tai nebeturime kada. Todėl ir darosi vis sunkiau, apninka liūdesys“, – sakė psichologė.
Pasak A. Kukulskienės, dabartinis bruzdesys yra vartotojiškos visuomenės požymis – norime būti tvarkingi visuomenės atstovai, todėl įsivaizduojame, kad viso to, ką darome mes bei kiti, labai reikia.
„Kaip gali nereikėti? Reikia! Ir visai nesvarbu, kokia to pasiruošimo šventei kaina. Žinoma, esame skirtingi. Vieni labiau vergauja tam vartotojiškumui, kiti mažiau. Vieni turi energijos vergauti, kiti jos jau nebeturi, bet stengiasi iš paskutiniųjų. Gaila, kad mums svarbi tik išorinė ritualo dalis, kuri praranda dvasinę prasmę. Ar bus gerai, jeigu prieš šventes iškuopsime visus kampus ir numirsime? Arba prigaminsime visokių patiekalų, pripirksime dovanų ir nebeturėsime jėgų tuo džiaugtis? Ar būsime pasirengę širdimi priimti Kalėdų stebuklą?“ – retoriškai klausė psichologė.
ATITRŪKOME NUO TRADICIJŲ
A. Kukulskienės nuomone, daugelis pamiršome tikrąją Kalėdų prasmę. Psichologę sujaudino vieno kunigo pasakota tikra istorija, nutikusi per vienas krikštynas.
„Pakrikštiję kūdikį, svečiai grįžo į namus, susėdo prie stalo švęsti ir tik po kurio laiko prisiminė, kad negirdi vaiko. Pasirodo, visi buvo sumetę paltus ant naujagimio vežimėlio. Vaikas užduso. Ši žiauri istorija yra Kalėdų prasmės analogija. Pamiršdami, kodėl švenčiame šią šventę, mes paltais uždusiname kūdikėlį Jėzų. Tais paltais uždusiname ir patys save. Juk Kalėdos – mūsų išgelbėtojo gimimas. Kokia nuostabi šventė!“ – kalbėjo A. Kukulskienė.
Psichologė apgailestavo, kad mes vis labiau atitrūkstame nuo krikščioniškų tradicijų. Jos lyg ir taisyklių rinkinys, kaip turėtume elgtis prieš šventes.
„Dabar pirmyn į prekybos centrus, o ką reikėtų daugiau daryti, nežinia“, – sakė ji.
Visgi galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra išlikusi be galo graži Kūčių tradicija. Ir pirmoji Kalėdų diena skleidžia šviesą.
„Nežinau, kiek tai priklauso nuo mūsų, bet ta šviesa ir ramybė iš tikrųjų apgaubia. Pastebėjau, kad po Kalėdų pacientų labai sumažėja. Atlėgsta ta iki tol kamavusi įtampa. Tai faktas. Nežinau, kodėl taip yra, tačiau per Kalėdas įvyksta kažkoks virsmas, palengvėjimas“, – teigė psichologė.
STABTELĖTI IR PAMĄSTYTI
Kalėdos – šeimos šventė, todėl ypač sunku jų laukti vienišiems ar neseniai artimuosius palaidojusiems žmonėms. A. Kukulskienė pataria neužsisklęsti savo vienatvėje – visada yra ieškojimo galimybė. Reikia pasistengti ieškoti, kur praleisti šventes, širdžiai mielų žmonių.
„Jeigu žinome, kad šalia mūsų yra vienišų žmonių, galime pakviesti juos, kaip nors išjudinti. Kita vertus, ne su visais mes galime bendrauti, todėl nereikėtų to daryti per prievartą, sukandus dantis. Be to, daug kas priklauso ir nuo to vienišo žmogaus. Gali jį kviesti nekvietęs, o jis nenori, ir tiek. Nereikėtų jo varginti įkyrumu“, – patarė psichologė.
A. Kukulskienė akcentavo, kad vienišas žmogus yra nebūtinai tas, kuris gyvena vienas. Kai kurie ir gyvendami su šeima jaučiasi esą vieniši.
„Kodėl kai kurie žmonės nenori, kad būtų daug šventinių dienų? Nes namuose vyrauja pyktis, nesantaika. Apskritai kai kurie nemoka būti vieni, nė valandos negali ištverti ko nors neveikę. Ramybės būsenos tenka likti su pačiu savimi. Tada visa, ką turi juodo, negatyvaus, pradeda kilti į paviršių, jaučiamės lyg apsinuoginę“, – svarstė specialistė.
A. Kukulskienės nuomone, prieš Kalėdas reikėtų sumažinti bėgimo tempą ir gerai pagalvoti, ko reikia pačiam ir artimiesiems.
„Brangiausia, ką mes turime, yra tarpusavio bendravimas. Gal daug svarbiau yra pasėdėti su vaiku, nei lakstyti po parduotuves ar švarinti namus. Juk tam tvarkymuisi niekada nebus galo. Tuo tarpu vaikas bus nuliūdęs ir paskui gali visai nebenorėti kalbėti. Taip pat galėtume pasižiūrėti į save. Ne be reikalo bažnyčioje vyksta rekolekcijos, atliekama išpažintis. Jeigu tai jums nepriimtina, galite pagalvoti apie kitus, jūsų sielai būtinus dalykus. Atsisakykime to beprotiško bėgimo prieš Kalėdas. Jeigu nespėsime ko nors padaryti, pasaulis tikrai nesugrius“, – patarė psichologė.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
A. Kukulskienė teigia, kad krikščioniškos tradicijos – lyg taisyklių rinkinys, kaip turėtume elgtis prieš šventes.
