Vytautas Mikalauskas (kairėje) ir Rimantas Morkvėnas suvaidino spektaklio „Likimai“ ištraukas. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Praėjusią savaitę vyko trečiasis Mažeikių rajono savivaldybės bibliotekos organizuotas susitikimas su meno žmonėmis – mūsų kraštiečiais.
Gimtąjį miestą aplankęs režisierius Vytautas Mikalauskas pabendravo su mažeikiškiais ir kartu su kolega suvaidino kelias ištraukas iš savo sukurto spektaklio.
Beveik dešimtmetis – savivaldoje
Susitikimą su režisieriumi muzikiniu kūriniu pradėjo Merkelio Račkausko gimnazijos dainininkai, vadovaujami mokytojos Natalijos Dapšienės.
Susitikti su mažeikiškiais režisierius, aštuonerius savo gyvenimo metus atidavęs darbui Trakų rajono savivaldybės taryboje, buvęs šios savivaldybės meras, atvyko iš Vilniaus. Šiuo metu jis vadovauja Vilniaus kultūros centro Senjorų teatrui, režisuoja spektaklius.
V. Mikalauskas gimė Mažeikiuose. Taip pat, kaip ir rašytoja Violeta Šoblinskaitė, pirmuosius savo žingsnius žengė Aukštaičių gatvėje, 1973 metais baigė tuometę Mažeikių 1-ąją vidurinę mokyklą, dabartinę Merkelio Račkausko gimnaziją.
Mažeikiuose kartais apsilanko
Raiškia dikcija prabilęs V. Mikalauskas iš pradžių kalbėjo žemaitiškai ir susitikimo dalyvių prašė nepykti, jei kas nors nepavyks ar nesiseks.
Prieš keturis dešimtmečius iš Mažeikių išvykęs režisierius sako, jog kartais čia atvažiuoja aplankyti giminių kapų.
„Prieš susitikimą su kolega apvažiavome mano vaikystės kelius, apsižvalgėme. Dabar, stovėdamas prieš jus, galiu pasakyti: nors mano plaukai žili, sugrįžus ten, iš kur jau seniai esi išėjęs, širdis dreba“, – kalbėjo tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatas bei teatro eksperto-konsultanto vardą turintis režisierius.
Renginio dalyviams, svečiams dainą padovanojo Merkelio Račkausko gimnazijos moksleiviai. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Spektaklio ištraukose – skaudžios temos
Nė nepradėjęs mažeikiškiams pasakoti apie save, V. Mikalauskas ateiti ir stoti priešais auditoriją pakvietė kolegą – mokslininką, vieną pirmųjų nepriklausomos Lietuvos diplomatų, aktorių Rimantą Morkvėną.
„Vakarą siūlau pradėti nuo ištraukos iš mano sukurto spektaklio „Likimai“. Nors jame Mažeikiai ir nėra paminėti, vis tik kai kurie vyresnės kartos atstovai, pavyzdžiui, buvę mano klasės draugai, rastų savo prototipų. Šiame spektaklyje – daug autentikos“, – su Senjorų teatru sukurtą spektaklį trumpai apibūdino svečias.
Į susitikimą atvykę mažeikiškiai pamatė dvi spektaklio ištraukas. Nors ir be dekoracijų, nors ir ne didelėje scenoje, spektaklio režisierius su kolega epizoduose gvildeno temas apie praėjusią jaunystę, apie buvusią-pražuvusią meilę, apie po pasaulį išsibarsčiusius draugus. Paliestos ir šiandienos Lietuvos aktualijos: emigracija, nykstantys kaimai, atpratimas dirbti, susvetimėjimas.
Kelias į sceną – Mažeikiuose
Pradėjęs pasakoti apie save, V. Mikalauskas prisiminė: jo, devintos klasės moksleivio, kelias į sceną prasidėjo Vasario 16-osios gatvėje – čia kadaise buvo Mažeikių kultūros namai.
Po balso mutacijos V. Mikalauskas pradėjo skaityti poeziją. Jį pastebėjo liaudies teatro režisierius Gediminas Urba ir pakvietė suaugusiųjų teatre užimti pagrindinio skaitovo poziciją.
„Po to Pikeliuose buvo spektaklis pagal Pauliaus Širvio poeziją. Man teko jį sutikti, ilgokai pabendrauti ir tai mane gerokai paveikė. Nuo čia ir prasidėjo mano kelias į sceną – kaip skaitovo, kaip aktoriaus, kaip režisieriaus“, – prisiminimais pasidalijo svečias.
