Austrija, Vokietija, Prancūzija, Lenkija – šalys, kuriose arfos virtuozei jau teko paragauti muzikantės ir kasdienio gyvenimo. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka
Prieš keturiolika metų ukriniškė Giedrė Šiaulytė paliko tėvų namus ir pradėjo arfininkės muzikinę karjerą. Airija, Prancūzija, Lenkija, Vokietija – šalys, kuriose mergina sėmėsi ne tik mokslo žinių, bet ir gyvenimo patirties. Penkios užsienio kalbos, arfos specialybės magistro laipsnis ir darbas su žinomais simfoniniais orkestrais, rodos, merginą dar labiau skatina veiklai.
Panoro tapti arfininke
Besimokydama Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos kanklių specialybės trečioje klasėje, Giedrė vis labiau ėmė svajoti apie arfą. Juolab kad jos geriausia draugė degte degė noru tapti arfininke.
Draugai padėjo Giedrei įgyvendinti svajonę – supažindino ją su arfos specialybės dėstytoja. Ukriniškei pasisekė – porą metų ji sėkmingai mokėsi groti arfa Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Gabią mokinę netrukus pastebėjo profesionalūs uostamiesčio muzikantai – ją pakvietė į Klaipėdos Muzikinio teatro simfoninį orkestrą groti arfa.
Mokėsi Paryžiuje
Stojant mokytis į Graco muzikos ir menų universitetą Austrijoje, Giedrei pagelbėjo Lietuvoje įgyta muzikavimo praktika. Kadangi gerai buvo įvaldžiusi arfos grojimo techniką, ryžosi net sumeluoti komisijai, kad grojanti ne porą, o penketą metų.
Studijuojant Austrijoje pagal mainų programą, Giedrei buvo suteikta galimybė išvažiuoti mokytis į Nacionalinę Paryžiaus konservatoriją. Anot merginos, viešėdama Prancūzijos sostinėje, per gana trumpą laiką – pusę metų, ji įgijo neįkainojamų muzikinių žinių. Jaunoji muzikė dar ir šiandien emocingai kalba apie Paryžiuje sutiktą nepaprastą profesorę H. Storck, kuri labai skrupulingai dėstė jai arfos specialybę.
„Paryžiuje arfos specialybės mokymo lygis yra pats aukščiausias Europoje, todėl man ten praleistas laikas buvo labai vertingas…“ – pasakoja Giedrė.
Anot muzikės, Paryžiuje studentui pragyventi nėra lengva, bet dėl įgytų žinių kokybės pakentėti vertėję.
Sugrįžusi į Gracą, G. Šiaulytė išlaikė egzaminą ir įstojo į Zalcburgo Mozarteum’o universitetą Austrijoje. Ten baigė arfos specialybės magistrantūros studijas.
Arfai pinigų užsidirbo pati
Giedrė pasakoja, kad arfa – vienas seniausių muzikos instrumentų. Nemenko svorio instrumentą valdanti muzikė sakė, kad pati lengviausia yra jos dabartinė arfa – ji sveria 35 kilogramus. Mergina ją vežėsi ir į koncertus Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykloje bei gimtuosiuose Ukrinuose.
„Ši arfa kainavo 30 tūkstančių eurų, tad keturias vasaras teko groti gatvėje, kad sutaupyčiau tokiam instrumentui“, – prisipažino G. Šiaulytė.
Šiandien Giedrė, dirbdama dėstytojos asistente, drąsiai gali įrodinėti muzikos mokslo tiesas, paaiškinti, kuo skiriasi grojimas kanklėmis ir arfa. Pasak muzikės, tik iš pažiūros yra panašu, nes abiem instrumentais grojama pirštais, tačiau grojimo technika yra visiškai skirtinga.
Tėvai palaiko
Mergina pasidžiaugia, kad ją visuomet lydėjo geri žmonės, kurie atsirasdavo reikiamu momentu. Tačiau tėvų pagalba buvo neįkainojama.
Ukriniškiai mokytojai Jūratė ir Kęstutis Šiauliai dukrą suprato ir labai palaikė. 25ojo gimtadienio proga, dar labiau paskatindamas Giedrę, tėvelis padovanojo mėgstamą jos instrumentą – airišką arfą.
„Ne tik Giedrės darbštumas bei užsispyrimas, bet ir geras tėvų požiūris į tai, kuo užsiima mergaitė, padėjo jai prasiskinti kelią gyvenime“, – įsitikinusi pirmoji mergaitės muzikos mokytoja Jolanta Paulauskienė.
Groja Lenkijos orkestre
Iš savo dėstytojos jaunoji muzikė sužinojo, kad Lenkijos nacionalinio radijo simfoniniame orkestre Katovicuose (Katowice) yra vieta arfininkei. Iš visų pretendenčių buvo atrinktos dvi. Giedrei teko paplušėti, kad įrodytų savo pranašumą prieš savo varžovę ir pelnytų arfos solistės vietą. Ir jai pavyko! Šiandien G. Šiaulytė – Lenkijos nacionalinio radijo simfoninio orkestro arfininkė.
Muzikė prisipažino, kad jai labai patinka tai, ką daro dabar, tačiau ji nedrįsta prognozuoti labai tolimos ateities…
„Dabar privačiai tobulinuosi Vokietijoje pas profesorę Germaine Lorenzin… Ir dar mokslams ribų nejaučiu“, – šypsosi arfininkė.
Muzikantams reikalinga ištvermė
Giedrė paaiškina, kad su karališku instrumentu nėra taip lengva dirbti, kaip gali atrodyti iš šalies. Juolab arfa – sunkus instrumentas. Todėl labai svarbu yra saugoti pirštus bei stuburą. Dauguma jos pažįstamų arfininkių stengiasi nedirbti jokių buities darbų. Tačiau tai – ne Giedrei! Ji viską daro: ir valgyti gamina, ir kambarius tvarko, tik po to pirštus naktimis įvairiomis kaukėmis turi palepinti. O kad nekiltų didelių sveikatos problemų, Giedrė užsiima specialiomis fizinėmis treniruotėmis. Pratimus kasdien gali atlikti sporto komplekse, kuris yra skiriamas visiems orkestro darbuotojams nemokamai – fizinei formai ir sveikatai palaikyti.
„Galiu pasakyti, kad Lenkijoje labai rūpinamasi savo artistais“, – patikino muzikė.
Labiau patinka groti su orkestru
G. Šiaulytė sako, kad jai patinka visi kompozitoriai, na, gal kiek labiau – Piotro Čaikovskio kūryba. Po pirmojo gana rimto Giedrės koncerto, įvykusio prieš dešimtmetį – VI respublikinio J. Švedo tautinių instrumentų jaunųjų atlikėjų konkurso, kuriame mergina pelnė laureatės vardą, ji pradėjo savo sėkmingą koncertinį kelią su Lietuvos ir užsienio šalių žinomais orkestrais.
Arfininkės repertuare – solo ir kamerinės muzikos koncertai Austrijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Arfos virtuoze tapusi lietuvaitė sako, kad nors jai labai patinka groti solo, bet vis tik labiau prie širdies – koncertuoti su orkestru.
saunuole giedre!
Šaunuolė Giedrutė. Sėkmės Tau!