Svarbiausia – gebėjimas vaidinti
Tuomet, kai 1973 metais V. Mikalauskas baigė mokyklą ir rankose laikė savo brandos atestatą, aplinkiniams nekilo abejonių, kad jaunuolis važiuos į Lietuvos konservatoriją ir taps aktoriumi. O jam pačiam abejonių buvo. Dėl to į konservatoriją nuvažiavo paskutinę pareiškimų pateikimo dieną ir jo pareiškimas buvo 321-asis – kai studijuoti aktorystės tuomet turėjo būti pakviesti vos 12 žmonių.
„Anuomet priimant studentus į aktorystę, nežiūrėdavo į mokymosi vidurkius. Jeigu tu šokdavai, dainuodavai, vaidindavai etiudus, galėjai būti ir trejetukininkas, bet būdavai priimtas. Svarbiausi buvo gebėjimai. Dabar žiūrima į abiturientų vidurkius kompiuterių monitoriuose, o tai, ar žmogus sugebės vaidinti, tarsi netenka reikšmės“, – samprotavo V. Mikalauskas.
Susitikime su kraštiečiu režisieriumi – gausus būrys mažeikiškių. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Studijas metė dėl meilės
Įstojęs mokytis aktoriaus specialybės, studentas iš Mažeikių studijų nebaigė. Antrajame kurse jį ištiko… pirmoji meilė.
Įsimylėjęs 2-osios vidurinės mokyklos moksleivę, vaikinas gavo 2 metų akademinę pažymą, garantavusią, kad per dvejus metus jis galės grįžti į akademiją, ir parvažiavo į Mažeikius.
Metus dirbo krovėju tuometinėje alaus darykloje, o po to buvo pašauktas į armiją.
„Iš armijos grįžus jau buvo praėję dveji metai, akademinė pažyma nebegaliojo. Reikėjo iš naujo laikyti stojamuosius egzaminus. Esu didelis tinginys, tai negi būčiau laikęs egzaminą su jaunais žmonėmis? Taip aš ir nebaigiau to aktorinio… O meilės likimas buvo toks pat, kaip ir daugumos pirmųjų, galingųjų meilių, – mes su ta mergina išsiskyrėme“, – pasakojo svečias.
Vėliau jis studijavo režisūrą Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultete.
Politika ir menas nedera
Iš Mažeikių kilęs režisierius daugiau nei dvidešimt metų atidavė Trakų rajono žmonėms, šios savivaldybės kultūrai ir politikai. Jis buvo pirmasis Trakų kultūros namų direktorius. Įkūrė Trakų karališkąjį teatrą ir daug metų jam vadovavo.
„Paskui „įsimaišė“ politika. Man teko dvi kadencijas būti Trakų rajono meru. Gaila valdžioje praleistų metų. Meno žmogui, atėjusiam į savivaldą, sudėtinga persiorientuoti. O paskui, pabuvus toje politinėje terpėje, labai sunku sugrįžti į sceną.
Politika tikrai nėra tokia graži, kokia gali atrodyti, žiūrint iš šalies. Politikos ir meno negalima painioti. Tai per daug skirtingi dalykai“, – įgyta patirtimi pasidalijo V. Mikalauskas.
Šiuo metu jis gyvena Vilniuje ir jau aštuonerius metus vadovauja Senjorų teatrui. Su šio teatro kolektyvu yra pastatęs 27 spektaklius, parašęs 7 pjeses.
Mielai atsakė į klausimus
Svečio teigimu, sulaukus skambučio iš Mažeikių ir kvietimo atvykti į susitikimą su kraštiečiais, apėmė įvairūs jausmai.
„Kai kviečia kažkas iš tėviškės, atsisakyti neįmanoma. Kad ir kur būtum, kur važinėtum, tėviškė – brangiausias kraštas. Bet sakoma ir taip, kad savam krašte pranašu nebūsi, tai pripažinsiu: nuogąstavau, kad į susitikimą ateis kokie septyni žmonės“, – sakė režisierius.
Mažeikiškiai domėjosi, iš ko – savo tėvo ar motinos – V. Mikalauskas paveldėjo kūrybiškumą, kas įskiepijo jam patriotiškumą. Taip pat klausė jo apie buitį. O svečias nuoširdžiai atsakinėjo į klausimus ir dalijosi prisiminimais apie garsius Lietuvos kultūros, meno politikos atstovus.
„Esu paprastas žemaitis. Tik, kad Dievas davė man šiek tiek to talentuko… Jeigu dar būtų davęs šiek tiek užsispyrimo ir darbštumo, tai gal būčiau kur kas toliau nuėjęs“, – savikritiškumo nestokojo V. Mikalauskas.
Nida PUKELIENĖ
